 |
 |
 |
Ketvirta atostogų Rode diena. Rytais atsikeliu pirma, apie 8-10 drybsau prie baseino su knyga, kol sukyla šeima.
Šiandien važiuojam visai šalia savęs, t.y. šalia Lindos, į gražuolį St. Paul paplūdimį.
Didžiulis parkingas, dušai, tūlikai, aptarnavimas prie gultų, kurie kainuoja nemažai - tos būdelės su baldakimu 60eu, pirma eilė už gultą 20 eu, mes gaunam tik prie įėjimo į pliažą, aukštai, tad paklojam 30eu už du gultus. Daug rusų, daug gėrimų.
Vyrui nardyt nepatiko, daug dumblo, sakė AQB geriau. Man patinka nedidukas paplūdimys, gražios stačios uolos, laiveliai, ir Lindos pilies “išvirkščia” pusė.
Žinoma, sutinku čia ir draugę rusę iš mūsų miestelio Šveicarijoje.
Neilgai užsibūnam, karšta, važiuojam namo pailsėt. O kad kiekvienas pirmadienis būtų toks!
Pakeliui namo stojam dar taške, kur matosi vaizdas į Lindos - dabar pilna googlemaps pažymėtų taškų su "photospot'ais". Gražiausias apšvietimas spalio pradžioje vidury dienos - vakarop įlanka nebe žydra, ryte irgi.
Vakare apžiūriu Lindos Akropolį, viena, nes šeima nepareiškė susidomėjimo. Labai gražūs vaizdai nuo kalvos, gražus neblogai išlikęs kompleksas.
Lindos - kelios gatvytės vidury kalno su turistų džiaugsmu - barai, parduotuvėlės, ant kalno pilis ir Atėnės šventykla ir kt. gėriai, o žemai - St. Paul pliažas. Apvaikštau viską viena, nes vyrui tokie Palangos tipo miestukai nepatinka. Lindos - sumažintas Santorinis, tie patys baltų namukų labirintai kalne.
Kiek nusivyliau, kad nebeliko saulės apie 17 val ir St.Paul jau nebe žydras, o kažkoks pilkai mėlynas, nusileidus į paplūdimį, saulė pasislepia už kalvos. Geriau gražiom foto čia ateiti ryte ar dieną.
Užtat gaunu kokteiliuką iš vietinės tavernos savininko, sako, pas jį kažkada dirbo viena lietuvaitė. Baruos kainos žymiai aukštesnės, nei kitur, tad renkamės vakarienei vėl savo Pafkos miestelį, kur visokiausio plauko tavernų knibždėte knibžda.
5 diena, lyg žadamas lietus nuo pietų. Iki tol vyro planas imt katamaraną - einu gūglint, kas tai yr.
Katamarano nėr, šeima pasėdi ant "sofos" Kiotari paplūdimy.
Vyras ieškojo, kas jį gali pamokyti valtį vairuoti, vienintelę vietą rado “Kiotari water sports”, bet žmonių tam nėr - savininkas galėtų, bet užsiėmęs - vežioja turistus laivu stikliniu dugnu...
Man irgi buvo idealu - galėjau sėdėti šeimą traukiančiam laively ir viską fiksuoti!
Išlipęs iš sofos, vyras dar įkiša nosį į jūrą, bet asortimentas nesužavi. Oras niaukiasi, šiltai palynoja tokiais trumpais tarpais, bet mes važiuojam į kitą salos galą apžiūrėti vienuolynų.
Koks gėris yra atostogos! Kai lynoja, netupi namuos, o varai ieškot nuotykių! Vienuolynai labai patiko jau Kretoje, tad ir Rode tikiuosi kažko panašaus.
Atvykę randam užrašą ant durų su prašymu uždaryti duris dėl ožkų. Šeimoj kyla diskusija apie tai, ką apima išsireiškimas "ožkų".
Holy Monastery of Panagia Ipseni - didelis kompleksas, simpatiškas. Bet to super jaukumo, kaip Kretoj, nerandu.
Smagu pravažiuoti pro neturistinius kaimus, laukus- šunys,katės, ožkos, triušiai ant kelio trinasi, o akmeniniuose kalnuose su uolinėmis pušimis ir kiparisais pamatom ir stirnas su gražuoliu raguotu patinu!
Iš toli matėm Gadoura užtvanką, aprūpinančią Rodo miestą geriamuoju vandeniu.
Vienuolynas Moni Thari, žymus savo senomis 12a freskomis, paslėptas kalnuose nuo piratų ir musulmonų, pastatytas mirtinai sergančios Bizantijos princesės, kurią išgydė vietinis tekantis šaltinėlis.
Vaikams liepia “apsirengt” - prisidengt kojas juokingais sijonais. Mano midi suknė su milžiniška iškirpte nekliūna.
Stojam prie Achilo kiosko vidury kalnų - draugiškas plepus graikas privaišina kava, vynu, beje labai neblogu, graikiniais riešutais. Netoliese yra padarytas takelis užlipti ant kalno, ropščiuos. Achilas sakė, kad Rode vynuogės 22-30 dienas saulės gauna ir reik skint, nes bus per saldžios sausam vynui gauti. Prisiperkam vyno, medaus, net mažą butelaitį vietinės degtinės paragavimui. Achilas prikrauna graikinių riešutų maišą dovanų.
