 |
 |
 |
Savaitę atsimalus po Ispanijos kaimus, važiuojame į civilizaciją - trečią pagal dydį Ispanijos miestą Valensiją, po Madrido ir Barselonos. Kai bukinom butuką, nepasirodė iš žemėlapio tas miestas didelis, ir tai buvo mūsų klaida. Teko daaaaaug vaikščioti pėsčiomis. Šiaip normaliem žmonėm miestas patogus taksi, metro ir visa kita viešojo transporto sistema, bet mes gi su šunim :) Ispanai į traukinius ir autobusus šunų neįsileidžia, ir tas man labai nepatinka, Šveicarijoje viskas kitaip - perki šuniui bilietą 50 proc pilnos kainos ir varai su juo kur tik nori ir kaip nori.
Pakuojamės iš savo Calpe ir važiuojam link Valensijos, dar turim laiko užsukt šalia jos į pliažus, paganyt šunio ir paspoksot koks gi tas pliažas. O pliažas gražus, smėliukas, žvejų, žmonių pilnas.
Stumiam laiką iki 16 val, kada buto Valensijoje šeimininkai mus prisiims. Kai nuomojau, skelbėsi, kad bus dvi dvigulės lovos, ir dvi viengulės. Nuvažiavus paaiškėjo, kad dvigulė viena, dvi viengulės ir tokios ištraukiamos dar dvi. Niekaip neišėjo iš buto mūsų pasitikti į gatvę, kai aplink daugiaaukščių namų rajonas, sunku buvo susigaudyti, kuris čia tas mūsų namas, ne, geriau kalbėjo telefonu ir vis sakė, tai kur jūs esat, o aš sakiau, tai išlysk į gatvę, pamatysi mus, nežinom į kokį namą eiti, ir vėl tada o tai kur jūs... Jau buvau pikta. Keli berneliai, nusipirkę butų ir įrengę pigiais Ikėjos baldais, vaikų lova buvo sulūžus, dušo sienelė prausiantis užkrito ant manęs, nu jėga tiesiog. Taures vynui teko pirktis savo, nes vietoj buvo tik šampaninės, puodukų du tik, kai lovų 6, peiliai sutrūniję, keptuvės išvis nenaudojamos būsenos, indaplovė užsikimšusi, gerai, kad mes su mašina, nusipirkom ko trūko, išsivežėm namo. Šiaip butas nemažas, šiltas, svetainė jauki su daug langų, iš pirmo žvilgsnio atrodo tvarkingai.
Pakeliui...
Kai malėmės po Valensiją, ieškodami kur pavalgyti, sutikome Ogio giminių. Trys vipetai! Ir visiems labai smalsu pažiūrėt į mūsų Ogį. Kokie jie fainučiai, visi vienodi :)
Su maistu pasirodė bus negerai - niekaip neradom kur prisėst, nuvarėm į tokį rajoną, kur tik barai, barai, visi geria ir niekas nevalgo, o buvo gal apie 16-17 valanda. Galų gale užeinam itališką piceriją, kadangi reikalavimai yra aiškūs - man turi būt kroketų, vaikam pica, vyrui jūrų gėrybės, ši vieta netinka. Nėr kroketų. Padavėjas labai geranoriškai aiškina - va, paeikite ten už kampo, ten bus bariukas, kur dabar dirba. Bet mes žvilgt dar kartą į tvarkingus, su šildytuvais, staliukus lauke ir apsisprendžiam - sėdam čia. Labai skaniai ir maloniai pavakarieniavom. Tada mes su šunim ir vaikais namo, vyras - atsivežt tėvų, atskrendančių į Alikantę iš Kauno. Skrydis vėlyvas, tad aš vaikus sukišu į lovas, pati siuvinėti (žiemą visad siuvinėju kryželiu - manija kažkokia) ir laukiu kompanijos papildymo.
