 |
 |
 |
Italijos Piemonte regionas - tai vyno, triufelių ir kalvelių su mažais miesteliais regionas su sostine Turinu. Geriausia čia lankytis ankstyvą rudenį, kada prasideda vyno ir triufelių festivaliai. Piemonte turi ir slidinėjimo trąsų į vakarus nuo Turino, net penkis UNESCO pasaulio paveldo objektus - karališkos rezidencijos, vilos, pilys, sodai ir virš 10 tūkst. hektarų vynuogynų, o Turinas oficialiai UNESCO pripažintas kaip kūrybinis gastronomijos miestas.
Regione auginamos Nebbiolo vynuogės, iš kurių gaunamas turtingo aromato ir skonio vynas. Pavadinimas tariamas "nebi-ou-lo". Šios vynuogės žydi anksti ir yra skinamos vėlai, po to, kai surenkamos ir fermentuojamos kitos vynuogės - "Barbera" ir "Dolceto".
Internete giria - Nebbiolo pagrindu pagaminti vynai turi "savitą žemės deguto ir elegantiško rožių žiedlapių bei turtingus aviečių, anyžių ir žibuoklių aromatus". Na, ir sugebėjimai apibūdinti vyną!
Mes turėjome keturias laisvas dienas gegužės gale. Prieš 6-7 metus važiavom pro čia, sužavėjo vynuogynai kiek tik aprėpia akis, dar prisiklausėm apie gerą maistą, galvojom sugrįžt kada nors. Keturios laisvos dienos, dvi iš jų reikia skirti kelionei. Nors kelio 5 val, bet keliuose baisiniai kamščiai, visi šveicariški 8 milijonai gyventojų kažkur susiruošia irgi, tad kelias išilgsta dvigubai...
Pagaliau vietoje. Pavyko gauti nerealių B&B Ca'Rino, erdvus butukas su didžiuliu uždaru kiemu Ogiui ir baseinu, šiltu! Miestukas Bene Vagienna - pavadinimas daug kalbų sukėlė tarp mūsų.
Pirmą vakarą, kai nusikalę atvažiavome, tikėjausi rasti vyno butelį. Neradom. Kai paklausėm šeimininkės, kur artimiausia parduotuvė, ji pasakė, ir po kelių minučių atėjo su vyno butelaičiu. Kad mums nereiktų niekur važiuoti. O mokėjom visai palyginus normaliai už šį tašką, šalia buvo dar vienas kambarys, bet buvo tuščias, tai karaliavom vieni. Rekomenduočiau ir apsistočiau kitą kartą.
Pradžioje net nesitikėjau pusryčių, galvojau, reiks patiems suktis, bet pasirodo čia Bed and Breakfast, ok, pusryčius gausim. Kai šeimininkė paklausė, ko norėsim pusryčiams - ar saldžiai, ar sūriai, galvoju, ai, vėl kokių bandelių padės. Bet pusryčiai buvo tiesiog daugiau nei karališki - pilnas nukrautas stalas, plius dar pirmą rytą pamiršom į šaldytuvą žvilgtelt, ten irgi buvo kalnai jogurtų, sulčių ir t.t. Šiltų irgi buvo, nu, žodžiu, kaip kokiam viešbuty apsirijom visus tris rytus.
Pirmą dieną išsimiegoję važiuojam prie jūros. Po Maltos norėjau pasimaudyti šiltoje žydroje jūroje dar kartą. Paplūdimys akmenuotas, jūra neypatingai šilta, staigiai gilėjantis dugnas, kiek pasiturškėm ir tiek. Eilinį kartą nusivylėm Viduržiemio jūros pakrante Italijoj ir Prancūzijoj - daugumoj murzini paplūdimiai, miesteliai ištisai pajūry, žmonių milijonai, parkingo nerasi ir t.t. Marmalynė.
Kas liečia šunis - yra paplūdimių kur galima ir jiems. Bet mes darom dar kitaip - einam maudytis į laukinius paplūdimius. Be tūlikų, be gultų...
Užtat grįžus namo laukia baseino glėbys su krūva vaišių - kai ką atnešė šeimininkė, kai ką nusipirkome.
Va, gerai taip būtų pensijai tokį namiuką.
Ryte su Ogiu atsikeliame pirmi ir einame apsižiūrėti apylinkėse. Man reikia Bene Vagienna nuotraukos - užmačiau gražų tašką. Italai gražiai susitvarkę, aguonų pilna pakelėse... Pro šalį važiuoja mažas mašiniukas, stoja prie manęs, galvoju, "čiadabar", o ten mūsų šeimininkė, klausia ar patiko pusryčiai. Ta moteris turi kažkokį kompleksą su tais pusryčiais. Kažkas bukinge pakomentavo, kad pusryčiai prasti, dabar turbūt stengias, neriasi iš kailio. Išgiriu jos maistus (tada dar nebuvom atradę, kad ten ir šaldytuve lobių pilna).
Na ką, liko diena apsižiūrėti kur čia mes atsidūrėme.
Planuose lankyti vynuogynų kelią ir kelis miestelius, kurie garsėja vynais.
