 |
 |
 |
Kokia Ispanijoje žiemaaaaa! Plius 20, visi deginasi pajūry, vieni kiti net bando maudytis, ir tik 1500km piečiau nuo Šveicarijos, kur mes ir gyvenam. Patiko nerealiai, net negalvojau, kad va, jau pasiilgau namų, savo lovos, savo dušo, nors komfortą mėgstu, o apsistojome tikrai ne prabangiausiose vietose. Namo po dviejų savaičių nesinorėjo visiškai, net vyras juokavo, jau nuvažiavus puse kelio link namų - nežinau, nežinau - ar mes teisinga kryptimi važiuojame?
Na, bet gal iš eilės...
Naujiem į Lietuvą nenorėjome, galvojom apie Italiją, bet vyro sesuo buvo Bari žiemą, sakė, visi barai uždaryti, tuščia, oras irgi nelepino - lietūs ištisai, Italijos šiaurė, Bolonė ir t.t. irgi gan lietinga prognozė buvo, Malta variantas, bet reiktų šunį palikt, o žiemą jo grūst į viešbutį nesinori... Pažiūrėjom Valensiją - lietaus tikimybės beveik nėra, vien saulė! Ir apsisprendėm.
Važiuojam, jau Ispanijoje, temperatūra kyla nuo 5 laipsnių iki 21, važiuojam pro alyvmedynus, pro apelsinmedynus, lipte aplipusius apelsinais - dabar jų pas sezonas, kopūstai, porai, saulė kaitina, o mažė su žieminiais kuntapliais, reiks perauti, kai stosim valgyti... važiuojam, kaip visad, vyras vairuoja, aš naviguoju, vaikai gale planšečių nepaleidžia, Ogis miega, valgom greito maisto užeigose, nakvojam pakelės viešbutuke šalia Barselonos vieną naktį.
Antros dienos popietę ieškau telefone, kur galima papietauti ir vaizdų pamatyti - Sagunto tiks. Visas komplektas - pilis, bažnyčia, baltas ispaniškas miestelis, na, ir barą nužiūrėjau, stojam. Išlipam - vėjas didžiausias, rengiamės kas striukes, kas megztinius, o atrodė taip šilta, sėdint mašinoje!
Pabučiuojam į užrakintą pilies spyną, nu ir apsieisim. Užtat su bariuku nuskilo! Mažos porcijos paragavimui, kainos atitinkamai mažos, o skanuuu!
Pagaliau suleidžiu dantis į savo mylimus kroketus!
Ogiukas gauna savo pirmąją dėmesio dozę, girdim tik Que bonito! ir ispanų porelė jau glosto jį, nekreipdami dėmsio į mus.
Einant link mašinos dar linksmybių - juk kalėdų išvakarės, Feliz Navidad!
Ir štai gruodžio 22d vakare mes jau Calpe - ramiam pajūrio miestelyje šalia Alikantės. Turi savo promenadą, pliažas akmenuotas, savo daugiaaukščių, druskos ežeriuką su flamingais, parduotuvių maisto ir ne maisto...
Čia užsisakėme vilą Maria savaitei iš Airbnb - labai visiems patiko. Šildoma dujomis, erdvi keturiems žmonėms, gali tilpti ir šeši. Minusas vasarą, kai norisi saulės, degintis ir t.t. - kiemas nedidukas, aptvertas aukšta tvora, tad saulė patenka vidun tik per pietus. Šalia buvo Lidlas, tad kiekvieną rytą gėrėme šviežiai spaustas apelsinų sultis - skanumėlis! Kaina už litrą kiek virš 2eu. Šeimininkas Jose labai paslaugus ir malonus, bandom angliškai, bet kai suprantam, kad jam sunku, pereinam prie rusų - žmogus tiesiog pražydo! Pasirodo, jis daug metų gyveno Maskvoje.
Mano svajonių virtuvė!
Vaizdas pro antro aukšto balkonus-terasas.
Ogį vos priprašom lipt į mašiną, nesužavėtas jis tos idėjos.
