 |
 |
 |
Šveicarija - šalis mažesnė už Lietuvą, bet gyventojų turi tris kartus daugiau, o ką apžiūrėti, visus takus išvaikščioti, krioklius, kalnus, uolas, ežerus išnaršyti... ir gyvenimo neužtektų, atrodo. Nuvažiuoji pora šimtų km - ir tu jau kaip Prancūzijoje - kalba kita, architektūra kita, maistas kitas, pora šimtų km į pietus ir tu jau kaip Italijoje su ledais, picomis, spalvotais namukais ir siestomis.
Taigi, susipakuojam visi keturi plius šuo ir varom į Martigny - ten turim mažą jaukų viešbutuką.
Važiavom ten po ilgos žiemos, po trijų! praleistų atostogų namuose, košmaras. Kalėdų 2020, sporto atostogos 2021 kovą ir 2021 gegužę jau neiškenčiau - užsibukinom keletą naktų prancūzų dalyje Šveicarijoje. Kažkur į užsienius nesinori kol kas kišti nosies, nes sunku susigaudyt dėl reikalavimų, karantinų, testų, formų pildymo ir t.t.
Valė kantonas - tai virš 3km aukščio kalnai ir slėniai tarp jų su nedideliais jaukiais miesteliais, kuriuose visąlaik šiltesnis klimatas, nei pas mus, todėl šlaituose vien vynuogynai, kur tik užmatysi. Verbier, Zermat - žymūs slidinėjimo kurortai. Palei Ženevos ežero pakrantę pilna jaukių miestelių su gražiom promenadom - Lozana, Montreux, Vevey, būtina pamatyti Château de Chillon, Château Saint-Maire, Château de Vufflens, prasieiti Lavaux vynuogynų terasomis, besileidžiančiomis į Ženevos ežerą tarp miestelių Saint Saphorin ir Lutry, bet čia kitą kartą. Dabar važiuojam gilyn į Sion - Brig slėnį, kuriame pilna visko - kalnai, jų pakeltuvai, aukštai esantys miesteliai - slidinėjimo kurortai su terminiais baseinais, tarpekliai, pilys, vynuogynai, požeminis ežeras!, ledynas!, kabantys tiltai, pramogų parkai, vandens parkai, labirintas ir ko tik ten nėra...
Pirmas objektas - Aigle pilis. Vis pravažiuodavome Aigle miestuką, pajuokaudavom, kad jo pavadinimas - kaip mūsų vaikų vardai sujungti - Miglė ir Aistė, ir neįtariau, kad tokia gražuolė pilis ten slepiasi.
Vyras ir vaikai pilimis nesižavi, žada pasivaikščiot šalia, kol aš palandžiosiu po jos vidų. Žmonių viduje nedaug, reik kaukės. Man patinka ilgi koridoriai pilies siena - pro langelius galima apžiūrėti aplinkinius vynuogynus ir apylinkes.
12a. pabaigoje de Saillon šeimos pastatyta pilis tarnavo ir kaip ligoninė, ir teismas, ir kalėjimas.
Dabar čia įsikūręs vyno muziejus.
Ekspozicija plati - nuo vyno etikečių iki didžiulių vynuogių spaudimo įrengimų.
Šalia pilies yra kitas namas, kuriame siūloma pramoga - pabėgimų kambarys su įvairiom temom, smagi pramoga visai šeimai.
Ronės lygumoje (taip vadinamas slėnis tarp dviejų aukštų kalnų grandinių) radau du tarpeklius, abu netoli Martigny miestelio - Gorges du Durnand ir Gorges Du Trient - pastarąjį ir aplankėme. Vertas dėmesio. Įėjimas pro suvenyrų parduotuvę, kaina 8 frankai, tarpeklis neilgas, o dar ir remontuojamas buvo, tad neužtrukome.
Norėjau prasieiti tuo tiltu aukštai, dėja, dėl remonto buvo neįmanoma...
Buvome vėlai vakare, saulės jau nedaug, vėsoka, vėjas nemažas, tad reiktų turėti kažką šilčiau apsirengti.
