 |
 |
 |
Sekančios dvi dienos skirtos miesteliukams aplink Alikantę ir jų grožiams apžiūrėti. Kaip rašiau - pilių milijonas. Tad visų net neplanuojam pamatyt, tik kelias, pačias gražiausias. Na, gerai, viena dar liko tokia, užmačiau iš tolo - kalnas, ant kalno pilis, o link jos veda zigzaginis takelis... gražu, bet nesustojom...
Tad pirmasis taškas - Biar. Miestukas gal labiausiai nustebinęs švara, tvarka. Kalėdų pirma diena, prieiname bežnytėlę, aplink kurią vyksta veiksmas, pasipuošusių ispanų, vaikų, damučių su kailinukais. Visi žvairuoja į mano vyrą su trumpom rankovėm, o laipsnių tai virš 20 :)
Ispaniško vyno eglutė.
Biar pilis, befotkinant užmatau gražuolę voverytę, ji irgi patenka į nuotraukas.
Štai visas Biar su pilimi.
Vaikai atsisakė lipt iki galo, kadangi kalėdos, pilis uždaryta, neverčiame.
Tikrai uždaryta.
Užtat vaizdai - nuostabūs.
Vieninteliai turistai - tai mes.
Jaučiant, būnant toje šilumoje keista patikėt, jog dabar gruodis ir Kalėdos, turim vis sau tą priminti. Kad ne vasara, tai faktas, nes mirktume kur jūroj ar baseine, bet kad ne pavasario ar rudens atostogos - tenka vis pagalvoti. Va ir Kalėdų atributas šalia kaktusų saulėje.
Toliau - Villena. Į šį miestelį praktiškai neįžengėme, pabuvome tik prie pilies ir pakavomės važiuoti toliau - jau ieškojome maisto taško, deja, nesėkmingai. Kalėdos, Lietuvoj visi jau pilvus nežinia kelintą kartą prisikimšę, o mes alkani malamės.
Villenoj baro nerandame, bandome Sax, bet ten pravažiavus, miestukas miręs - kaip gyvenanti Torrevieja pažįstama sakė - toliau nuo jūros visi ispanai švenčia namuose, o prie jūros, pakrantėje turistams atidaryti barai, restoranai ir visa kita civilizacija. Mes nuo ten, deja, toli. Sax pilaitė geriausia matoma iš degalinės, kurioje pilamės kuro ir važiuojame toliau, ilgai neužsibuvę. Kultūra gerai tik kai skrandžiai pilni.
Paskutinis šiandien lankymo objektas nustebina - netoli Noveldos esanti bažnyčia įdomi, keista, kitokia. Viskas aplinkui kaip išmirę, bet šalimai esančiam bariuke švenčia vietiniai, iš ten kartais pabyra vaikų, kurie aplink pilį žaidžia slėpynes gaudynes.
Šventovė Santa Maria Magdalena buvo pastatyta Antonio Gaudi studento tarp 1919 ir 1946 metų ir atrodo kaip Sagrada Famila mažesnioji versija. Čia susijungia upės Vinalopó akmenys, rausvas mūras, azulejos mozaikos plytelės.
Nė vieno turisto aplink - rojus, rojus, rojus!
Gaila, iš vidaus neapžiūrėjome.
Ir tada nusileidžiu išalkusiai šeimai ir kalėdinę vakarienę valgome KFC, tai yra imam maistą į namus. Košmaras. Bet kai gaunu savo kroketų ten!!! Viskas atrodo ne taip jau ir blogai pridėjus vietinį raudoną vyną jau namuose.