Sekantis taškas nutinka netikėtai, važiuojant per miestelį ir pamačius iš tavernos mojantį žmogeliuką. Maža taverna mažam miestely kalnuose, aptarnaujantis savininkas ir jo žmona, kol nėr klientų žiūrinti TV apie 6.4 balų žemės drebėjimą Kretoje. Skaniai prisikemšam, kaip visad, gyros, souvlaki, tzadziki, graik. salotos su burnoj tirpstančiais saldžiais pomidorais ir traškiu agurku, mousaka pašildyta, žinoma, nusprendžiu nebeimt jos daugiau, nors skani, bet ne šviežiai padaryta, su užkepta feta lb skaniai sueina.
Sunkiai nešdami pilvus lendam į savo šaldytuvą ir važiuojam pro aukščiausią Ataviro kalną Rode, kur reik apsispręst, kairėj - Monolithos pilis, dešinėj - Kritinia pilis. Sukam į kairę.
Vėl užėjus trumpam stipresniam lietui pilies neapžiūrim, o ir nelabai ten yr ką žiūrėti, įspūdingiau ji atrodo nuo kalno apžvalginių aikštelių, ypač rekomenduočiau palydėt saulę nuo netoli koplytėlės Agios Dimitrios esančios apžvalgos aikštelės, ten pilis įdomiau matosi šonu. Foto daryta gal kitą dieną, nes nebuvo taip sutemę dar...
Pliažas Ataviros sunkiai pasiekiamas paprasta mašina, tad statom ir leidžiamės pėstute. Išlenda saulė! Gražu, bet. Vakarinę saulę užstoja uola, tad verta čia lankytis dieną, nirs uolos lb gražiai įrėmina pliažiuką, šiukšlių labaaai daug…
Geresnis pliažiukas Fournas su asfaltuotu privažiavimu, čia ir gultai, ir maža taverna, ir nuostabios uolos, po kurias galima palandžioti. Nediduką paplūdimį apšviečia vakarinė saulė, tad mielai pusvalanduką ten panaršom.
Valanda per kalnus ir jau sutemus dar apsipuntam vaflių savo miestely Pefkos.
6 diena. Eilinis rytas rojuj. Kraunam, pakuojam savo šaldytuvą dienos nuotykiams.
Vaikams pažadėtas Prasonissi paplūdimys - patiko dėl šilto skaidraus vandens, smėlėto, seklaus kranto. Čia kai atvažiuoji, tai dešiniau, kur džyzaskraisto praėjimas į salą.
Čia išgirstu senai girdėtus “dar nenoriu lipt iš vandens”, “pažaidžiam su kamuoliu”, ”statom smėlio pilis” ir kt., dar vaikai mano 13-15 metės. Filmuojam sporto pamokas Ozo mokyklai - mėtymasis kamuoliu ir vandens aerobika - nuostabiai sutapo pamokos tema su mūsų veikla! Įdomu, ką mokytojas pagalvos…
Pasimurkdžius, užėjo debesys, saulė dingo, tad sekantis taškas Skiadi vienuolynas. Kol susiruošiam eit, saulė vėl išlenda - toks permainingas oras.
Tik privažiuojam kitą pakrantę, aš pradedu aikčiot - kokia vandens spalva! Ryški turkio! Stojam. Begalinio ilgio visiškai tuščias be pavadinimo, be jokio civilizacijos ženklo paplūdimys, nu ok, ilgis virš 10 km ir matėsi tolumoj pora nuogalių. Tik dvi tavernos išsidėstę palei šį ruožą.
Skiadi vienuolynas nustebino jaukumu, priminė Kretos vienuolynus. Reikėjo užvažiuoti aukščiau, atsiveria pakrantės vaizdai.
Prašau dičkės mane nufotkinti - ji sako, mama, tu labai maža. Sakau, ai, tiks. Paskui žiūriu - gal kiek ir per maža :D
Prireikus tualeto, prie jo įėjimo randu tokį sargą... kiek nejauku. Bet sargas, pasirodo, labai draugiškas. Žinoma, ir kaip be kačių.
Pakrantės tavernoje stojam valgyti. Rašo, sea food, grill - mum tinka. Mokom vaikus geografijos, kol neša grilintus kalmarus ir graik. salotas užkandžiams. O paskui laukiam kokią valandą karštų - nejaugi mus pamiršo? Aplinka nuostabi - ant skardžio, matosi tas pats žydraiturkinis pliažas, po eukaliptais laksto driežai, o mes vis laukiam. Maistas puikus, tik dičkė nusivylė, kad mėsos padažo ant makaronų per mažai, anot padavėjos, jį čia taip ilgai gamino.
Dar sėdint ten jungiuos prie Ozo gimnazijos tėvų susirinkimo per ZOOM, egzotika.
Ten pat palydim saulę...