Ir štai kitą dieną jau su pilna komplektacija einame Turia upės dugnu. Taip taip, per visą Valensiją, gal apie 10km tekėjo upė Turia, bet ji buvo linkusi dažnai tvinti ir pridaryti rūpesčių, tad buvo nusausinta ir miestas turi ilgą platų parką. Turijos parke pilna įvairiausių užsiėmimų visiems - bėgikams skirti atskiri takeliai, kuriuose negalima važiuoti dviračiais ir eiti žmonėms, vaikams skirtos žaidimų aikštėlės, viena iš jų - vaikais, kaip skruzdėlytėm, aplipęs milžiniškas Guliveris, aptvertos teritorijos lakstyti šunims, o kur dar Bio parkas - ten gyvūnai vaikšto laisvėje, esantis miesto gale, ir mokslo ir menų miestelis, įsikūręs irgi ant upės dugno, ir įvairiausių įdomių augalų, medžių prisodinta, ir koncertų salė, ir ko tik ten nėra... Labaaaai patiko man ten vaikščioti, kai žiūrėjau į žemėlapį, galvojau, va, būtinai viską apeisiu. Deja, realybė pasirodė kitokia, nors didumą apėjome, dar liko nematytų vietų. Tiltai per ex upę įvairiausi, visi skirtingi, smalsu pažiūrėti iš apačios, o kas eina ar važiuoja mieste, netrukdo pramogaujantiems parke.
Anksčiau čia tekėjo upė...
Vaikai sukrovė ant manęs savo rankinukus ir nubėgo karstytis.
Beveik viršūnėje abi.
Įdomūs medžiai.
Parke matėme daugybę žmonių žaidžiančių krepšinį, regbį, vaikštančius ant lynų, užsiimančius joga, važinėjančius dviračiais ar riedučiais ir t.t. Gruodžio 30 diena...
Sužavėjo juoda gulbė.
Prisėdam šioj kavinukėj kavos ir sulčių.
Į sveikatą!
Takelis tik bėgikams. Mes, žioplinėdami tokiu, gavom ispanišką tiradą, nepiktą. Bet ir daugiau buvo tokių žioplių.
Fikusų dydis įspūdingas!
Sakau, o, moteris be galvos. Uošvis sako - o kur tu matei moterį su galva? :)
Išlipam ant vieno iš tiltų, suksime jau į senamiestį.
Tolumoje - Valensijos katedra, dar grįšiu prie jos arčiau kitą dieną.
Gražus namas Casa "Punt de Ganxo - vadinamas Nėrinių namas. Apskritai Valensija - labai puošnus miestas, graži architektūra.
Paelja patiekalas kilęs iš būtent Valensijos. Lendam į bariuką, laimei, priima su šunimi į vidų, tad šiltai, linksmai ir skaniai pasisėdime.
Padavėjas kibino mergaites.
Šunys laukiami - užrašas ant durų.
Pasisotinę, pailsėję, galim ir namo keliauti. Nemažai suvaikščiojom kasdien, nuo centro mūsų butas nutolęs apie 2-3km buvo, tai 10km plius kasdien.
Tada dalis kompanijos liko namuose ilsėtis, o aš su vyru ir jo tėčiu patraukėme dar link Valensijos pasididžiavimo - Mokslo ir Menų miestelio. Ir jis ne šiaip sau vadinamas miesteliu - tai milžiniškas penkių unikalių futuristinio stiliaus pastatų kompleksas, kuriame įkurtas planetariumas, mokslo muziejus, okeanografijos parkas, kino teatras, operos teatras bei augalų galerija. Taip pat vandenyno muziejuje galite išvysti didžiausią Europoje akvariumą bei susipažinti su viso pasaulio jūrine ekosistema. Vertas dėmesio Palau de les Arts Reina Sofia operos teatras, kuris dėl puikios akustikos yra įrašytas į geriausių Europos operos teatrų sąrašą. Įspūdinga!
Jau prieš einant namo dar pakeliui užšoku į prekybos centrą, ir mano krepšy - nauja suknelė. Argi ne puiki diena?
Kita diena, vedamės vaikus ir anytą pažiūrėti Mokslo ir Menų miestelio, planas - vaikus ir diedukus įkišt į akvariumus. Mes su šunim, deja, eiti negalime.
Dieną viskas atrodo nebe taip mistiškai, kaip vakar vakare - apšvietimas duoda savo.
Vyras mūsų mažei rodo į arką, kurios viename gale atsistojus girdisi ką sako žmogus kitame gale.
Neįtikėtina, bet taip veikia! Plepam visi bet ką vieni kitiems.
Šis meno kūrinys man atrodo kaip vaiko suglamžytas piešinys. O ką, idėja.