Pagavau pabėgusią šeimą, gerai, kad takelis suka ratu.
Vakaras Martigny - jaukus miestukas šalia didelių kalnų, mažytė miestelio aikštė pilna saulės, žmonių bariukuose ir vaikų, žaidžiančių fontano vandeniu. Per stebuklą gaunam staliuką ir labai jaukiai pasisėdim.
Ieškodama, ką pamatyti, negalėjau praleisti požeminio ežero Souterrain De Saint-Léonard. Rezervuoti laiką ir nusipirkti bilietus galima inernetu https://lac-souterrain.com/ . Labai verta! Net mano viskuo besibpdinčios paauglės buvo patenkintos.
Laukiam įėjimo laiko.
Plaukėme valtele, kurioje telpa apie 15 žmonių, ją plukdė gidas, kalbantis angliškai, prancūziškai ir vokiškai.
Urve vėsoka, prie įėjimo dalinami dekiai, bet jų neprireikė.
Kiek supratau iš gido pasakojimų, tai yra didžiausias Europoje požeminis ežeras - 300 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, jis atrastas 1943 metais, tuo metu buvo pilnas vandens. Vėliau dėl žemės drebėjimo vandens lygis per keletą metrų nuslūgo ir štai dabar turime nuostabią pramogą.
Daug žuvų! Vengiau žiūrėti į dugną, baisoka būtų iškrist iš valties, o tas buvo gan realu, nes visi selfinosi ir visaip kitaip stengėsi įsiamžinti, aš ne išimtis.
Važiuodamos atgal pravažiuojam Sion miestą - Valė kantono sostinę, su įspūdingomis kalvomis, o ant jų pilis Château de Tourbillon - senai noriu aplankyt, bet ir šįkart nepavyko, nes oras sugedo, i ir vaikai zirzė namo, valgyt ir t.t. Lieka tik vaizdas pro traukinio langą.
Tad važiuojam į Martigny, perkam maisto ir keliaujam ilsėtis į viešbutį.
Miestelio aikštė, kurioje vakar jaukiai pasisėdėjome bariuke.
Pailsėjus išeinu su šuniu pasivaikščioti po Martigny. Bet nuėjus keletą šimtų metrų, pradeda lynoti. Grįžtam abu namo. Palaukus apie 10-15 min, lietus baigiasi, išlenda saulė ir mes vėl išeinam. Fotiko neimu, ai, galvoju, kam. Bet vėl nuėjus link upelio pamatau toookį vaizdą, o ir šviesa po lietaus puiki, tenka vėl grįžt atgal į viešbutį fotiko. Va, ką pamačiau - Martigny pilaitė La Bâtiaz ir Dranse upė.
Perėjus upę, šlaite vien vynuogynai, tad ir einam su Ogiuku taku - prieky šmėkščioja pilis, iš vienos pusės vynuogynai, iš kitos - upė. Argi ne grožis?
Takas tuščias, tik retkarčiais praeina koks žmogelis su šuniu, ar porelė...
Man pameditavus su fotiku, skambina vyras - nori prisijungti. Einam kartu link kito tarpeklio - Gorges du Durnand, esančio irgi šalia Martigny, bet nedaeinam - kelias veda per autostradą, o tarpeklis jau ir uždarytas bus, kol nueisime. Beeidami namo, nuklystam iki šalia esančio miestelio Martigny-Combe.
Prisėdam bariuke, kalbam, išgeriam po gėrimą...
...išsirenkam pensijai namą.
Martigny esantis gražus senovinis tiltas, pro kurį ne kartą pravažiavome.
Yra likę romėnų palikimo - amfiteatras, labai atnaujintas, vedžiojau čia Ogiuką.
Taip pat Senbernarų muziejus - laikoma, kad šie šunys išveisti Šveicarijoje. Kalnų perėjoje tarp Italijos ir Šveicarijos esančiame vienuolyne gyvenantys vienuoliai su senbernarų pagalba gelbėjo pasiklydusius kalnuose žmones, šunims ant nugarų būdavo pritvirtinta šiltas dekis ir vandens gertuvė.
Gražus driežiukas gyvena netoli Aigle pilies...
