 |
 |
 |
2020 kovo 15d.
Štai ir išaušo diena, kai mums bus lemta išbandyt tikras viskas įskaičiuota atostogas. Lanzarotėj ir Eilate nesiskaito, nes ten galėjom laisvai judėt ne viešbučio teritorijoj. O dabar aplink bus tik dykuma, joje pavojinga, važiuot įmanoma tik su taksi, miesteliuose pavojinga, hmm... svajoju apie ekskursijas į Konaklio šventyklą, į Tutanchamono kapą, į dykumą pas beduinus ir kitką. Tik nardyt nemėgėja, bet tik duokit man saulę, ramybę ir knygą!
Foto matosi Port Ghalib miestukas - lėktuvas netikėtai pasuko ir atsivėrė šis vaizdas, nors sėdėjau 15 eilėje, kur pro langą buvo matyt tik lėktuvo sparnas, bet gavau šį super kadrą dovanų. Lankysimės čia vėliau.
Mitai. Viskas įskaičiuota - nereik daugiau pinigų, pastorėsi persirijęs, bus nuobodu ir mėgausiesi nebent idiotiškais animatoriais.
Susimokėjus viskas įskaičiuota kainą atrodo galima butu neimt piniginės ir mėgautis atostogomis. Bet ne! Prasideda papildomos išlaidos, ir atrodo jos nesibaigs - vizos, kyšiai vietiniam už bet kokį pirstelėjimą, už geresnį kambarį, o kur dar ekskursijos, o jei ko prireiks dar - vaistų, vaikams kokių smulkmenų ir dar ir dar...
Tas pats ir su ekskursijomis - jei susimokėjai suderėtą kainą, dar nereiškia, kad gali neimti smulkių ir šiaip nesmulkių - po doleriuką ir daugiau reik kaišiot ir vairuotojui, ir gidui, ir dar papildomai kažką pirkt - to iš tavęs tikisi, ir dar papildomai kažką nuomotis - kaip skaras už 5 dol. važiuojant keturračiais ir po 2 dol. už akinius nuo smėlio. Nemėgsta jie metalinių smulkių, tad arba 1 dolerio kupiūra, arba 5eu minimaliai.
Mitas, jog persivalgysi viešbutyje su viskas įskaičiuota. Grįžau gražiai įdegusi ir suplonėjusi, nes viešbuty valgyt duoda tam tikromis valandomis, jokių užkandžių - buvo picos vidury maistų, bandėm, man nepatiko. Maisto pasirinkimas neblogas, nors, žinoma, nepalyginsi su viešbučiu Izraelyje, kur buvo 10k daugiau pasirinkimo ir ten tikrai prisidėjom papildomų kg. Čia maitina normaliai, pastoviu laiku, tad tik pliusas figūrai, ne taip, kaip namuose - valgai kiek nori ir kada nori, ir ką nori.
Likus 4 dienom iki atostogų, žiūrinėdama googlemaps randu du tokius pat viešbučius, kaip mūsų! Nuotraukos sudėtos identiškos, tik vienas 16 km iki El Quseir miestuko, kur mus žada vežt TUI, o kitas - 27km, kur žada nuvežt uošvių Itaka. Keliu aliarmą giminės tarpe. Pamažu susitaikom, kad išsidūrėm ir negyvensim kartu viename viešbutyje su uošviais, vis tiek kažkaip žadam susitikti...
Galų gale net niekur ir nebenorėjau važiuoti ir skristi, nes kaimyninėj Italijoj tą savaitgalį buvo koronaviruso protrūkis... o kiek italų važinėja į Ciurichą dėl darbo, dar moksleivių atostogos, kurie grįš galbūt po slidinėjimo Italijoje, oi...
Pasieny mokam už vizas eurais, mat vietiniam ši valiuta labiau patinka, nei doleriai - kursas geresnis. Kaina išauga trim eurais ir taip - tenka duot po 28eu už vizą, kai uošviai mokėjo 25.
Sėdam į autobusą ir valandą su viršum važiuojam pro dykumą - smėlis, tolumoj kalnai, vienoj pusėj jūra ir viešbučiai, kai kurie apleisti vaiduokliai, ar tik dar statomi, puikiai tiktų filmuoti pasaulio pabaigos filmus.