Langhe-Roero ir Monferrato yra oficialus UNESCO Pasaulio paveldo objekto pavadinimas ir į jį "įeina" penkios skirtingos vynuogių auginimo vietos su nuostabiais kraštovaizdžiais.
Vienas iš būtinų aplankyti yra Barolo - Piemonte vynų karaliaus miestelis, taip pat Barbaresco, Novello, La Morra, Monforte d'Alba...
Pradžioje užsukame į Novello - mažą, ramų miestelį ant kalvos. Turi didelę pilį, kurioje įsikūręs viešbutis, taip pat nuostabią apžvalgos aikštelę, iš kurios matosi apylinkės.
Barolo matosi nuo kelio. Čia veiksmo daugiau, parkingų keli, daug bariukų, žmonės, žinoma, geria vyną. Prasieiname, pasimalame.
Čia veiksmo daugiau, parkingų keli, daug bariukų, žmonės, žinoma, geria vyną, ant kiekvieno kampo siūlomos degustacijos. Prasieiname, pasimalame.
Važiuojam toliau - visur nuostabūs vynuogynai ir maži miesteliai, kiek tik akys užmato...
Vynuogės dar tik užsimezgusios - gegužės galas.
Kai važiavome į priekį, paskambino tėtis mano. Sako, ką veikiat. Sakau, ai, sėdim kamštyje. Tėtis sako - tai bonkoj reik sėdėt, o ne kamšty. Taip juokas paėmė. Iliustracija "sėdėjimo bonkoj".
La Mora - čia prisėdame, atsigaiviname kas vynu, kas cola - karšta.
La Mora irgi turi apžvalginę aikštelę.
Ir toliau sukam ratą pro Piemonte vynuogynus. Mūsų maršrutas buvo toks - Bene Vagienna-Novello-Barolo-La Morra-Castiglione d'Alba, Monforte d'Alba ir vėl namo į Bene Vagienna. Pravažiuoti su pavėpsojimais, baru užtruko apie 4 valandas.
Pakeliui vaizdai fantastiški, o jei taip dar būtų ruduo, su prisirpusiomis
vynuogėmis ir derliaus nuėmimu...
Paskui užsukam į vynuogyną, reik nusipirkti vyno. Savininkas žiauriai charizmatiškas, taip maivydamasis kalba, dalį laiko užsimerkęs, čia su mama savo. Turėjo tuo metu grupę turistų, aprodė jiems vynuogyną. Sako, tai junkitės prie grupės, paskui bus degustavimas... Mes mielai, bet, sakom, mašinoje laukia vaikai ir šuo. Tada nueinam į parduotuvę, prigrūstą vyno įvairiausio, ir tada jis mum gal 15 min pristatinėja savo vynus. Ech, norėtųsi kada sugrįžt, detalesnėms studijoms... Nuotraukose - jis su mama pakuoja mums vynus ir jų vynuogynas nuo kelio.
Viename iš miestelių perkam vandens iš automatų - litras kainuoja 5cnt, šaltas šaltas ir yra pasirinkimas ar paprasto nori ar gazuoto. Kažkas buvo įmetęs daugiau pinigų, tai vanduo bėgo "už dyką". Vokiečiai pamatė, kad pilamės, tuoj stojo į eilę. Kultūrinis skirtumas - 5 cnt vis tiek mokėjo, nors vanduo bėga ir šiaip.
Važiuojame namo pačilinti, kaip sako vaikai. Tik jos čilina namuose, o mes su vyru prie baseino, tiesa, paskui likau tik viena ten. Nenorėjau dėl jo išvažiuoti - šiltas, švarus, negilus, ech...
Vakarop važiuojame į Albą, regiono sostinę, vakarienės.
Pradžioje nuotaika gera, eisime ieškoti bariuko. Atvarėm 20 val, pats vakarienės įkarštis. Vietų nerasta, kokią valandą slampinėjame po nedidelį miestelį, visi barai, kiek nors dėmesio verti, užimti. Apie 21 val galų gale kažką susirandame, sėdame. Ateina padavėja, sakom, gal kalbate angliškai? Prieš tai tyrinėjom itališką meniu su vertėju. Padavėja sako, ne angliškai nekalbu, jau galvoju sakyt, tai mes galim itališkai pasakyti, ko norime, kai padavėja sako - lietuviškai galiu 🙂 Oooo! Pasirodo, apie 14 metų Alboje gyvenanti lietuvė, ištekėjusi už vietinio ir turinti pora mažų mergaičių, kaip susidarė vaizdas, galbūt ir restorano savininkė - jos mažiausiąją, leliuką, vis nešiojo skirtingi žmonės, kalbėjo, sveikinosi gatvėje su visais iš eilės - ko, norėt, Italija...
Ir kitą rytą po karališkų pusryčių, dar gavę vyno butelį dovanų iš super vaišingos B&B šeimininkės, vėl ruošiamės visos dienos kelionei namo.
Būtinai dar čia grįšiu! Degustacijoms, fotografavimui prisirpusių vynuogių ir tolimesniam regiono tyrinėjimui - šįkart praleidom Barbaresco...
