 |
 |
 |
Kai per stebuklą išvažiavome į Egiptą viskas įskaičiuota atostogoms (ne mėgėjai tokių), žinojau, kad būtinai norėsiu važiuoti į Luxor'ą. Drybsant prie jūros netoli Hurgados ir Mars Alam į Luxorą būtina nuvažiuoti - netoli, palyginus. Tad tik atvažiavę renkamės pas ką užsakyti ekskursiją - mūsų 8 žmonės, tad norim privataus autobusiuko ir gido, kalbančio bent jau rusiškai, kad suprastų vyro tėvai. Kad galėtų kalbėti ir lietuviškai kažkodėl nedaėjo...
Pagal kainą patraukliausia vietinė agentūra, esanti viešbuty, atmetam ir TUI, ir Itaka ekskursijas, nes jos organizuojamos didelei grupei žmonių.
Keliamės 4 val, nes 4.45 jau turim būti pasiruošę. Susodina mus į autobusiuką mažiuką, du vairuotojai ir mūsų ekskursijos pardavėjas važiuoja - jam 4 dienos išeiginių, gyvena jis netoli Luxoro, tad naudojasi proga nuvykti į gimtinę. Kai prašvinta, matom, kad važiuojam per begalinę dykumą, smėlis, nedidukai kalniukai, šiukšlės...
Nors atstumas iki Luxoro apie 200km, mus veš ne tiesiausiu keliu, o per Safagą aplinkui - saugumo sumetimais, daugiau kontrolės postų. Ir iš tikro, stoviniuojame kokiose penkiose vietose, vidury kelio dar išleidžia į bariuką/tualetą/parduotuvę. Daug tokių, kaip mes važiuoja šiuo keliu - pilna mikrūškių, autobusų.
Kai sustojame prie bariuko... Tualetai mokami, doleris už tris :) Rimtai, susikooperuoji eiti trise, moki dolerį už visus, jei eini vienas - vis tiek doleris. Aš, žinoma, keletą kartų likau ketvirta.
Bandom įsidėmėti savo mašinos numerį :)
Važiavimas palei Nilo intaką padarė didesnį įspūdį, nei šventyklos... Vietinių gyvenimas toks įdomus - jaučiuos, kaip žiūrinti National Geography dokumentiką pro langą.
Žemės ūkis, sutelktas šalia Nilo slėnio, auginami javai, cukranendrės, medvilnė, vaisiai ir daržovės. "Juodoji" žemė - taip apibūdinamas šis derlingas dirvožemis, kur gyvena daugiau nei 95 proc šalies gyventojų, nors jis pats užima tik 0,4 proc Egipto žemės. Likę 96proc - dykumos, "Raudonoji" žemė. Pagrindiniai nacionalinių pajamų šaltiniai tai pajamos iš mokesčių už Sueco kanalo naudojimą, naftos gavyba ir turizmas. Turizmo sektorius yra labai svarbus Egipto ekonomikos augimui. Po 2011 m., kai buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Hosni Mubarakas, dramatiškai sumažėjo turistų skaičius, tačiau pastaraisiais metais ši industrija jau vėl klesti. Kažin, ar vėl jos neapkarpys Coronavirusas...
Vaikai, vagiantys cukranendres iš sustojusio sunkvežimio, žmonės, sėdintys dulkėse palei gatvę, su vaikais, susuktais į kokoną-skudurą, pardavinėjami pomidorai, mergaitės besidalinančios gėlėmis, nuimantys pomidorų, cukranendrių derlių darbininkai, kupranugariai, vežami sunkvežimiu, sutupdyti, kaip vištos, galvos tik kyšo besisukiojančios, asiliukų, tempiančių viską, kas įmanoma, tuktuką su kokiu 10 juodai apsirengusių nuo kojų iki galvos moterų, vyksta prekyba...
Bariukas, vyrai su kaljanu...
Čia koks sumuštinių kioskelis, išsididinus foto, matau, kad vaikinas suka į paplotėlį kažką...