Atvažiuojam į saviškį Onatti beach resort. Viešbutukas patiko - mažas, jaukus, ramus, žmonių nedaug, visas aptarnaujantis personalas mandagus, tave jau žino, šypsosi, kalbina kaip sekasi, nors jaučiuosi ir nejaukiai ir lyg kažką skoloj, kaip pliaže berniukas paslaugiai pakloja čiužinį ir rankšluostį, lyg pati būčiau berankė, jau atrodo reikia duoti tą dolerį, bet uošvis sudrausmina, sako, čia jų darbas.
Klojam po 10dol į pasą registratūroj ir gaunam gerus namukus šalia baseino. Einam pasivaikščioti pajūriu, gražus vakaras, saulė leidžiasi apie 17val. Ir staiga pamatau ateinančius uošvius! Pirma mintis - ką, jie atėjo pajūriu mūsų pasitikti? Pasirodo, gyvensime vis tik tam pačiam viešbuty! Džiaugiamės, plepam vieni per kitus.
Vakarą tęsiam su skiestu vynu ir vakariene, pilvo šokiais ir besisukančio dervišo įspūdingu pasirodymu. Susirenkam vaikus, žaidžiančius prie baseino ir griūnam miegot.
Pirmą pusdienį derinam visokius reikalus - ekskursijos, pinigai, rankšluosčiai, kas kur kaip. Nerašysiu visų dienų paeiliui, kaip darau kitur, nes tiesiog jei važiavom į ekskursiją - apie ją bus info, jei nevažiavom, vadinasi, visos dienos buvo vienodos, tingios ir nuostabios ir nėr ką detalizuoti.
Va, mūsų pliažiukas.
Pliažo bariukas, prieš kurį buvo mūsų kambariai. Oi, geras dalykas... Ledai, alus - kuris buvo skanus, priešingai nei amžiais skiestas vynas, net gėda prisipažint, kad teko tokį gert visą savaitę... Baseine žmonių nulis, nes šaltokas, bet vaikai įkaitę, išsidūkę, jiems tiko.
Paslaugusis baro darbuotojas ir mano mažylė. Alus - man.
Fotogeniškasis pliažiukas. Foto dariau paskutinę dieną, kai kyla noras bent fotografijų būdu viską "išsinešti" namo.
Įkvėpta po pliažą vaikštančių pardavėjų - ekskursijos, kupranugariai, arkliai, sulčių kokteiliai - surengiu savo foto kampelį, juokaujam, kad kviesim fotografuotis žmones.
Nardytojų ir pasivaikščiotojų tiltelis.
Kriauklių matėm įvairiausių... mažė tempias rankose vieną dieduko grobių.
Įsikuriam visi šalia, bet skirtinguose "puslankiuose".
Vaikai daugiau baseino gerbėjai.
Uošvis medžiojo kriaukles. Nufotografuojam, padedam atgal. Ne visas. Čia "plaučiai".
Ši kriauklytė man pasirodė gražuolytė, galvoju, įsidėsiu į lagaminą vyrui bus lauktuvių į akvariumą. Jūrinis jis pas jį. Ir ką - išvyniojus pasipylė juoduliai ir kirmėlės, fuuui.... Vyras dar paprotino, kad nuodingos šios kriauklės... Neskaitant to, kad lagaminus išskrendant tikrino daug kartų su skeneriais ir rankomis rausėsi - galima sėst į kalėjimą už kriauklių išvežimą. Nors, kaip uošvis juokavo, per žiemą galima ir pasėdėti.
Krabuko istorija tokia - iš paplūdimio ėjo lenkas pro mus, kurio klausėm patarimų apie ekskursijas, ir pasakė - gal gali vaikai nunešt kriauklę į jūrą? Gali, žinoma. Tik prieš tai trumpa fotosesija.
Pliažiuke pardavinėjamos sultys - 2eu.
Mažei būtinai prireikia pajodinėti arkliu. Aš, drybsojusi ant gulto, visai nenorėjau niekur eit ir nieko daryt - juk jei vaikas jodinėja, mama fotkina. Tad derėjausi dėl kainos, kurią iš pradžių užsiplėšė 35eu valandai. OMG, nu brangu gi! Tikrai nenorėjau tiek mokėti, pardavėjas dievagojasi, kad 25eu tai jau tikrai labai gera kaina, pigiau negausiu, sakau, aš mieliau pamiršiu jūsų arklį ir nemokėsiu nė cento ir toliau ilsėsiuosi ant savo gulto, tada arklių pardavėjas paklausė, kiek laiko aš čia jau esu. Sakau, antra diena. Sako, o, gerai deratės.
Tas pats arkliukas ganosi. Ant kupranugario nenorėjo mano princesė.
