 |
 |
 |
Vaikų atostogoms kovo pradžioje važiuojam į Toskaną ir Umbrią, turim savaitę laisvą.
Ką tik prasidėjęs karas Ukrainoje. Nuotaikos slogios. Pergyvenam. Važiuodami, diskutuojam, kai pavyksta trumpam užsimiršti - pamatom lenko fūrą su užrašu PUTIN KILLS…
Kaip visad, dėliojomės įvairias kryptis - Turinas, Bordo, Bilbao, Nica. Paranojiškai sekiau orus, kad nepataikyt ant lietaus, bet galiausiai visur rodė saulę ir apie 10 šilumos.
Toskaną pamatyt senai norėjau, kai prieš 4 metus važinėjom aplink Florenciją ir Sieną, Chianti vyno keliu, galvojau tų agriturizmų su kiparisais bus ant kiekvieno kampo, o pasirodo, jie visai kitoj vietoj. Tad dabar googlemapsuose širdutės tvarkingai sudėliotos, namų darbai padaryti. Vyras nori Umbrijoj pažėt namų, vis ieško kur pensiją leisim. Važuojant autostradoj prie Florencijos - matosi kiparisų apsupti namukai, alyvmedžiai, vynuogynai, žydintys medeliai, grožis!
8 valandų kelias prailgsta, visas šeštadienis. Montepulciano gyvensime savaitę - mažame, idiliškame Toskanos miestelyje ant kalvos.
Mūsų butas su kiemeliu istoriniam Montepulciano centre, šalia pilies! Aplink vaizdai! Viduj lb jauku, naujai suremontuota. Vyras krenta miegot - naktį prastai miegojo, aš su vietiniu šeimininkų paliktu vyneliu skaitau knygą, vaikai sulindę į wifi - ilsimės. Gal ir kirbčioja noras varyt apžiūrėt miestelį, bet stabdau save - turiu dar visą savaitę čia.
Jau vakaras, tamsu, po kelionės nesinori kažkur slampinėt ir ieškot ko valgomo, tad greit googlemaps susirandam piceriją. Picas užsakom išsinešimui, po kelių min paklausiam, kiek laukti, atsakymas apstulbina -2 minutes! Picas kepa greitai ir nerealiai skanias!
Ryte prabundu prieš pat saulėtekį, saulė kyla ryški, raudona, staigiai apsirengiu, supakuoju šunį, fotikas ant kaklo ir pro duris. Kokia šviesa!
Planas nueit iki Montepulciano view point’o už poros km į laukus nuo miestelio. Einam. Užmatau bažnytėlę nuo kalno, įspūdinga. Einant darosi aišku, kad saulė neapšviečia miestelio gražiai, tas būtų dieną ar vakarop. Priėjus galutinį tašką pamatau, kad verta sugrįžt - gražu.
Mūsų keliukas atgal ant kalno. Rytinis foto apšvietimas duoda klaidingą įspūdį, kad oras šiltas, neee - klaikiai drėgna, šalta, pučia ledinis vėjas.
Grįžtam namo, visi parpia, telefonų nekelia, mūsų neįsileidžia. Nu, gražiausia! Laukiam gal puse valandos... Buto šeimininkai - jauna šeima su dviem mažais vaikais gyvena viršutiniuose aukštuose, o mūsų - du pirmieji.
Koks peizažas...
Mūsų kiemo kita pusė - visai šalia miestelio tvirtovės ir parko su vaikų žaidimų aikštele. Jei nori kur nueiti, turi leistis nuo kalno.
Sekmadieniui pasirenkam Umbrijoj esantį mažą miestuką Asyžių (Assisi) - piligrimų sostinę… Vaizdas miestelio iš toli - nerealus, snieguotų Apeninų kalnų papėdėje.
Miestely vėjas ledinis! Išbadėję lendam į pirmą pasitaikiusį barą - nuotraukoje įėjimas, sušylam, atsigaunam, prisipuntam. Išėjus dingsta saulė.
Restoranuose vien vietiniai ir sodina visus naujai atėjusius šalia, nors salių yra ne viena, aš sakau, bet tai vien italai čia, Aistė sako - jo, dar ir po stalu italas. Ogiukas mūsų iš Italijos veislyno.
Tada vaikštinėjam po šaltą Asyžių. Pavadinimas kažką labai priminė... Miestas - tvirtovė, daug bažnyčių/vienuolynų, skirtingame aukštyje einančios gatvės, aikštės... Gausiai lankomas maldininkų ir turistų.
Kadangi vis dar šalta, skubiai apeinam visą miestelį pirmyn atgal, lipam laipteliais tarp gatvių, kylam į kalną vis, bet nuotaika visų gera. Užmatom parduotuvėlių fainų, vienos durys - desertų su sicilietiškais pyragiukais, kitos - vyno baras, vyras sako: "nu, tai ir marširuoji tarp abiejų pirmyn atgal".
Apsišopinam maisto pusryčiams ir vakarą leidžiam namuose. Šalta, saulė dingo, nėr noro slampinėt. Nueinam tik vakarop picų vaikams ir užsirezervuot restorano poryt vakarienei.