Moteris pardavinėja moliūgus (moliūgus?).
Vyras su asiliuku, apkrautu cukranendrėmis.
Čia stabtelim - draugės vaikams pasidarė bloga, išlipa jie, o aš plekšteliu fotiku šiuos vaikus šalia mokyklos... ir ką - jie tuoj pereina gatvę ir šalia mūsų autobusiuko stovi, šypsosi ir rodo ženklą "duok pinigų". Hmmm.
Nuvažiuojant. Vaikai smalsūs ir drąsūs.
Kiekvienas žmogus, atrodo, vertas kadro :) Arba aš labai ištroškus tokių vaizdų.
O čia maudomės mes, sako gidas besijuokdamas ir rodydamas į žalią kanalo vandenį. Prie jo vyksta gyvenimas. Negaliu nuleist fotiko – labai įdomu vaizdai iš kitokio gyvenimo…
Xamat - mūsų gido vardas. Nerekomenduoju niekam. Arogantiškas, melagis, stengėsi sau kuo daugiau pinigų pasilikti, nemokėdamas už vaikus, nelabai jam pavyko. Ir blogiausia tai, kad imdami privačią ekskursiją tikėjomės "savo" programos, bet ne - teko šokti pagal gido dūdelę. Ir mus, prasėdėjusius autobusiuke 5 valandas, veža dar toliau nuo Konaklio šventyklos, kur turėjo būti mūsų pirmas taškas išlipimo, praktiškai tik dėl jos ir važiavau.
Pravažiuojame pro pomidorų džiovinimo vietas.
Ir atvykstame į Luxoro kitą krantą - miestas išsidėstęs abipus Nilo, tad vakarinėje Nilo pusėje yra mirusiųjų krantas - dėl to, kad čia leidžiasi saulė į "požemius", o rytinėje pusėje - gyvųjų krantas. Pradžioje važiuojame toliau - į vakarinę miesto pusę, į faraonės Hačepsutės šventyklą-kapą. Žiūrėjau foto internete, būčiau išvis išbraukusi šį tašką, tad nerealiai nervuojuos, kai gidas tupinėja aplink kiekvieną akmenį ir kol kas sąžiningai pasakoja apie viską dviem kalbom - rusų ir anglų.
Čia vakarinio miesto atradėjų namukai. Toliau kalnuose matosi juodos angos - senovės Tėbų laikotarpio kapavietės.
Hačepsutės šventykla matosi fone. Nykokas pastačiūkštis.
Bet jei jau atvežė, einam pažiūrėti. Pradžioje reikia praeiti pardavėjus.
Toliau sėdam į autobusiuką ir privažiuojam šventyklą. Tada stovim ant karščiausios saulės, gidas kažką vapa apie archeologus, gyvenančius šalia, matosi jų namai, bet man labiau rūpi, kad mano mergos pamiršo kepures mašinoje, o kepina kaip reikiant... Pati irgi be kepurės, tą pačią paskolintą pamiršau irgi...
Čia tupinėjam aplink kolonas ir sienų įbrėžimus, nu, ok ok, piešinius, ir apie kievieną išklausom kažką - nebeprisimenu. Mane nervuoja iš kažkur pasipylę kiniečiai ar japonai neskiriu aš jų, bet šiaip ar taip coronaviruso protrūkyje visi jie - blogis. Tepu vaikams rankas dezinfekantu ir liepiu prie nieko nesiliesti.
Nuklausau viena ausim gido - mirus faraonui Tutmosiui III, 18 - osios dinastijos laikotarpiu, faraone tapo moteris, jo žmona Hačepsut perėmė valdžią. Štai jos atvaizdas ant kolonos.
Vaikai laukia pavėsyje, o man tenka įamžinti kolonas be pozuotojų.
Nueinam į bariuką, ten visi kabinėjasi, milijonas tų pačių tautų atstovų, mane beveik ištikusi isterija. Šiaip ne taip nuperku vaikam ledų, dar sugebėjusi nusiderėt - reik mane įpykdyt, tada gerai sekasi derėtis. Ir minam su mašinyte atgal iki autobusiuko.