Pradžioje aš valkiojausi po šalia viešbučio esančią dykumą, fotkinau vaiką ant arklio ir saugojau, o paskui uošviui perleidau tą malonumą. Berniukas, prižiūrintis arklį, sažiningai išvaikščiojo visą valandą, uošvis jau norėjo anksčiau nutraukti tą pramogą.
Žaviuosi ta simetrija ir pasikartojimu, o dar vakaro saulutės šviesa...
Rengiam fotosesiją su dičke.
Saulė slepiasi apie 17 val. Už kokios valandėlės laikas vakarienei. Bandom sužibėti egiptietiškai išmokę ačiū - šiokran, bet padavėjams tas nedaro didelio įspūdžio, jie mieliau treniruojasi kalbėdami su turistais angliškai ar vokiškai. Net buvo mokančių lietuviškai kelias frazes!
Stebimės "gulinčiu" mėnuliu.
Na, o toliau mūsų išvykimai - pradžioje važiuojam į Port Ghalib ramų, turistinį kurortinį miestelioką prasiblaškymui ir parduotuvėms. Dieną prieš buvome Luxore, kuriam skirsiu atskirą įrašą, tad norėjosi ko ramesnio... Nuotraukoje šalia baro stovinčioje reklamoje užrašyta – “visi mūsų padavėjai yra vedę ir žino, kaip priimti užsakymus” – angliškai order reiškia ir įsakymas, tad musulmonės gal ir ne tokios užguitos, kaip mums atrodo.
Kitą kartą rinkčiausi El Quesir - miestelį ne kurortinį, o gyvenamą vietinių - daugelis aptarnaujančiojo personalo gyveno būtent ten. Be to, miestelis turi ir istorinio palikimo, tad būtų tikrai buvęs įdomesnis objektas. Miestelis tuščias, barai tušti, žmonių yra tik viešbučių teritorijose, gal vakarop ir atgyja čia veiksmas...
Karšta siaubingai, nudegiau rankas, tad reikia prisidengti nuo saulės. Nenuostabu, kad vietiniai vaikšto apsikutuloję paklodėmis...
Įspūdį paliko žuvytės uoste, tai yra jų kiekis.
Darbuotojų fotosesija.
Suvenyrai.
Mums skirtas dvi valandas išnaudojome pusvalandį apėję visą miestelio krantinę ir parduotuvyną, bandom lyst į pliažo teritoriją, bet mus išprašo - mes ne viešbučio svečiai, tad negalima, o likusį laiką praleidome šiame jaukiame pavėsingame bariuke, gerdami gėrimus ir valgydami desertus. Buvo tarp mūsų pajuokauta - betrūksta tik TV. Už kelių minučių žiūrim, du darbuotojai velka televizorių ir kabina ant sienos už mūsų! Na, jei jau taip, tada užsimanau naujo rankinuko! Deja, šis noras liko neišgirstas.
Sakom - pas mus Lietuvoj žiemą būna -25, padavėjas sako - man dabar prie +25 šalta, žiema man.
Kitą dieną plaukiame į nardymo ekskursiją iš to pačio Port Ghalib uosto. Laivas, palyginus su Kroatija, prabangos įsikūnijimas, gidas nuoširdžiai myli savo darbą, kaip pats pavadino, kad čia mano gyvenimas, malonumas, o ne darbas.
Gidas neprašomas pasakoja įdomius dalykus, kad marsa reiškia įlanką, alam - vėliavą. Prieš turizmą vietiniai ieškojo aukso, sidabro ir kitų gerų dalykų dykumoje, ir kad žinot, kur gryžt, statydavo dykumoj vėliavėles.
Gidas pasakojo apie 5 skirtingas nardymo ekskursijas - dvi iš jų būtų gerai ir man, nenardančiai, mat atplaukiama į pliažą, kur yra vėžliukų, kitoj - į salą, kuri primena Maldyvus... Iškart man kyla klausimas - o kodėl mes ne tose ekskursijose?
Kava, arbata, cola įskaičiuota į kainą.
Pasiruošusi nert pirmoje vietoje. Kostiumą ir nardymo kaukę nuomavome už 5eu.
Iš mūsų visos kompanijos į ekskursiją plaukėme tik trise - aš, uošvis ir mano mažylė.
Išplukdo visą chebrą iš laivo. Prancūzų šeima su dviem berniukais - vaikai beveik iškart buvo parplukdyti atgal į laivą. Matyt, nepatiko nardyt.
