 |
 |
 |
Pasimokiau italų per Doulingo - smagu žinot bent kelias frazes vietine kalba. Žinoma, kartais būna kuriozų su tom keliom pramoktom frazėm, pvz kažkada atsakiau "Nein, danke" į kažkokią frazę, kurios nesupratau, gal žmogus linkėjo geros dienos.
Fa Caldo - kaip karšta, grazia mile - labai ačiū, conto, per favore - sąskaitą, prašom - klasika. Que bello - koks gražus - dažnai girdimas, skirtas mūsų šunėkinui.
Dienos planas - važiuojam lankyt pajūrio miestelių Polignano al Mare ir Molfetta man vaizdams, plius bokštas su akmenuotu paplūdimiu - vyro noras ir grįžtant iš KFC Baryje prigriebsim vakarienę - mažės pageidavimu.
Pirmiausia - Polignano al Mare - jaukus nedidelis nuostabių vaizdų miestelis, džiaugės ten mano širdis! Tik atsidarykit googlemaps - scenic spot ant kiekvieno kampo ten! Šviesūs namai kabo ant išgriaužtų stačių uolų žydroje jūroje ir prieit į tai pažiūrėt galima iš įvairių miestelio vietų. Žmonės sėdi bariukuose, saulė šildo, turistų nedaug, rojus! Paeinam dar iki tolimesnio natūralaus baseino - mielai gyvenčiau čia kokią savaitėlę.
Telefoninės foto kokybė niekada neprilygs veidrodinio fotiko kokybei ir RAW formatui. Pirma ir antra foto - skirtumas akivaizdus.
Reklaminį Polignano al Mare vaizdą fotografuoti galima nuo šio tiltuko. Leidžiamės žemyn į patį pliažiuką.
Labai vėjuota, bet nešalta. Yra net besideginančių, nors dauguma kaip mes - besifotkinančių.
Neįsivaizduoju, kaip čia vasarą žmonės maudosi - internete yra foto su krūvom žmonių čia - ant tų didžiulių akmenų juk nepatogu užpakalį padėti...
Einam atgal pas mergaites, kurios su šuniu liko - šunims į pliažą negalima.
Miestelio vartai - visas jis aptvertas gynybine siena.
Jauki mažytė balta Vittorio Emanuelle II aikštė.
Čia buvo ir Universiteto rūmai, ir vėliau - kalėjimas bei aliejaus atsargų saugykla, dabar yra miestelio Rotušė. Senovinis laikrodis nustatomas rankiniu būdu.
Tam bariuke sėdėjo dvi merginos, vienai ant kelių šuo, ant stalo šampano butelis šaldymo kibiriuke ir fotoaparatas, kojos sukeltos ant kėdės - ech, taip ir mačiau save ten sėdinčią atsipalaidavusią!
Ir gražioji pakrantė, krūva grotų, stačių uolų su namais ant jų, vienoje grotoje įsikūręs prabangus restoranas, ten populiaru susižadėti. Mes jo nematėme, bet internete foto įspūdingos.
Baltas ramus miegantis miestelis... Jei ne keletas tingių turistų, jis būtų tuščias.
Tie balti namukai, daug gėlių man primena Ispaniją, Andalūziją...
Tas vaizdas gatvės gale!
Ir vėl priėjimo kitą apžiūros aikštelę.
Užsispyrus ožka mano mažė - kviečiau atsisukti, ne, nuvarė. O tokį fainą kadrą buvau sukomponavusi :)
Grįžom į aikštę, eisim į kitą pusę.
Populiariausias Polignano al Mare pliažiukas iš kitos pusės.
Natūraliai susiformavęs baseinas, nemažas, tas žmogelis telefonu kalbėjosi kaip tik vietoje man dėl mastelio. Dar už kelių žingsnių buvo kitas fainas pliažas, deja, neprieiname jo...
