 |
 |
 |
2021 birželio 22d.
Senai norėjau čia. Planavau su draugėm, išėjau su vyru. Kelias išskirtinis ne tuom, kad pamatai iš viršaus 2 ežerus - čia dar nedaug, yra žygių, kur gali pamatyti 5 ežerus. O įspūdingas kelias tuom, kad kalnai turi dolomito, kuris primena Italijos Dolomitines alpes. Net viršūnės smailios yra. Va jos ir buvo tikslas. Dar labai norėjau pamatyti gražuolį Fälensee ežerą...
Haikingas priskiriamas sunkiems. Nors pradžioje maniau, nu ką, užsikeli keltuvu ir visą laiką žemyn, žemyn... o paskui taip atsirūgo tas "paprastas" žemyn! Mintyse ne kartą dėkojau likimui, kad nėjome čia su draugėm.
1 val ir 15 min nuo namų ir 12-tą dienos mes jau vietoje, idiliškame Apencelio kantone. Labai vėlai, bet šeštadienį norėjosi išsimiegoti. Iš miestelio Brülisau keliamės į Hoher Kasten kalno viršūnę, kuri yra 1794m virš jūros lygio. O tada tapnojam, kur raudoni taškiukai sudėti... B valgėme, ilsėjomės, o C galvojom galus atiduosim, nes super status leidimasis nuo kalno plius kelio danga - smulkūs maži akmenukai, didelė tikimybė nukristi.
Iš viso nueita 16km
Pakilimas 660m
Nusileidimas 1500m
laikas 7 val.
Tie trikampiukai aukštyn žemyn... Skaičiavau paskui pakilimus, laukdama, kada jau kelias išsitiesins.
Na, bet nepradėsim dejuot gal pačioj pradžioj. Tik užsikėlus laukė vaizdai! Ir būtent jie nuima visą laipiojimo nuovargį.
Sniegutis birželio viduryje.
Beveik iš Hoher Kasten viršūnės matomas jau Sämtisersee ežeraitis. Na, šitam duodu kokius 6 balus iš 10. Gražus, bet ne ypatingas.
Smagu eiti, kai vis matosi tokie vaizdai.
Per toli nuėjome ir visa į kadrą su turima technika nebetilpau.
Tas bokštukas ant kalno - mūsų pradinis taškas Hoher Kasten.
Fotkinu Sämtisersee iš viršaus. Tada dar nesupratau, kad eisiu ir šalia jo apačioje, o šalia to vos įžiūrimo namuko-bariuko ilsėsimės.
O kol kas lipam, lipam, lipam... Karšta baisiai. Dar tempiu bliuzoną foto tašėj - atrodė, kad gal aukštai prireiks. Net nuo akinių ir kepurės karšta buvo.
Ir štai nusibeldėme iki kalnų svečių namelio Staubern (Berggasthaus Staubern). Čia kelia keltuvas iš Frümsen miestuko, tad galima mūsų iki šiol nueitą kelią praleisti ir nuo čia leistis iki Brülisau, bet tada reiktų atvažiuoti su viešu transportu. Arba vėl užkilti iki šio keltuvo, apžiūrėjus Fälensee.
Šlapia, bordava, bet laiminga. Galvojau, čia jau baigėsi haikingo sunkybės.
Deja, ir vėl tenka kilti į kalną. Užtat pasimato vėl Sämsitersee ežeriukas, atsisveikiname su juo. Na, bent jau su vaizdu iš viršaus.
Ir štai už posūkio pamatome Fälensee! Tiesa, iš toli. Nuotraukoje jau arčiau, priartinau su savo 90mm objektyvu.
Va taip va jis matosi, gražuolis ežeriukas.
Jam duodu 9. Aukšti, gražūs kalnai aplink, su sniegu, bet ežeras ne žydras, tai ne 10...
Ežerą supa gan aštrios kalnų viršūnės, vadinasi Hundstein - šuns akmuo?
Grožių grožis, ar gi ne taip? Apačioje matosi namukas, ten mes numatę pietauti ir pailsėti.
Bet pakeliui dar laukia mano Dolomitinių Alpių momentas. Po truputį artinamės ir prie jų.