Nardo abu šaltame giliame vandenyje. O aš tuo tarpu drybsau ant laivo stogo ir deginuosi, kol kiti vaikosi žuvis. Rojus. Koralai mano mažei patiko, uošvis vis burbuliavo ir lygino viską su Ras Muhammad nacionaliniu parku prie Šarm el Šeicho.
Antroji nardymo vieta panaši į rojų - tas vandens žydrumas!
Užkabinamas mūsų inkaras - čia buvome ilgiau, nardytojai matė vežliuką ir jūrų karvę, grįžo sušalę, nes, nors vanduo ir nebuvo šaltas, laive pūtė vėjas nemažas, o dar šlapi kostiumai.
Valgome visai padorius pietus, po jų dar siūlė grįžt į vandenį nardyt, bet vėl lyst į šlapius kostiumus nebenorėjo niekas, tad plaukiam link uosto.
Grįžtant populiariausia vieta buvo ant jachtos stogo - nors siūbavo nemenkai, bet buvo šilčiausia ir saulėčiausia.
Va taip va sau sūpavomės. Patiko, norėčiau ir į kitas tas dvi išvykas nuvažiuoti, kur nereikia lysti į vandenį... Gale filmuko mums moja man patikęs gidas. Gale įkišau jam 5eu, jis - o kam? Jėzau, ir žinok tu žmogus, kam duot, kam ne. Sakau, už jūsų didelę širdį, paėmė.
Paskutinę dieną išvažiuojame pasivažinėti su keturračiais ir išgert arbatos pas beduinus dykumoje. Nuomojamės baisuokliškus nardymo akinius nuo dulkių - labai pasiteisinęs dalykas! Dulkini buvome nuo galvos iki kojų, plaukai baisūs, žodžiu, ne be reikalo siūlė ir skaras užsidengti plaukams, bet pagailėjome 5dol už jas.
Mašinos valdymas nesudėtingas, automatas - gazas ir stabdis - apsukę bandomąjį ratą sodinam prie vairo 8-metį draugės sūnų, ji sėdi už jo, ir aš leidžiu savo 11-metei vairuoti pačiai. Pati sėdžiu už savo dičkės, kuri vis zyzė, kad nenori, nenori, o paskui taip patiko vairuoti, kad net po trijų valandų nenorėjo nulipti. Maniau, man teks ją vežti, o gavosi atvirkščiai.
Stojame prie beduinų šulinio ir akacijos pailsėti.
Mūsų gidas pasakoja kažką apie jūrą, šulinio vandenį ir t.t., bet aš klausau mažai - stengiuos pafotkinti vaikus.
Pavažiuojame toliau ir stojame prie kristalų kalno. Žinoma, jis visas smėlėtas, bet priėjus arčiau matosi betrupantys stikliukai.
Važiuodama įvertinu savo fiksuoto židinio objektyvą - maluosi, rankos dreba baisiausiai, o foto gavosi visai neblogos, su fokusu.
Atvažiuojame pas beduinus ir tokioje palapinėje gauname arbatos. Siūlė ir obuolių kaljaną, bet mes atsisakėme. Užtat mūsų gidai neatsisakė. Pasakojo, kad beduinų vaikai eina į mokyklą El Quesiro miestuke, kad jiems yra būtina mašina, nes kiekvieną dieną važinėja. Moteris namuose prižiūri ūkį, ožkas, kepa duoną, vyrai uždarbiauja turizmo sektoriuje...
Arbatą beduinai maukia dešimtimis puodelių su daug daug cukraus.
Parduotuvėlėje pilna gėrybių - prieskoniai, arbatos, aliejai, megztos kepurytės, papuošalai, kuriuos neva suverė vietinės beduinės. Vaikai išsikaulija suvenyrų atsiminimui.
Beduinų kaimo vaizdas. Toliau sėdinti mėlyna mumija tai moteriškė.
Įdomiausi pasirodė ožiukai su ožkom.
Varom atgal į keturračius, važiuosim atgal.
Saulė leidžiasi... Vaikams taip patiko ši išvyka, jie buvo šaunuoliai ir atkentėjo "mano" Luxoro ekskursiją, tad džiaugiuosi, kad čia jiems patiko.
Atgal važiuoti matyt namo į El Quesir įsigrūdo ir mūsų vadovai gidai. Labai jiems linksma buvo, sakė, čia jų vietinė populiarioji muzikikė groja. Man neatrodė taip labai jau linksma, sėdėjau įsitempus ir žiūrėjau, kad tik viešbučio nepravažiuotume.