Grįžtam atgal į miestelį, gražiosios uolos, vestuvininkai fotografuojasi...
Ką tik buvome tarp tų pastatų, grožėjomes šia panorama iš kitos pusės. Ech, fotografams čia rojus, super fotogeniškas miestelis!
Neiškenčiu ir aš, neįlindusi į selfį... Dar būčiau vaikščiojus ten, bet šeima jau šnypščia ir tempia mane iš čia į kitą miestuką, kur tikimės pavalgyt.
Tada važiuojam į Molfetta - su gražiu uostu mažą miestelį. Jis ramus, tylus, be žmonių, vėjas pakilęs, barai nedirba, jau po 15 val, o mes ketinome prisėst bariuke užkąst... Galų gale išmirusiame (hmm, gal tuščiame geriau skamba) miestelyje randam ledų kioską. Ledai nuostabūs, vyras užsimano nesaldžių, jam parenka skonius, sakė, idealu. Bet apsiputom saldžiai vis tiek, tooookio dydžio porcija! Ant greitųjų praeinam Molfetta uostą, pliaukšteliu keletą kadrų ir užtenka, minam prie šalia esančio bokšto siauryčiu duobėtu taku.
Pradžioje einame pavėsyje, šaltoka, kai išeiname į saulę, atsipučiame.
Vaaaa, šviesa ir šiluma.
Norėjau aplankyti šalia esantį Giovinazzo, bet vyras parodė internete Molfetta foto ir susižavėjau, spjoviau į savo Giovinazzo, o gal be reikalo...
Gražus uostas.
Čia jau buvo prasidėjusios desperatiškos valgomo taško paieškos.
Ledai... Protingas žmogus, tai yra, mano vyras, užsisakė juos į indelį.
O man norėjosi vafliuko, tad turiu krūvą savo išsipeckiojusios ledais selfių :)
Tada suplanuotas vyro taškas. Kas mato mūsų mašinos numerius, turbūt galvoja - ką tas šveicaras čia pametė? Važiuojam super siauru baisiausiai duobėtu keliuku vidury niekur. Mano brangusis nori paknist akmenukų kolekcijai, mes lipam ir fotkinamės vakarėjančios saulės šviesoj bokšto fone, vėjas dar didesnis, jūra visai nebežydra, banguota, kaip Baltija.
Spiaggia Torre Calderina vadinasi šis pasaulio kaštas.
Švelni vakarinė saulutė - man tiek užtenka, kad užsidegčiau noru fotkint viską iš eilės.
Vyras davė nuo mašinos raktus, tad su džiaugsmu miname iki jos.
Saugosi nuo vėjo.
Baryje slenkam per miestą su mašina - gatvė, iš abiejų pusių parkingas plius dar dvi eilės iš tų pačių pusių parkingo tipo “aš greit grįšiu” ir slenkam veidrodėliais beveik braukdami tuos greituosius. Plius dar kažkas eina per gatvę, kažkas suka, kažkas atsidaro dureles, stabdo, lenkia, neria, žodžiu, košmaras, nereik nė Neapolio. Stoties rajonas neįkvepiantis, laukiam tipo 10 min KFC, iš tikro pasiimam viską po pusvalandžio. Aplink trinasi kažkokie neaiškūs žmogystos, žodžiu, Bario istorinis centras gal ir gražus, bet stoties aplinka nepalieka jokio teigiamo įspūdžio.
Dar valanda ir jau namie, viską valgom, geriam vyną ir žiūrim “Death note” vaikų užsakymu. Apšnekėjom tris praėjusias dienas, kur buvom, ką veikėm, klausiam vaikų kuri diena labiausiai patiko, Aistė atsako - “rytoj”.
Nes tikisi rytoj namuose likt... Aš, tiesą pasakius irgi patinginiaučiau viloj prie baseino, bet vyras nori apžiūrėt pajūrį šalia Taranto... Negali labai pykt, kai atvažiavus pasitinka toks vaizdas. Čia jau Jonijos jūra, nugi grožis. Beveik kaip Sardinijoje, kuri vadinama Europos Maldyvais ar Karibais...