Su pavėpsojimais, fotosesijomis, kavos gėrimais pagaliau prieiname Okeanariumą ir porai valandų išssiskiriame.
Aš skuodžiu per parką į kitą miesto galą - dar būdama Calpe, per ispanų Massimo Dutti psl. užsisakiau kostiumėlį, dabar lekiu atsiimti į parduotuvę. Rojus šioj parduotuvėj Ispanijoje - viskas dar pigiau, nei Lietuvoje, jau nekalbant apie Šveicariją! Bet išpardavimai prasideda tik sausio 6 dieną Ispanijoje...
Vyras vaikštinėja su šunimi parke. Vos vos spėjam grįžti pas vaikus ir tėvus, ir einam visi link pliažo, pakeliui ieškodami kur pavalgyti.
Su maistu po 16 val. problematiška, nes ispanai daro karštą maistą iki 16 val, tada užsidaro iki kokių 19-20 val. ir atsidaro jau vakarienės laikui. Mes tą 16 val. praleidom, tad dabar gan sunkiai ir ne iš karto randam kur užkąst. Bet randam. Ir skaniai!
Tada apžiūrime paplūdimį ir žadam čia dar sugrįžti. Didelis, platus smėlio ruožas, jūros tik siauras brūkšnelis matėsi, bariukų, promenada, gražu.
Čia sėdi uosto valdžia.
Beveik grybukas stogiukas iš multiko.
Paskutinė pilna diena Valensijoje, gruodžio 31-oji. Tėvai nori į pliažą, aš noriu į miestą, vaikai nieko nenori, tik sėdėt namuose. Gerai, kad vyras su šuniu prisitaiko. Susitariam eiti kartu link miesto iš pradžių - stovime ant Jūros tilto, Puente del Mar, senovinis pėsčiųjų tiltas. Buvo svarstoma, į kurią pusę rodo ant tilto esančių skulptūrų pirštai ir kurie pirštai, bet vieningos išvados neprieita.
Šalia - gėlių tiltas. Ir kiekvienas tiltas vis kitoks.
Pravedu šeimą pro senovinių miesto vartų kopiją, ji skirta atminti Ispanijos pilietinio karo aukoms.
Einame pro koncertų salę, bandau nufotkint borteliu einantį Ogį su šeima fone, kur tau! Aš bėgt į priekį, tas iš paskos.
Leidžiam vaikus į Guliverio žaidimų aikštelę. Čia jo galva su plaukais-čiuožyklom matosi.
Aišku, sesės tuoj pat susipyko, dičkė prie močiutės, o aš paskui savo mažę su fotiku, vietomis net bijojau čiuožt, teko apeiti ratu viską, kad pamatyčiau, kaip ji kariasi virvėmis.
Suaugusieji gano vaikus, kažkaip neypatingai saugiai man čia viskas atrodė.
Čia matosi šiek tiek Guliverio kepurės. Labai faina idėja!
Tada keliavome iki traukinių stoties, ryt išvažiuojame link Kartagenos, o į mašiną tai visi netelpame, teks man autobusu važiuoti. Bilietą galvojau nusipirkt stoty, informacijoje, bet angliškai niekas nekalba, automatai rodo, kad bilietų nebėra, prisėdu, kol šeima kemša churas su šokoladu, nusiperku bilietą autobusu Valencia-Murcia.
Sėdime gražioje aikštėje, už nugarų koridos arena, šalia traukinių stotis, ir gatvė su milžiniškais puošniais namais. Gražu.
Čia priėjo vyras ir pradėjo glostyt mūsų Ogį. Tada paklausė mūsų, anglų, ispanų kalbam, ir pasakė, kad turėjo labai panašų šuniuką ir nesenai jo neteko... oi, vargšiukas...
Uošvis studijuoja žemėlapį kažkokios milžiniškos kojos šešėlyje.
Išlenda saulė, taip smagu pasėdėt niekur neskubant... Bet skirstomės - aš, vyras ir šuo einam apžiūrėt dar miesto, jaučiuosi dar jo nemačiusi, vakar pralėkėm ant 120, kaip visad. Tad man dar trūksta. Uošviai su vaikais eis link pajūrio neskubėdami ir ten susitiksim vakarienei.
Ir ką, apsižiūrime, kur sėdėjome... Koridos kampukas matosi.
Sukam čia. Pastatai kiek primena Madridą...