Paskutinį vakarą ragaujame normalaus vyno - oi, koks gaunasi spektaklis su jo nupirkimu! Pradžioje klausia, ar dėti ledo, tada tenka mokyti - baltas šaltas turi būti, raudonas ne. Sustoję jaunų vaikinukų būrys ir visi delsia atidaryti tą butelį, sako, tai jūs eikite prie stalo, mes atnešime. Aš noriu pamatyti, kad gersiu būtent šį vyną, o ne vėl kokį atskiestą, užsispiriu, kaip ožys ir sakau, neisiu, atidarykite prie manęs butelį. Na, susikalbam šiaip ne taip. Paaiškėja, kad jie nemoka to butelio atidaryti! Nuima popierių, ir su peiliu... sakau, duokit, atsidarysiu. Neduoda, gi baisus įžeidimas jiems, kad aš pati bent pirštą pakrutinsiu. Tada atidaro, ištraukia kamštį jėga, nors yra atrėmimas patogus - ech, jau galvojau man nervai neišlaikys. Tada deruosi, kad man įpiltų paragauti, jiems viskas nauja, jie stebi mane, aš juos ir ragauju. Ok, geras, sakau, keturias taures prašom, prilimpu kaip vantos lapas ir nesitraukiu nuo savo butelio, kol kartu nenuneša man jo prie vakarienės stalo kompanijai ir procedūra baigta.
Pats vynas neblogas, kaip jaunas vynas, nors namo parvežus butelį ir ragaujant vyras sako - oi, koks rašalas. Cha, negėrė jis visą savaitę to rašalo dar ir skiesto.
Po vakarienės noriu dar užsukti į viešbučio parduotuvėlių rajoną - per visą savaitę taip ten ir nenuėjau, kas čia man atsitiko? :) Vaikai jau buvo išdūmę savais keliais - viešbutis mažas, jie galėjo jaustis savarankiški.
Pirmoj suvenyrų parduotuvėlėj radau fainą raktų pakabuką į savo kolekciją. O antroje strigome ilgiau. Iš išorės ji atrodė štai taip.
O atidarius duris tvokstelėjo tokie kvapų mišrainė, kad pamaniau - ir kaip jie gali išbūti viduje? Jie tai du vyriškiai, kurių vienas išėjo, o pardavėjas pasiliko ir liepė uždaryti duris.
Tradiciškai šalia prieskonių, arbatų, aliejų buvo dar ir egiptietiškų aliejiniu pagrindu padarytų kvepaliukų. Štai čia pasikvėpinę trys Kleopatros ir vienas Tutanchamonas.
Pradedam domėtis kvapais, klausinėti, pardavėjas pasiūlo arbatos ir visi susėdame prie staliuko. Vyksta ilgas pokalbis apie kvapus, aliejus, žoleles ir jų poveikį, uostant kvapus ir geriant arbatą. Pardavėjas bendrauja neįkyriai, pasirodė savo srities profesionalas. Papasakojo, kad gimęs Asuan mieste šalia Nilo, kad yra tokia šventykla, į kurios vidų saulė įsprūsta tik vieną dieną per metus, ir ta diena yra jo gimtadienis - rugpjūčio 15-oji.
Susigundau ir aš vienu kvapu ir ypač gražiu krikštoliniu buteliuku. Taip maloniai užsisėdėję staiga gaunam velnių nuo tarpdury išdygusių vaikų - kur jūs buvot!!! Mes jūsų ieškom!!! Kai papasakojo - iš tikrųjų labiau išsigando viešbučio registratūros darbuotojas, bėgiojo mūsų ieškodamas :) Smagu, kad nors kartą įvyko atvirkščiai - paprastai mes pasigendame vaikų.
Paskutinę dieną iki paskutinės minutės mėgaujamės viešbučio malonumais - aš drybsau prie jūros, deginuosi, gėriuosi gražiuoju paplūdimiu su anyta geriam skanųjį alutį, vaikai baseine turškiasi iki pat to laiko, kai mus susirenka autobusiukas ir nuveža į oro uostą.
Jau planuoju grįžti kur nors prie Šarm el Šeicho su vyru ir vaikais - vyras vis užsimena, kad nori tokių drybsojimo-nardymo atostogų, tai vat būtų pats tas. Kiek galima žmogui tūkstančiais kilometrų važinėti po visą Europą, reikia ir pailsėti.