Pirmąją savo ramaus poilsio dieną lankom Altea - miestelį, esantį šalia mūsiškio. Mane kur nors atvažiuot gali įkvėpt vienintelė foto, tad mes Altea būtent dėl to - kalnų fone baltų namukų apsupty stovinčios bažnyčios mėlynais kupolais - argi ne grožis? Labai gražu fotkint iš vandens pusės - nuo pat kranto matosi jūra, tada balti namukai, bažnyčia ir kalnai, bet žiemą turistų niekas neplukdo...
Einam pasivaikščiot po patį miestelį, pliažas irgi akmenuotas, mašinų aikštelėje stovi ženklai, kad atsargiai, potvynio pavojus, saulė, šilta, bariukai dirba, pilni žmonių, sėdinčių saulėkaitoj, parduotuvytės dirba, ech...
Lipam šia gatve, matau, vyriškis krapštosi prie savo durų kažką,o paskui žiūri į mane, į fotiką, aš jam - una calle bonita - graži gatvė, jis sako, bet ten va toliau dar gražiau - supratau tik iš kelių žodžių ir gestų, bet smagu susikalbėti!
Žinoma, ne visi susižavėję stačia gatve.
Nepatenkintosios - lyg valgyt norėjo?
Ir kas galėtų pagalvoti - gruodžio galas dabar??? Ne kartą tenka pagalvot - koks iš tikro dabar mėnuo ir sezonas?
Einame link molo, nuo kurio ir dariau savo norimąją foto su bažnyčia ir kalnais. Kairėje pakrantėje sėdi mūsų ožkos, atsisakiusios eiti ant molo.
Štai jos.
Prisėdam trumpam atsipūst ir važiuosim į savo miestelį, kadangi turim grilį kieme, norim užsukt į turgų žuvies vakarienei.
Calpe promenada.
Einame link rekomenduoto turgelio uoste - kiekvieną dieną 17 val., išskyrus pirmadienius, vyksta prekyba šviežiomis žuvimis iš tik atplaukusių laivų.
Vakaras, graži šviesa, stabdau visus.
Ateinam prie turgelio - tai yra laivų prieplaukos. Matosi atpaukę laivai su žuvimis, pilna kiniečių, befotkinančių. Už eurą gali nueiti į halės vidų pažiūrėti, kaip žuvį superka restoranai ir barai - visas procesas ten, tad dauguma kiniečių ten ir suguža. Mes laukiame kas liks paprastiems mirtingiesiems, procesas užtrunka ir nueinam valgyti į šalia esantį barą, vis tikrindami ar jau parduoda žuvį vienetais, ne dėžėm.
Užklausiu žvejų ispaniškai - aš noriu pirkti žuvies, yo quiero pagar el pescado - atgal gaunu tokią greitakalbę, kad tik karpau ausimis. Šalia stovintys kiniečiai prašo vertėjauti, oi, juokdariai :) Teks dar pasimokyti.
Besipešančios žuvėdros, kaip fainai dalinasi ir nepasidalina! Primena dukras :)
Saulėlydis fantastiškas! Tolumoje matosi "Ispanijos Niujorko" Benidormo dangoraižiai.
Vakare nuklystam namo per laukymę, esančią šalia druskingo ežero - nejauku, šviečiamės žibintuvėliu iš telefonų, prisimenam, kaip vos nelikom naujų metų sutikt dykumoje Izraelyje. Galiausiai vyras prasuka pro krūmynus link gatvės, aš ir kiti iš paskos, susibraižau kojas, bet namai jau šalia.
Antra diena, ryte atsibundu anksčiau už kitus ir išsėlinu ieškot flamingų ir pravedžiot šunio. Kūčių išvakarės, miestelis dar miega, promenadoje visi kalba vokiškai ir angliškai. Fotkinu gatvę, kurią užmatėm beieškodami savo vilos - Lietuvos gatvė, nu :) Šalia dar buvo ir Latvijos, ir visokių kitų, matyt, rajonas toks, su tema.
Stebina labai siauri ir aukšti pastatai - viename aukšte vienas nedidukas butukas, matyt... Nu gerai, gal du...