Kitą dieną planuose Benidormas, dėl to, kad uošviai buvo ir labai gyrė, ir dėl to, kad matėme nerealiai aukštus dangoraižius nuo autostrados - įdomu pažiūrėt, kas per vieta. Ir ką - kai jau važiuojant mašina užmatau kažkokį vyrą be maikės pusnuogį, aišku, kad vietinių su kailinukais čia nepamatysi :) Miestelis, vadinamas Ispanijos Niujorku - labai daug dangoraižių - prikištas turistų, veiksmo, kavinukių, parduotuvyčių, pliažas smėlėtas ir gražus, platus, pilnas žmonių, gultų, ko tik nori. Mūsų Ogiui sutraukia skrandį, tad vyras su juo slenka visos promenados pakraščiu, kad pačioj paradinėj vietoj mūsų gauruotasis nepratrystų, (o jis mėgėjas taip), o aš fiksuoju...
Karšta čia buvo net su suknele, nekeista, kad pilna besideginančių ir bandančių maudytis.
Nešalta, ką? Gruodžio 26-oji, Europa, ne Azija jum kokia ir ne Afrika...
Perkam ledų makdake - o kaip gi kitaip, yra ir jis čia.
Pasivaikščiojimas pajūriu. Skaičiau, kad britų turistai jau čia nebenori - per daug žmonių jiems. O kažkada, apie 1950-uosius čia buvo ramus žvejų kaimelis... Kas lėmė tokias staigias permainas? Ogi, puiki geografinė padėtis - miestas apsuptas aukštų kalnų keterų, apsaugo nuo šaltų vėjų ir sulaiko šilumą, taip klimatas čia visus metus malonus, švelnus. Didelė britų įtaka, daug viešojo maitinimo taškų, naktinių klubų atidarytų būtent britų ir britams.
Daug vairuojančiųjų savaeiges transporto priemones.
Benidormo paplūdimiai pastoviai gauna gerus įvertinimus, ką patvirtina ir čia kabančios mėlynosios vėliavėlės - pasaulinės organizacijos Blue Flag simbolis. Geras priėjimas visiems, švarus vanduo, švarios pakrantės, saugumas - organizacijos šūkis.
Fainai buvo čia apsilankyti, pabūti viso to reiškinio dalimi. Ryškus kontrastas nuo vakar lankytų kaimelių su nuliu turistų. Neabejoju, dauguma čia gyvena žiemą, turi nusipirkę butukus tuose dangoraižiuose, girdėjau iš draugės, jos pažįstama valytoja turi butą Benidorme, ir ji, Šveicarijos muzikos mokytoja, važiuos į svečius pas valytoją į Benidormą. O ko ne?
Sekantis mūsų taškas šiandien - miestelis Elche šalia Alikantės. Miestelis žymus savo palmių plantacijomis, jau važiuojant link Elche pastebim daugiau palmių. Europoje jų čia yra daugiausiai - apie 200 000 medžių, ir tai yra arabų agrikultūros įtaka. Miestas turi Botanikos sodą, bet pažiūrėjom, kad ten su šunim neleidžia, nu ir bala nematė - užtaks miesto parko. O jis nenuvylė! Vietomis man priminė gražiąją Seviliją.
Prisivaikščioję po parką, sėdam sulčių ir užkandžių. Pardavėja nekalba angliškai, žino tik žodį cash - grynieji, tenka traukt ispanų žinias. Susikalbam.
Kavinukė su vaizdu į Elche Palacio de Altamira - pilis ir archeologijos muziejus. Į vidų, deja, neiname...
Nusileidžiame link jūros į Alikantę su tikslu pavalgyti, o ten vėjukas nemažas, tenka traukti šiltesnius drabužius. Yra Alikantės ir pilis, bet mums jau jų sočiai, anksčiau maniau, norėsiu pakilti, juo labiau yra ir liftas į kalną, vaizdai gražūs, bet vakaras vėsokas, atsimalę jaučiamės, tektų dalintis šuns priežiūra, nes į vidų su Ogiu negalima, tad tik sėdam bariuke šalia gražiosios Alikantės promenados ir džiaugiamės ramybe.
Kitą dieną nebežinom ir kur pasiduoti - miesteliai aplankyti, jau pradedam pasiilgti civilizacijos, laukiam Valensijos dienų, kurios bus nuo ryt.