Dolomitai, jėėė!
Laukiu, kol nueis žmonės - čia vienas iš top taškų! Gaila, pritrūko noro ir laiko apsižiūrėti čia ilgiau, paieškoti geresnių rakursų. Planuoju čia dar prasieiti su draugėm, tai dar bus progų tų rakursų paieškoti...
Fainoj vietoj vyrą "pagavau", bet kitą kartą reiks ryškiau apsirengt, kai eisim su panom.
Tada pradedame leistis iki ežero. Ties kiekvienu posūkiu ši uola-kalnas pavadinimu Kreuzberge vis aukštesnis, ir įspūdingesnis, vyrui nusibosta mane fotkint. Sako, išsirink vieną vietą, ten nufotkinsiu. Bet kaip išsirinkt, kad kuo toliau, tuo įspūdingiau???
Dar ir trąsa besileidžiant buvo šlapia, vietomis ledas, sniegas... Ką jis čia veikia?
Beveik keturiom dašliaužiam mūsų nusižiūrėtą svečių namuką. Sako, čia maistas geras. Patikrinsim.
Štai pagaliau!!! Prisėdam ir, prisistačius padavėjai, sunkiai sugalvojam, ką pasakyt, ko norim - rodos, pasakytum tik palik mane ramybėje, leisk kvapą atgaut! Tas karštis ir fizinis krūvis labai čia pasijautė.
Jau po 1,5l vandens ir 0,5l alaus atsigavome, galima ir pavalgyti.
Tipinis šveicarų Rösti (Riošti) - keptos traškios išorėje bulvės, ant viršaus būna įvairūs priedai - aš valgiau su pelėsiniu Apencelio kantono sūriu, paprastai ant viršaus būna sūris, kiaušinis, kumpis. Skanu, tik daugoka ir rieboka.
Mados - su vilnonėm megztom kojinėm ir batais iki kelių vasarą prie plius 30 ir liemenukas.
Ieškau nusižiūrėto suoliuko, bet čia ne tas... nuo ano gražiai visas ežeras matėsi... Paskui grįžus namo pažiūrėjau, kad jis aukščiau turėjo būti, reikėjo palypėt kiek į kalniuką šalia baro... Lieka kitam kartui.
Ežero realijos... Karvės ir jų išmatos viename gale, ir besiturškiantys žmonės karštą vasaros dieną - kitame. Visi sutaria.
Mūsų tolimesnis takas veda čia. Apsidžiaugiam - platus, lygus, nei aukštejantis, nei žemėjantis. Kelio ženklai rašo, kad dar dvi valandos leidimosi.
Sakau, maldininkas, bet vyras sako, kad jis ten į telefoną įnikęs.
Pagal žmonių, einančių taku, mastelį galima suprast ir kalnų mastelį... Ir mano Dolomitai kyšo...
Artėjame vėl prie Sämtisersee. Leidžiamės nuo kalno, upelyje mirkom kojas - man pūslės užsidėjo, o vyrui kojų nykščius batai numušė einant žemyn...
Gražuolės pozuotojos.
Pakalbinam.
Pavargę, bet patenkinti.
O čia jau pavargę ir pavargę... Gavom dar miškelyje į kalną lipti, prisėdom pailsėti.
Paskui laukė leidimasis nuo kalno, atrodė, begalinis... Status, slidus, kaip rašiau, su smulkių akmenukų danga, kelis kart vos neatsisėdau ant užpakalio. Jau lyg prieinam kokią lygesnę atkarpą, ir vėl vos ne 45 laipsnių kampu žemyn... Šitas labai išvargino, truko gal valandą. Namie dėl šito dar pora dienų skaudėjo klubus ir blauzdų raumenis, o lyg sportuoju kasdien, nesu visiška klipatėlė...
Praėjome ir krioklį reklamuojamą,bet jau ne iki fotkinimų buvo, gerai, kad bent pavėsyje tas leidimasis vyko.
Ir štai mūsų Brülisau. Dašliaužiam, lendam į mašiną, jungiam kondicionierių ir varom namo.Dar iškyla mintis stot degalinėje kokio šalto gėrimo, bet ne, geriau namooooo :)