Pusdienį skiriame val d'Anniviers slėniui - jame yra Grimentz miestukas, kurį norėjau aplankyti, dar netyčia "randame" ir kabantį tiltą, varom!
Kylant į viršų, oras niaukiasi, vėsta, bet tas slėniui suteikia kažkokią atšiaurią, magišką atmosferą.
Visi namukai čia iš medžio, nutamsėjusio dėl saulės ir lietaus.
Stojam trumpam pravėdinti mūsų šunį - jį gali pykinti, važiuojant serpantinais... Išleidžiam pasiganyt, nusilengvint, o mes su vyru lendam pažiopsot į apylinkes.
Šiuo keliu ką tik važiavome.
Debesys vis žemiau...
Ir štai mes Grimentz - o čia sninga! Gegužės viduryje! Nieko keisto - miestelis 1553m virš jūros lygio.
Prisižiūrėjau internete gražių miestelio vaizdų su gėlynais ant palangių ir t.t., bet sniegas mano nuotaikos nesugadina - ant bliuzono velkuos švarką dėl šilumos - nieko daugiau nepasiėmiau! ir lendam pasivaikščioti.
Įdomūs namai su pakeltu pirmu aukštu - ne kartą tokius mačiau.
Žmonės sėdi bariuke su šildytuvais, o šalia krenta sniegas - kaip jauku!
Įdomi namo konstrukcija.
Miestelio vidurys, visi namai panašūs, žmonių tik vienas kitas tokių pat bežioplinėjančių, kaip mes.
Atmosfera. Atrodo ramu, nes slidinėjimo sezonas pasibaigęs, o vasarinis kaip ir neprasidėjęs... Miestelyje yra keltuvų į kalnus... Žiemą turbūt čia vyksta veiksmas...
Šalia bažnytėlės didelis vaizdas į tolumą nuo kalno, taip pat kapinaitės, kuriose gal tik trys pavardės ant visų antkapių - galima pagalvoti, kad čia gyvena tik trys šeimos...
Pakuojamės ir grįžtam iki miestuko Vissoie - čia mane paleidžia "pasiganyti" vienai, o visa šeima su šuniu varo pasivaikščioti prie upės. Man tinka!
Vaikštau atsipalaidavusi, niekur neskubu, fotkinu, viską ramiai ištyrinėju. Miestelis visai mažas, turi bažnyčią ir gražią koplytėlę ant kalno, žemai matosi elektrinės tvenkinys - užtvenkta upė, matau ir mūsų mašiną, aukštai - kitas gražus kaimelis kitam kalne...
Gal už valandos pradeda lynoti, ir kaip tik atvažiuoja šeima manęs pasiimti.
Sekanti atrakcija - netyčia užmatytas googlemapsuose kabantis tiltas Pont suspendu de Niouc. Galima būtų pagalvoti, kad tai eilinis kabantis tiltas, cha, nė velnio. Nebūtų čia Šveicarijos kalnai, tilto aukštis 190m - įeina į dešimtuką aukščiausių tiltų pasaulyje, nuo kurių galima nušokti su gumom. Dar siūlo su lynu perskridimą per tarpeklį ir dar visokių nesąmonių tiems, kuriems rūpi nusisukti galvą...
Žiūrint žemyn neypatingai jauku... Mažė mūsų užsimano pašokinėti, abu su vyru neleidom - ne mūsų nervams matyt savo vaiką tokioj būsenoj.
Lipam abu su vyru pasivaikščioti tiltu, vaikai ir šuo pasilieka gerti arbatos bariuke ir pasivaikščioti po žaidimų aikštelę.
Ir ką - šiam kartui viskas. Namo. Iki kito karto... Palikome Gryueres pilį (man) ir sūrio gamyklą (šeimai ir man), ledyną Aesch - keltuvas į gražiausią vietą nedirbo ir nepasiėmėm striukių, be to ir oras nebuvo labai tinkamas kilt aukštai... ir dar daug tų dalykų, kurių nepamatėm, nepadarėm, tikiuosi, atidedam ne ilgam.
Kelyje visad lydi greit-šlamštmaistis.