Pravažiuojame pro Memnono kolosus, įspūdinga vieta, gidas leido išlipt 10 min pasifotkint. Prieš tai nuvežė į tragišką alebastro muziejų-parduotuvę, kur tikėjosi, kad kažkuom susigundysim. Naivuolis. Man reikia raktų pakabuko - nebuvo, draugei patinka papuošalai - nebuvo. Viskas. Išeinam tuščiom, gidas pyktelėjęs, bet man visiškai vienodai. Reikalavom čia nevažiuoti. Geriau būtume Luxor šventyklą apžiūrėję.
Memnono Kolosai vakarų Tėbuose yra vienos didžiausių ir reikšmingiausių statulų senovės Egipte. Dvi 3300 metų amžiaus ir daugiau kaip 800 tonų svorio masyvios akmens figūros kažkada saugojo įėjimą į Amenhotepo III šventyklą, iš kurios, deja, labai mažai kas telikę. Abu paminklai, kurie yra virš 14 metrų aukščio ir pagaminti iš kvarcito (kietos uolienos, kuri anksčiau buvo smiltainiu), vaizduoja faraoną Amenhotepą III.
Nuvažiuojam į Karalienių slėnį - lankome kapus faraonų žmonų, dukrų, kilmingų moterų, bet ne valdovių. Nelankėme Karalių slėnio, ten yra įspūdingų objektų ir vėl dėka gido...
Apytiksliai 1500-1000 metų prieš mūsų erą čia buvo laidojami faraonai ir diduomenės nariai. Tai viena iš garsiausių pasaulio archeologinių vietovių.Anksčiau kilminguosius laidojo piramidėje, ten pridėdavo papuošalų, aukso ir pan, tad juos būdavo lengva išplėšti, o čia kapai yra po žeme, kad kapų plėšikai nesuprastų, jog čia išvis kažkas gero paslėpta, koridoriai, vedantys į 3-4 kambarius. Karalienių ir Karalių slėnyje nuo XVIII a. rasta virš 100 kapų, vieni anksčiau, kiti vėliau, žinoma, daugelis buvo jau išplėšti senai, ir juose gyveno nebent šikšnosparniai.
1922m. kilo pasaulinė sensacija, kai anglų archeologas Hovardas Karteris, finansuojamas lordo Karnarvono rado beveik neišplėštą Tutanchamono kapą su faraono mumija auksiniame karste taip, kaip prieš daugiau nei 3000 metų. Po to, kai lordas Karnarvonas greitai mirė, atidarius Tutanchamono sarkofagą, kilo populiari legenda apie „faraono prakeikimą“.
Dar vienas didelis atradimas Karalių slėnyje padarytas XX a. pabaigoje. Kapas KV5, anksčiau laikytas nereikšmingu, buvo pradėtas iš naujo tirti ir paaiškėjo, kad tai pats didžiausias kapas Karalių slėnyje su daugiau nei 100 kambarių, ir jis buvo skirtas Ramzio II sūnums palaidoti.
Apžiūrėjome gal 3-4 kapus, vieni gražesni, kiti nelabai, bet įspūdinga vieta, patiko. Nors ir ne fotogeniška :) Skamba įdomiai, mistiškai - Karalių slėnis. Tas slėnis - tai saulėj išdegusių kalnų virtinė ir tik pamačius, kas slepiasi po žeme, pradedi suprast vietos reikšmę... Labai daug eksponatų iš šių vietų turi Roma, Londonas savo muziejuose...
Labai įspūdingi išlikę piešiniai, tik kai kur tinkas nubyrėjęs, šiurpas ima, kai pamąstai kada jie nupiešti ir spalvos nerestauruotos... Kapai būdavo apstatyti baldais, išpuošti aukso, sidabro, bronzos dirbiniais, pridėta vazų, medvilnės, lino.
