 |
 |
 |
Galvojau, nu jau į Italiją - niekada, kai ten pavasarį praūžė pirmoji COVID-19 viruso banga ir išguldė tūkstančius.
Ir ką, rudeniop tai viena saugiausių krypčių aplink Šveicariją. Prancūzai nesusitvarko, Kroatija užsidarė prieš pat atostogas, Ispanija ne variantas, irgi ten prastokai, skristi nesinori ir jei šilčiau, belieka Italija. Iš Ligūrijos grįžus, Šveicarijoje reikia sėdėti karantine, o iš tolimesnių Italijos regionų - jokių karantinų nereikia. Apulija išvis buvo labai mažai paliesta šio bjaurybės, tad pasirinkimas aiškus.Pradžioje galvojame, kad užteks davažiuoti Pescara Abruzzo regione, bet ten pora laipsnių vėsiau ir dažniau lyja rudens vidury, tad geriau pavažiuoti toliau.
Galvojau, noriu tik šilto oro, drybsosiu šalia baseino ir skaitysiu knygas, niekur nenorėsiu važiuoti, tik pasyviai pailsėti- šiek tiek per intensyvus buvo rugsėjis.
Internetu užpildėm kelionės formą - reikia visiems turistams, kad valdžia galėtų žinoti, kur važiuojame, kur gyvename, kiek laiko būname, net kur lankėmės ir panašiai, tada prisigrūdom pilną bagažinę, vaikus ant galinės sėdynės, šunį į narvą ir 5 ryto išmynėm.
Ketinom pravažiuoti visą Liguriją be sustojimų, nes pavasarį būtent čia buvo koronos protrūkis, bet prireikus į tūlą, ginkluojamės kaukėm ir dezinfekciniu skysčiu. Visos durys atviros, puiku, ne taip, kaip Lenkijoj, kur kaukių reikalauja, o durys visur uždarytos, muilo nėra, tad rankos lieka purvinos.
Po 800 km jau sunkoka visiem, išlipam prie Adrijos jūros pamankštint kojas ir užkąst - apie kokią 14-15 val. Pučia vėjukas, nors oras virš 20, norisi švarko. Bet vanduo kaip arbatėlė. Į barus, kavines nelendam, užkandam tai, ką turim mašinoje įsidėję iš namų, šiaip ne mūsų stilius taip, bet vis dėl to viruso...
Apie 20 val jau beveik vietoje visi, žiūrėdami į navigaciją, skaičiavom - jau mažiau, nei 100km liko, mažiau nei 10, net - jau mažiau, nei 1km, šiek tiek per daug vienai dienai 1200km. nulėkti. Kai galų gale atvažiavom, susižavėjom nuostabia vila - vietiniu tradiciniu trulio namuku, erdviu, su trim miegamaisiais ir net šildomom tikro akmens grindimis! Po paliktų lauktuvių sunaikinimo - vyno, alyvuogių ir sūrių sausainiukų, kritom į patogias lovas.
Kitą dieną tingėjom, ilgai miegojom, fotkinau namuką, kiemą, laipsnių apie 20, bet vėjas nemažas, nuvažiavom pusryčiam maisto į artimiausią civilizaciją.
Va, mūsų rojus atrodė taip.
Mažė įėjo kiek į namą, nes vėjas pirmą dieną visus plaukus į viršų kėlė.
Super minimalistinė virtuvėlė, bet net indaplovė yra!
Mūsų miegamasis. Labai jauku, tik keletą kartų vabaliukų, voriukų sutikom, tai man tas nelabai patiko.
Vaikų rojus - wifi. Bent jau į lauką išgrūdom.
Ogis susirado kažką pagraužt - pažiūrėjom, ogi migdolą kevale. Išsilukštena tvarkingai ir valgo.
Mūsų vilos foto iš agentūros puslapio - https://book.pugliaparadise.com/ Mes gyvenome Villa Stefano - apsistoti gali 6 žmonės, lovos patogios, du vonios kambariai, yra net picos krosnis. Baseinas negilus ir pakankamai šiltas net spalio pradžioje. Aplinkui vien seni alyvmedžiai, patiko ta ramybė.
Gyvenam šalia Alberobello - trulių namukų sostinės. Tad tą pačią pirmąją dieną ir išvarom jo apžiūrėti, nors ketinau tingėti prie baseino visas dienas.
Alberobello, pažodžiui išvertus iš italų kalbos, – „gražus medis“. Žemėlapy aiškiai parašyta, kur Trullis zone, tad klaidžiot nereik, iškart neriam į gatveles, kurios tokios jaukios, žaislinės, suvenyrų parduotuvytės kiekviename, aš netveriu noru fotkint kiekvieną kampelį. Šeima viską praeina be emocijų, aš velkuos iš paskos aikčiodama. Išsikauliju mažės kelių foto su savim, ji nepatenkinta, bet atsisakyt neatsisako, mat nesenai pirkom jai naują apyrankę, tad jaučiasi skoloj.