Nusprendžiam važiuoti per laukus, link gražesnio miestuko, praganyti Ogį, man gaut apelsinų laukus dėl foto ir vakarop pavalgyt kur nors vėl naujam miestuke palei jūrą.
Pakeliui važiuojant į visišką kaimą Bocairent - kratomės 80km virš valandos ir dar pasukam pravedžiot šunį į šunkelį, važiuojam, važiuojam, niekaip nėr kur sustot išlipt, aplink vien alyvmedynai, kalnai ir viskas. Bet įdomus keliukas, telefone matau jį, navigacija net nerodo. Galų gale užmatom kur įkišt mašiną ir stabtelim.
Kažką pamatė - visad pakelia koją tada. Bet triušių čia nėr, matyt, nėra jiems ką valgyti kalnuose.
Tiesiog myliu myliu myliu žiemą Ispanijoje!
Tuo pat keliuku nesukam atgal, o išvingiuojam iki normalaus kelio link Bocairent, kuris pasirodo beesąs š krūva beveik tiesiogine prasme - miestelis nykokas, šunų apkakotas, netvarkingas, tuščias. Jei ne vaizdas į jį, būtų išvis veltui iššvaistytas laikas.
Čia jau priėjome senamiestį, traukiu fotiką iš tašės - gal bus tų vaizdų...
Miesto aikštė tuščia, keli žmonės sėdi kavinukėj, nuo čia pradedam eiti jų reklamuojamu keliu aplink miestelį.
Kelyje. Jei ne šie vaizdai, tai... Vyras ieškojo internete top Ispanijos kaimelių. Na, su prancūziškais nėra ką ir lyginti... Ten išlaižyta viskas, namai akmeniniai, langinės spalvotos išpaišytos išdrožinėtos, gėlytės, vazonėliai, užuolaidėlės, kavinukės irgi - kiekviena smulkmena džiugina akį. Čia to nėr.
Įspūdinga bažnytėlė viršuje.
Na, gerai, miestelis turi savo nuosavus urvus, tai turistų lankytina vieta, ten anksčiau berberai laikydavo maistą. Neinam. Fotkinu miestuką ir maunam valgyti į civilizaciją.
O čia šiaip - ką matėme pakeliui, miestukas Planes. Simpatiškas. Su savo pilimi, žinoma.
Ta proga ganom Ogį.
Dar ieškom man apelsinų laukų, kuriems turiu didelių reikalavimų - su gražiu horizontu, daug medžių, lipte aplipusių apelsinais. Kai važiuojam autostradoje, tokių atrodo pilna. Kai pasukom į kaimo keliukus, vis man kažkas netinka, arba juos skina jau, arba nepakankamai "aplipę", arba vyrui nepatogu sustot. Pagaliau atsigrūdam į kažkokį užkampį - vietiniai turbūt galvojo, koks trenktas tas šveicaras, kur čia valkiojas? Lipam, fotkinu, bet ne tas. Tyliu jau, nes vyro kantrybė irgi ne geležinė :) Dzin, sueis. Svarbu, gavau savo nuostabių persimonų lauką.
Tada žiūriu, kur čia valgyti - Denia, Gandia, Ksabija - pakeliui namo. Išsirenku Denia. Jaukus pajūrio miestelis, žinoma, vėl nosį riečia šlapimo tvaikas. Bet barų bariukų, tavernų, restoranėlių pilna! Renkamės gal ne patį fotogeniškiausią, bet taaaaip skaniai pamaitino!
Einame link uosto mano pageidavimu. Miestelis turi pilį, noriu pažėt. Visi sotūs, patenkinti, galima pavaikyt truputį.
Randam kur pasiganyt Ogiui - daugely Ispanijos vietų matėme kur yra spec. šunims skirti pliažai, miestuose aptvertos aikštelės pasibėgioti be pavadėlio.
Prasideda vis tik reikalavimai :)
Denia uostas ir pilis. Varom namo, ryt laukia Valensija!