Pliažiukas tiesiog pasakiškas, jūra šilta, vanduo skaidrus, primena Kretą, jos Matala beach. Visi sulenda į vandenį, Ogiukas po skėčiu, aš su knyga deginuos, rojus. Spiaggia di Saturo vadinasi šis rojus.
Kitam pliažiuko gale yra žmonių, einam į tą tuštesnį galą.
Skėtis iš Sardinijos visad keliauja su mumi.
Pradžiai tikrinam smėlį.
Paskui ir jūrą.
Mano dičkė, šalčmirė, kaip ir aš įlenda po truputį, o kiti du ruoniai jau vandeny.
Po maudynių norisi papiešti.
Va taip va.
Kviečiu atsisukti. Ogis mėgaujasi smėlio voniomis. Iš tikro galvoja, nu velniop, pririšo ir kankina, kada važiuosim namo? Kada? Kada?
17 metų kartu :)
Saulė man yra viskas.
Taip praeina trys val, tada varom namo. Pakeliui norim nusipirkt moliuskų vakarienei. Ipercoop netoli Taranto randam ko mum reik. Vakaras praeina vyrui valant moliuskų kriaukles ir mums žiūrint serialą per Netflix. Pasikepam dar bulvių ir vakarienė gaunas super skani!
Paskutinę dieną prašausi nuvežama į Alberobello - dar pritrūko man ten ramiai pasivaikščiot su fotiku. Praslampinėjau neskubėdama pora valandų nuo 9.30, pasimėgavau vaizdais, šeštadienis, pradžioj turistų nedaug, paskui tiesiog grupėm renkasi krūvos. Vyras apsišopino maistų, prigriebė mane ir namo - šiandien laukiam svečių. Deginuos, skaitau, džiaugiuos atostogom ir saule - Šveicarijoj grįžus bus 9 laipsniai dieną, brrr. Ate vasarinėm suknelėm, teks traukt paltą ir kerzus. Nieko nuostabaus spalio viduriui 😂 Nors palyginus gan šaltas ruduo dar, Šveicarijoj paprastai tik lapkričio vidury/gale atvėsta iki paltų lygio.
Atvažiuoja mūsų draugai, taip pat iš Šveicarijos čia atvažiavę atostogauti, vyrai eksperimentuoja lauko virtuvėje, grilina žuvį, mėsą, vištą, jūros gėrybes, vaikai siaučia baseine, mes su drauge pliurpiam ir fotografuojam. Smagus vakaras, o ryt jau namo iš pat ryto vėl visa diena kely...
Welcome drinkas.
Tas pirmasis įlindimas sudėtingas :)
Mano topinis fotelis, kuris keliauja per visas atostogas su baseinu - pradedant Prancūzijos Provansu, Sardinija, baigiant čia, Apulijoje.
Vaikai, alkani po baseino linksmybių.
Ant žuvytės, įtrintos ką tik nuskintais rozmarinais, šiek tiek citrinos varvinam.
Mūsų kompanija.
Apulija liko nevisiškai išnaršyta, dar liko daug širdučių googlemaps sudėliota. Pliažiukai labiau patiko Jonijos pakrantėje, miesteliai ne visi išmalti, į Materą noriu grįžt, gal su draugėm, kad neskubant išsimalt... Šalia buvo Manduria miestelis - man puikiai žinomas ir mano mėgstamo vyno Primitivo di Manduria tėvynė - būtų smalsu apsilankyti. Gaila, vynuogės jau buvo nurinktos spalio vidury.
Bet turint galvoje Covid situaciją, (kad stengėmės nelįsti į civilizacijas, mažiau bendrauti su vietiniais, laikytis atokiau, nevakarieniauti baruose), atostogos buvo nuostabios!