Su telefonu fotografuoti leido, dabar gailiuosi, kad nebuvo įkvėpimo...
Ir tada pagaliau baigiasi mūsų priverstinis protarpinis badavimas, kaip juokavom. Einam į restoranėlį su vaizdu į Nilo upę ir pietaujam.
Padavėjas.
Vaikų ilgai raginti nereikėjo, alkani, net neįprastas maistas gerai ėjo.
Maistas man buvo neypatingas, trūko prieskonių, na, tas padažas nieko, ir salotos ok. Alus tik nealkoholinis. Gaunam pasirinktinai, cituoju: "Mėsa, vištiena ir žuvis."
Tada renkamės pasiplaukiojimą Nilu, tai yra keliamės į kitą Nilo pusę, kur mūsų atvažiuos pasiimti vairuotojai.
Prisiminus vaikytės dainelę (upėj Nilas gyveno krokodilas), Nile, pasirodo krokodilai nebeplaukioja dėl pastatytos užtvankos šalia Asuano...
Tiesiog plati upė ir tiek - turime tokių savo kraštuose.... Bet kad ta plati upė yra viena ilgiausių pasaulyje - 6700 kilometrų! Čia klestėjo Senovės Egipto ir Nubijos civilizacijos, kurioms Nilas buvo svarbiausias vandens šaltinis ir laivybinė arterija. Upės pakrantėse išlikusios senovės laikų piramidės ir šventyklos. Dabar pagrindiniai miestai prie Nilo yra Chartumas, Omdurmanas (Sudane), Asuanas, Luksoras, Kena, Asjutas, El Minja, Giza, Kairas, El Mansura (Egipte).
Agata Kristi detektyve "Mirtis ant Nilo" veiksmas vyksta plaukiant kruiziniu laivu - tokiu, kaip nuotraukoje. Reiktų paskaityti.
Vaikai ir mūsų be ryšio gidas, besikalbantis su mūsų laivo "kapitonu", pavadinkime.
Persikėlę Nilu į rytinį slėnio krantą, kur stovėjo legendomis apipintas Tėbų miestas, apžiūrime didingą Luxoro šventyklos kompleksą. Tiesa, tik pro tvorą.
Šie žmonės mojo mūsų gidui... matyt, vietinis jis čia...
Didingoji Luxoro šventykla, turinti ir gražią monumentalių, iš akmens iškaltų, sfinksų alėją, ech, kokios būtų buvę foto... :) bet mūsų ten neveda. Kada nors noriu grįžt. Per vaisingumo šventę Opet dievo Amono statula būdavo nešama ta sfinksų alėja į Karnako šventyklą. Deja, atrasta buvo tik nedidelė šio šventojo kelio dalis. Likusi 3 km besitęsiančios alėjos dalis šiuo metu yra užstatyta šiuolaikiniais Luksoro pastatais – tačiau tarp pastatų galima pamatyti kai kurias alėjos detales.
Ir pagaliau - Karnako šventykla - daugiau nei 100 kv.m. užimantis šventyklų, obeliskų ir statulų kompleksas, skirtas egiptiečių dievų ir faraonų didybei pademonstruoti. Į Karnako šventyklą veda sfinksų su liūto kūnu ir avino galva alėja.
Manoma, kad 1780–1770 m. pr. m. e. ir 1400–668 m. pr. m. e. Tėbai buvo didžiausias pasaulio miestas, turėjęs apie 60 000 – 70 000 gyventojų. Savo klestėjimo laikais Tėbai vadinti „100 vartų miestu“. Didžiausią įspūdį lankytojams darydavo gigantiški šventyklų pilonai (vartai), kurių buvo tikrai daug. Ir pagrindinė Tėbų šventykla buvo Karnako šventykla.
Karnako šventykla buvo statoma ir tobulinama daugiau nei 1500 metų - kiekvienas faraonas norėdavo įsiamžinti.
Mano dičkė irgi panoro įsiamžinti Ramzio II su savo dukra (ta mažyte prie kojų) fone.