Pirmadienis. Ryte drožiam su Ogiuku į kitą miestelio pusę apsižvalgyt. Oras šaltas, nesaulėta, bet bent jau vėjo nėra. Nusileidžiam į pradžią miestelio - išlenda saulė! Puolu fotkint.
Tada visu pailgu miesteliu į viršų iki namų. Gatvelių ir praėjimų tarp jų laiptais labirintas!
Yra ir kankinimų muziejus. Siūlau šeimai, atsakymas - mums ir tavo fotiko gana. Mano fotikas - kankinimas jiems.
Žadinu šeimą, valgom pusryčius, dičkė daro lietuvių kelias pamokas ir vyro siūlymu varom apžiūrėt kelių mažų miestelių.
Pitigiliano vaizdas nuo kitos kalvos pusės įspūdingas. Pats miestelis tuščias, daug namų parduodama, dirba vienas baras.
Bolsena šalia ežero, galvojam bus daugiau veiksmo. Kur tau! Dirba vienintelė gelateria, gaunam ledų ir kavos. Pučia šaltas vėjas, skubam link mašinos.
Bagnoregio įspūdingas miestukas (civita di Bagnoregio) ant kalvos su ilgu tiltu - vaizdas nerealus! Visi alkani, pavargę, vaikai nė nelipa iš mašinos, tad tik keli kadrai, išsikaulyti ir važiuojam namo vakarienės.
Kadangi mūsų Montepulciano restoranai pirmad nedirba, verdam vietinius tipinius rankų darbo makarus, vadinamus pici, ir darom mėsos padažą, vaikai supunta apsilaižydami.
Vakarui netfliksas, vynas.
Antradienis. Ryte, kaip jau įprasta, foto ekspedicija, blūdijam su Ogiu, šįkart link bažnytėlės. Randu super gražią kiparisų gatvelę.
Suvenyrų parduotuvėje užmačiau Montepulciano atvirutę - vieną rytą buvo ekspedicija surasti tą pačią vietą. Tiesiog dievinu tokius dalykus, vaikštinėti, kur noriu, kai niekas už nugaros nezyzia, ir medituoti su fotiku.
Koks fainas knygynas!
Susikuitę vyniojamės į Perugia - nenorėjau kažkaip į didelį miestą, bet likau patenkinta. Turi gražią pagrindinę aikštę ir dar nauja patirtis - pasivaikščiojom senoviniu akveduku, kuris paverstas į gatvelę pėstiesiems su tiltukais vedančiais įėjimais į namus. Mūsų mažė užsimano tokio namo. Prisėdam sušilti kavinukėje, prie gretimo staliuko išgirdom lietuvę.
Grįžtant namo dar foto spotas - tiesiog jaučiu tą kiauriai pučiantį ledinį vėją, ale gi foto reikėjo be striukės. Važiuojant matome krūvą gražių vaizdų, sodybų, kaimo turizmų su kiparisų keliukais, kaip išsireiškė mano realistas, skeptikas vyras - "viskas čia kaip paveikslas".
Montepulciano - savo miestuke - turim rezervavę restorane staliuką, laukiam visi, kaip šventės kokios po vakarykštės naminės vakarienės.
Trečiadienis. Mano rytinis pasivaikščiojimas su šuniu pabosta - viską jau išvaikščiojom, išfotkinom. Trumpam ryte išgrūdu jį į lauką ir sėdu siuvinėt, laukdama, kol šeima sukils. Ieškojau raktų pakabuko savo kolekcijai - perėjau kokias 15 Montepulciano parduotuvėlių, vienoj buvo pasirinkimas iš vieno, ok, tiks.
Šnd lankom Pienza ir San Quirico d’Orcia. Abu tylūs, ramūs, minimum žmonių, gal Pienza gražesnė, labiau susitvarkiusi. Oras šiek tiek šiltesnis, nei pradžioje savaitės, tas džiugina.
Skubam pavalgyt, nes jau po 14 val., tad lendam į pirmą pasitaikiusį restoraną, dirbantį iki 15. Vaikai savo tagliatelle makarus su mesos padažu gyrė, bet mūsų su vyru višta ir antis iš dienos meniu buvo sausi, išdžiuvę, aš jų beveik ir nevalgiau, šuniui puse sumaitinom. O kainos beveik šveicariškos… Desertui atneša kietų džiuvėsių su likeriuku - tradiciniai vietiniai "cantucci" sausainiai su migdolais, nieko ypatingo.
Stojam dar keliuose must nufotkint taškuose.
Toskana grasėja savo karštųjų versmių natūraliais baseinais - terme. Pats top taškas Terme di Saturnia mums buvo tolokai, nenuvažiavome... Lankome kitą, ne tokį įspūdingą, jame vandens iki kelių ir visai jis ne šiltas... Vyras dėl to ir nesusižavėjo idėja važiuoti iki Terme di Saturnia, įsivaizdavo kažką panašaus... O ir aš sunkiai įsivaizdavau mus su maudymkėm tokiame ore...