Iš štai geriausia pagauta flamingų foto. Tingiai jie ten kapstinėjosi rytinėje saulutėje, grožis...
Sėlinome su Ogiu aplink visą nemažą balą vidury Calpe, nužiūrėjau kuriame gale jie būriuojasi ir tada tyliai ramiai per krūmus, net šuo atsisakė eiti kartu, turėjau tempt per jėgą. Pripratęs prie šveicariškų takelių mat. Pakeliui dar šnektelėjau su šveicaru, vedžiojančiu šunį, atvažiavusiu čia žiemoti su kemperiu. Kaip gera mokėt kalbų. Tipo, ispanai labai žiūri, kad visi rinktų šunų išmatas, bet jų tiek visur voliojasi! Tai tas šveicaras pasakė, kad dar ir vandens buteliuką reikia nešiotis - kad nuplauti viską. Hmmm, na, gal ir yra tokios taisyklės, bet niekas jų tikrai nesilaiko - kai kuriuose miesteliuose net nosį rietė nuo šlapimo tvaiko, pas ispanus žolė neauga, tas visur asfaltas, plytelės ir net marmuras, bet žolės nerasta. Lietaus nebūna, o šunų daug, tai taip ir kvepia visi miesteliai... o kas vasarą?
Grįžtu namo ir varom į Xativa - nusižiūrėta miestelį dėl pilies. Iš esmės žiemą tų lankytinų objektų nelabai čia ir yra - miesteliai, pilių koks milijardas aplink, bariukai. Tai vat viena iš to milijardo:
Kad patenkti į vidų, reikėjo lipti į kalną, nors paskui pamatėme, kad yra parkingas ir ant kalno.
Štai vat į tokį kalną reikėjo įkopti.
Kažkaip stebuklingai vaikai nezyzė! Keista, keista...
Užlipame, paaiškėja, kad pilis užsidaro kažkokiam renginiui už 20 min. Eit, neit į vidų? Leidžia su šunimis. Bet mes paliekam vaikus ir šunį bariuke ir patys skuodžiam apsižiūrėt į pilį. Įėjimas žmogui gal pora eurų, bet iš mūsų ir jų neima - tipo, mažai laiko.
Lekiam. Fotkinu. Prašau nufotkint, vėl lekiam. Likus 10 min iki uždarymo pradedama kartoti per mikrofoną, kad užsidarome, prašome palikti teritoriją ir taip visas 10 min tą patį tekstą kala ispaniškai ir angliškai.
Mes viename kalne su viena pilimi, iš kurios matosi kita pilis - man taip patinka. Ir viduj esi, ir vaizdą matai :)
Vsio, reikalai atlikti, galim grįžt pas vaikus ir šunį.
Važiuojant link mūsų vilos, užmatau nerealų lauką - jau ne pirmą kartą, augantys persimonai ir medeliai tik su vaisiais, bet be lapų! Prašau sustot - nerealiai fotogeniška! Stojam, vyras su šuniu laukuose vaikšto, šuo vaiko triušiukus - o jų ten galybė, tokių mažiukų, laukinių, vietiniai jų labai nemėgsta, mat derlių nuvalgo. Mūsiškis vipetas ir buvo spec. išveistas medžioti triušius, tad Ogiukui čia rojus. Kaip ir jo šeimininkei - tempiu vaikus į kitą plento pusę, į laukus, fotkintis.
Tik persirioglinus per griovį, išgirstam šunį lojant taip skaudžiai - mūsiškis? Ne mūsiškis? Vaikai sunerimo, o aš pakėliau fotiką, kokios jos čia man gražios.
Dar ir dėžių primėtyta tinkančios spalvos...
Kaip nerealiai puse medžių su vaisiais, kita pusė - be. Nuostabi vieta. Grįžtam prie mašinos, pasirodo ne mūsiškis ten lojo, o kitas šuo, jį pamatęs.
Grįžtam namo, suku aguonų pieną, vyras kuria grilį, daromės kūčių vakarienę iš vakarykščio turgaus laimikio. Žiema Ispanijoj man patinka.