... ir einam gražiąja gatve Avenue Marquise de Sotelo link Rotušės aikštės, kurioje vakare turėtų vykti Naujųjų metų sutikimo renginys, skirtas miestečiams ir miesto svečiams. DJ muzika, fejerverkai ir t.t.
Du gražuoliai.
Banko pastatas. O jau puošnumas!
Čia Ogiukas vėl glamžomas škoto, kuris kviečia atvažiuoti pas jį į svečius, nes turi tieeeeek daug laukų su triušiais gimtinėje :) Fone įspūdingos durys į markizų rūmus, vadinamus Dos Aquas (dvi upės) - alegorinis dviejų upių vaizdas, visas namas gausiai dekoruotas raižytu alebastru.
Dabar čia yra Keramikos ir dailiųjų menų muziejus. Sako, įspūdingas viduje, su vidiniu kiemu, o kambariai išlaikę markizų laikus menančią prabangą. Žinoma, viduj nebuvom.
Miesto įkūrimą simbolizuojantis Micalet bokštas yra katedros varpinė, pastatyta 15a. pradžioje. 207 siauri spiraliniai laiptukai ir jūs jau viršuje bokšto žiūrite į nuostabią miesto panoramą. Viršuje net šviesoforas yra, kad apsilenkt žmonėms, gaila, vėl į viršų nelipame, būčiau žinojus tada, būčiau korusis, vyro laimei nežinojau.
Dievinu bare sėdinėjančių ir niekur neskubančių žmonių vaizdą. Pati irgi mėgstu pasėdėt ir paspoksot į praeivius...
Prašau nufotkinti mus su Ogiuku prieš Valensijos katedrą, joje, sakoma, saugoma Gralio taurė.
Ispanės selfinasi.
Spalvinga žavi gatvės menininkė.
Torres de Seranos vartai - kažkada čia buvo miesto gynybinė siena ir pagrindinis įėjimas į miestą. Vėliau jie tarnavo kaip kalėjimas ispanų didikams, o Ispanijos pilietinio karo metu čia buvo saugomi meno dirbiniai.
Įėjimas į parką - atrodo, kad čia buvo kažkokia laivų prieplauka gal? Kad tie miesto vartai dar šalia? Įdomu sužinoti daugiau... Tos parko erdvės... Saulė...
Po tiltu...
Išlipam iš parko (gerai skamba) ir einam didele ilga gatve, kurios vidury yra žalia zona ir kuri veda iki pat jūros av. de Blasco Ibanez.
Ogis išvaiko krūvą balandžių. Lekiam visi trys į susitikimą su kitais.
Štai jau ir netoli pajūrys, pastatai kitokie, spalvoti, neaukšti, linksmi.
Štai gražiojo pliažo gražios prieigos. Šeima jau kitame promenados gale - einam pasitikti.
Kokia promenada!
Pliažas su minkštu smėliuku, didžiuuuulis.
Mano pirmagimė.
Ir antragimė :) gražuolės, ane?
Krantinėje visi dingsta į parduotuvę Ale-Hop su kažkokia karve - simboliu. Įvairūs suvenyrai, smulkmenos ir t.t., didelis tinklas. Vyras padovanojo man kažkokį ratuką, ne ratuką, iš pradžių nesupratau kas čia. Tik užrašas fainas - noriu skristi su tavimi.
O pasirodo čia mano tašėms pakabėlė! Jėėė! Koks geras daiktas! Nes kartais ant kėdžių nepasikabinsi, slysta, o ant žemės nededu niekada, tad tenka spaustis su taše ant kėdės ir burbėt.
Kroketai ateina pirmieji, kaip užkandis, mano vienintelis karštas patiekalas, tada visi sėdi ir varvina seilę, o aš turiu valgyt stebint alkaniems. Paskui jau kai ateina jų porcijos, nustoja dėbsot į mano. Ir kaip atlaikyt?
Ispanai sulig kiekvienu paskutinių metų dvylika laikrodžio dūžių valgo po vynuogę ir galvoja norą.
Ir štai, 2020! O prasidėjo jie mums ant Valensijos pėsčiųjų tilto stebint fejerverkus mieste. Su vyru valgėme per pusę visas vynuoges, nes viena stiklinė kažkur dingo. Norai vis tiek tie patys :) Beveik :)