Grįžtant namo prasukame pro mano norimą Montepulciano tašką, gražiai nušviestas vakarinės saulės.
Ketvirtadienis. Iki 13.30 marinuojamės namuose. Dičkės namų darbai, ruošimasis, siūlau šeimai kartingus - nenori... Nueinam pusryčių į vietinę kavinę, maisto kokybė atvirkščiai proporcinga kavinės grožiui.
O mano noras šiandienai ilgai taupytas topinis taškas Toskanoje - agriturismo sodyba Baccoleno. Ten ir gražus namukas, ir kiparisų keliuko vingiai.
Vyras nori prie upės kokios, gamtoj pabūt, netyčia dar sustoja super fainoj vietoj šalia kiparisais apsodintų sodybų. Gerą valandėlę blūdijam kas sau, aš nuvarau fotkint sodybų, Ogis su manim.
Paskui problemos susirast maisto. Užsidedam mano top sodybą, kaip tikslą, ir kartu ieškom kas duos pavalgyt apie 16 val. Misija sunkiai įmanoma. Stojam “mano” taške. Saulė apie 16.30 jau vakarinė, tinka. Sodybos savininkas apsikarstęs lentelėm “nelipti, neskraidinti dronų” ir pan., užsisėjęs pupom, sunku ieškot matyto 1001k instagrame rakurso. Fotkinam kaip yr. Dėkinga, kad alkani visi kentė mano užgaidas, mano vyras - geriausias pasaulyje!
Maistuko gaunam super skaniai ir su nuoširdžiu pakistaniečio dėmesiu Sinalunga miestelio kebabinėj. Tada namai, vynas, Netflix’as.
Penktadienis. Planų šiai dienai jokių, tik Pienzoj sūrio nusipirkt - matėm spec. sūrinę. Aš savo top kadrus padariau, gal ne pačioj idealiausioj šviesoj, bet juk ne foto stovykloj esu, o šeimos atostogose.
Pecorino di Pienza - sūris, kurį valgėme visą savaitę, ir dar namo vežėmės. Su kuo tik nori.
Namuos trinamės iki 13.45, paskui pagreitintai lekiam į Pienzą pietauti. Dar pasivaikštom, užsukam sūrio, o vyno važiuojam į Montalcino. Šeima jau nori tik namo, vyras sako: “iš kur pas tave tiek energijos”, kai noriu juos nufotkint. Šios kelionės albumas bus visiškai be vaikų foto, ką jau kalbėt apie vyrą. Gal kelias pavyko išspaust, bet bus susiraukę, 16-ka ir 13-ka, su savo nuomone jau…
Maniškiai pavalgę murkia prieš saulę.
Migdo ta Toskanos saulė...
Montalcino prasieiname greitai, miestelis mažas, jame nieko ypatingo nevyksta, bet gražus - bokšts, bažnyčia, kažkokia tvirtovė dar... Visi jau svajoja apie namus.
Pravažiuojam nuo Montalcino iki Montepulciano, atsisveikinu su kaimo sodybėlėm ir kiparisais vakarinėj saulėj paskendusiose kalvose, grožis…
Grįžtant namo matau - mūsų kaime Montepulciano žmonės su telefais fotkina saulėlydį. Jis fantastiškas, tad ir aš verčiuos iš mašinos su visa įranga.
Mūsų toskanietiški vakarai tokie. Ogis irgi nori sūrio su triufeliais.
Grįžt namo planavom per Lucca. Deja, ryte šuo 6 val pažadino vyrą, išvažiavom anksčiau, dar ne laiku užsidarantys namų vartai nubraukė mašinos šoną, tad neliko jokio noro ilgint kelionę.
Toskana - brangiausias Italijos regionas.
Brangu viskas - ekskursijos-degustacijos į sūrinę 120eu žmogui, baseinai viešbučiuose ne svečiui 70eu žmogui. Restoranuose pavalgyti 4asm. šeimai apie 80-120eu. Mėsa sena, vakarykštė, kieta - gal čia ne sezonu taip? Geriau su picom ir makaronais, tie bent šviežiau pagaminti. Pasirinkimas iš miltų ir raudonos mėsos - avienos, veršienos, jautienos, žuvies nėra, vištiena tik kai kur. Skaniausi buvo raudoni vynai ir sūris su triufeliais.
Norėčiau kada sugrįžti į Toskaną fotografavimo atostogų, išsimalti po visus taškus, pagaut rūką kalvose, sodybėles rytinėje/vakarinėje saulėje, norėčiau dar pasiplaukioti Saturnia natūraliose versmėse...
Parašiau dabar ir galvoju - taaaip, nu ir prirašiau - buvo šalta, brangu, neskanu :) Bet vis tik - vaizdai fantastiški, prasiblaškymas įvykęs, patyrimai užfiksuoti. Kitą kartą gal žiemą į Italiją nevažiuočiau, geriau jau Ispanija.
Ir štai mūsų tikroji žiema Šveicarijos Alpėse pakeliui namo...