Gidas visiškai atmestinai mums kažką pasakojo, aš nesiklausiau, nes greičiau norėjau laisvės ir savarankiškai apvaikščioti viską. Laiko katastrofiškai pritrūko, nes liko neapžiūrėta vieta prie užkeikto ežero, ir kitos šio milžiniško komplekso vietos. Tiesiu taikymu lėkėme į Hipostilės salę, kol dar saulė nenusileido.
Ramzio II pastatytą Hipostilės salė – didžiausias Naujosios Karalystės laikotarpio pastatas. Ši 102 x 53m dydžio salė – didžiausia po stogu kada nors pastatyta šventykla. Jos lubas remia 134 kolonos. Iš jų 122 puošia neišsiskleidusio lotoso žiedo formos kapiteliai, kitos didesnės 12 – išsiskleidusio. Aukštis - kaip 7 aukštų pastatas. Ši salė man paliko didžiausią įspūdį. Tiesiog vaikščiojau užvertus galvą ir išsižiojus, o kai to nedariau, prifotkinau begalybę foto.
Tiesiog neįtikėtinai skamba, kad smiltainis, iš kurio statyta ši šventykla ir pačios kolonos (!) buvo gabenamos Nilu 100 mylių (161 km) iš Gebel el-Silsila vietovėje esančios akmens skaldyklos į Tėbus.
Kolonas statė labai įdomiu būdu - padeda vieną cilindrą ant kito, pripila žemių iki jų viršaus, tada vėl toliau deda cilindrus ir vis aukščiau pila žemių, kad galėtų pasiekti įspūdingą aukštį. Tada pasidaro žemių užpiltas "pusgaminis", tada prasideda žemių pašalinimo procesas tuo pačiu dailinant ir dekoruojant kolonas.
Va taip va kaip ta moteriškė aš čia vaikščiojau.
Merginas pagavau gražioj šviesoj.
Perskaičiau, kad kiekvieną koloną Hipostilės salėje apjuostų 10 suaugusių vyrų ir nepatikėjau, tad ištryniau tą info... Dabar žiūriu į šią foto ir galvoju - o gal iš tikrųjų?
Čia galite pamatyti, kaip šventykla atrodė anksčiau... Kvapą gniaužią nuo dekoro ir didybės...
Avingalvių alėja tarp pirmųjų ir antrųjų pilonų, tai yra vartų į šventyklą.
Atsisveikinę su nepatikusiu gidu, važiuojame namo. Ir vėl pro žaliuosius slėnius ir kaimo gyvenvietes šalia Nilo intako. Vėl žiūriu pro langą.
Sužinojau, kad Egipte daug nebaigtų statyti namų dėl to, kad jei namas su stogu - reikia mokėti mokesčius. Veda vienas iš sūnų - pastatomas dar vienas aukštas naujai šeimai. Stogas nedengiamas - ir kyšo tokie metaliniai virbai.
Šalia kelio daug tokių sėdinėtojų.
Skinamos cukranendrės.
Ant tiltukų per kanalą verda gyvenimas.
Vietinės merginos modernios - sportbačiai, mobilieji rankose.
Fotogeniškas vyriokas, nu, bet jau asiliukas... negaliu žiūrėt... vargšai gyvuliai :(
Po dienos Luxore supratau, kad sėdint viešbuty Egipte gali jaustis viskuom patenkintas, ramus ir saugus. Ypač, kai jau visos must see vietos pamatytos. Man nešvara, netvarka padarė neigiamą įspūdį, o draugė, buvus Indijoj, Filipinuose, Tailande, sakė, kad čia dar viskas tvarkingai.
Tad kitą dieną palaimingai tinginiaujam viešbuty, oras vasario gale +25-26 dieną, rojus. Vietinis, su kuriuo tariamės dėl ekskursijų, sako - “tai db žiema, ne sezonas”.
Kaip parsivežti tą "ne sezoną" į namus?