Alberobello kaimelio turiu dviejų tipų foto - vienos, kai apsiniaukę, tada ėjom su šeima ir tiesiog prabėgom visą miestelį, mano manymu, o kitą kartą, priešpaskutinę atostogų dieną paprašiau vyro nuvežti pasiblūdyti mane vieną ten, buvo graži, saulėta diena, va tada su malonumu pafotkinau visus kampus, išlandžiojau viską, kaip mėgstu.
Yra įvairūs parodomieji truliai - maži muziejukai, į kuriuos galima užeiti. Mes nesusigundėme.
1996 metais Alberobello buvo įtrauktas į Unesco paveldo sąrašą. Trulių namukų čia apie 1000! Nors ir regione jų nemažai - matėm ir sutvarkytų, paverstų vilomis, restoranais, kaip mūsų, matėm ir apleistų sugriuvusių, kurie parduodami nebrangiai, bet juos įrengt patogiai gyventi yra ką veikti.
Truliai yra pagaminti iš grubiai apdorotų kalkakmenio riedulių su piramidiniais, kupoliniais arba kūginiais stogais iš šlifuotų kalkakmenio plokščių. Namai buvo aktyviai statomi ūkininkų maždaug 19 amžiuje, naudojami kaip gyvenamos patalpos arba sandėliai.
XVI a. Apulija priklausė Neapolio kunigaikštystei. Joje karaliaus Ferdinando II Kataliko patikėtiniai rinko mokesčius už statinius. Informacija iš lūpų į lūpas apie tikrintojus šių vietų gyventojus pasiekdavo greičiau nei patys pareigūnai. Vietiniai tik ištraukdavo iš trulio stogo kertinį akmenį, ir namas subyrėdavo. Štai ir nereikia mokėti mokesčių, o tokį statinį pastatyti iš naujo nebuvo sunku. Keista, kas sugriuvus namui būdavo su baldais, rakandais, esančiais viduje? Su sandėliuose esančiomis maisto atsargomis?
Šiais laiptukais pakilus, po dešine rasite aikštelę, iš kurios galima nufotogfrafuot miestelį kiek iš viršaus ir rasti neturistinę, ramesnę miestelio dalį.
X amžiuje statyta Šv. Antano bažnyčia ruošiasi vestuvėms - greičiausiai - buvau ankstyvą šeštadienį, baltų gėlių pilna prie įėjimo.
Spalvingi suvenyrai, perku raktų pakabuką į savo kolekciją.
Mano išsikaulytoji nuotrauka.
Štai bariukas jaukiame skersgatvyje, turbūt užtų nuo žmonių...
Graži gėlių gatvelė. Užtrunku, kol išeina irgi ja susižavėjusi ir man iš paskos įsmukusi italų šeimynėlė.
Turistų dar nedaug, dar tik kiek po 9 ryto...
Tikslus - su visais vietiniais atributais - mielas suvenyras.
Mano pikčiurnienės.
Mačiau, kaip šias skrybėles kabino vaikinas, pasilipęs ant siaubingai aukštų ir svyruojančių kopėčių.
Tuštesnė miestelio dalis be užeigėlių ir parduotuvėlių.
Sargas.
Prašau visų atsisukti - kaip visada.
Čia mes vaikštome be kaukių, bet kai atvažiavau čia priešpaskutinę atostogų dieną pafotkinti, paskaičiau, kad kaukės visame miestelyje privalomos. Ryte nebuvo daug žmonių, bet apie 10-10:30 pradėjo rinktis krūvomis ir autobusais, tad kaukės - tikrai protingas pasirinkimas.
Turistų gausa vienoje iš populiariųjų trulių gatvelių. Kas su kaukėm, kas ne - čia fotografuota per pirmąjį mūsų apsilankymą.
Vakarop nusiviliam vietinių barų pasiūla, jų daug, bet visi atsidaro apie 19-20 val, mūsų vilos savininkės rekomenduojamas arčiausiai mūsų išvis tik 20.30 - tokiu laiku koks dar valgymas, paskui miegot su pilnu pilvu - ačiū, nea. Imam picas išsinešimui, nors ir skanios, man per daug, per sunku vakare, galėjau išvis nevalgyt.
Va tokie mūsų vakarai, lauke prie stalo vynas, užkandžiai, Netflix'as. Ir vyro sukonstruotas stovas telefonui iš Nespresso aparato ir plastmasinio butelio. Pirma diena užskaityta, kaip gera.
