 |
 |
 |
2020 spalio 9d.
Senai varvinau seilę Instagrame į Oeschinensee ežero nuotraukas. Aukšti statūs snieguotomis viršūnėmis kalnai, besileidžiantys į žydrai mėlyną ežerą. Pamatyti jį trukdė faktas - toli nuo mūsų namų važiuoti. Apie 2,5val. į vieną pusę. Jis yra super turistų nutrintam Lauterbrunnen regione. Paklausk ko nors ar buvo Šveicarijoje, tau atsakys, o taip, buvau Interlakene, kėliausi į Jungfrau kalną ir dar vaikščiojau Liucernoj - tipiška. Kažkada, kai netyčia užklydom į Interlakeno miestelį, pasibaisėjau arabų ir kiniečių kiekiu. Vietinių nė ženklo. Vien turistai. Tas vyrą galutinai atbaidė nuo to regiono, o man taip gaila, kad jis nenori ten važiuot... Nes kad ir kiek ten būtų turistų, jie ten gi ne be reikalo. Centrinė Šveicarija, Bernese Oberland alpės yra fantastiško grožio ir ten tiek prikišta ko veikti... Ilgiausi kabantys tiltai, gražiausi slėniai, giliausi tarpekliai, srauniausios kalnų upės, kalnuose įrengtos jų nerealiu greičiu ir jėga krentančios vandens srovės stebėjimai, įspūdingiausi vaizdai iš milijono pakeltuvų, apžvalgos aikštelių ir super stačių atvirų traukinukų... Kažkada nusinešdinau 3,5 valandos į vieną pusę su traukiniu, kad apžiūrėti top Šveicarijos slėnį - Lauterbrunnen. LABAI patiko.
O paskui atsitiko štai kas - einant paskutinėm šiltom rudens dienom 2020 gūdžiaisiais kovido metais su drauge ( Justina ) tariamės kur galim nulėkt ir, užmiršus šeimos rutinas, prasieit, pasimėgaut gamta ir pafotkint nuostabius Šveicarijos vaizdus. Aš kažkaip buvau nusiteikus kuklesniam atstumui, bet kai ji pasiūlė varyt link Oeschinensee, akimirksniu užsidegu. Pasiūlykit man kur numint paskambinę 3 nakties, aš 99,99 proc sutiksiu :) Avino chrarakteris. Nuotykių troškimas - pagrindis mano variklis.
Ir ką, keliuosi kiek po 5 ryto, lengvai užkandu, kuprinė, fotikas ant pečių ir sėdu į traukinį link Cham miestelio, kur mane paims draugė.
Prieš kiekvieną nuotykį - selfis, tradicija.
Atvažiuojam po truputį, kalbamės, spoksom pro langą ir tikimės, kad kabantys debesys pasitrauks ir pasirodys saulė.
Pravažiuojam fantastiško grožio Lauterbrunnen slėnį ir neriam į sekantį - Kandersteg. Kelias lėtas, 26 km važiuojam 26 minutes. Atvažiavus, statom mašiną parkinge, išlipu ir prasideda nevaldomas drebulys - gan vėsu tarp kalnų, kol saulė dar nepakilusi, tad kalatojuosi visa, kol perkam bilietus į keltuvą aukštyn. Striukė, bliuzonas ir vis tiek šalta, tai kas bus aukščiau???
Užsikėlę keltuvu, šiek tiek paėję, atsiduriame prie tos juodos gyvatėlės netoli taško 5.
Noriu pasakyti visiems tiems, kas galbūt netyčia čia užklys, kad žymiai lengvesnis kelias yra 5-4-3-2-1. Jeigu eisite atvirkščiai - nuo 1 iki 2, pamatysite gražius ežero vaizdus iš žemai ir priėję 2-3 trąsą galbūt visai atsisakysite minties kilti į viršų, nes aukštėjimas ten begalinis, status ir nefainas. Mums leidžiantis 3-2-1 maršrutu pakirto kojas, nusibodo net fantastiško grožio vaizdas, pritrynėm pirštus, nusibalnojo nagų lakas visąlaik einant žemyn ir panašiai. Žodžiu, norint ežerą apžiūrėti iš viršaus, tik kelias nuo 5 ir tada 4,3,2,1.
Ir ką gi, pradedam eiti. Kartu su mumi keltuvu kėlėsi krūva senukų (jei liksiu Šveicarijoje, aš būsiu irgi tokia, tik reik išmokt tą bjaurią vokiečių geriau, tada dalyvausiu įvairiose grupėse, kurios valkiojasi po kalnus) ir tie senukai visą laiką ėjo iš paskos mūsų ir mes negalėjome eiti lėčiau, nes gi pasivys senukai, ne lygis. Nuo vienetuko sukam link penketuko, ežero ženklų nė kvapo, tik laukai, miškai.
Va, gal įžiūrėsite - senukai braunasi arčiau mūsų - reik skubėt. Lipimas kažkaip neužstrigo, kaip labai sunkus, galima kentėt. Beveik iš karto metam striukes velniop, o paskui ir bliuzonų nebereikėjo, tiek saulutė prikaitino.
Čia pasimatė pirmasis ežero vaizdas! Puolam fotkint. Šiame haikinge geras dalykas yra tas, kad ežero vaizdas nuo šiol visad bus su jumi. Kituose reikia ilgai kopti, kol pamatysi išsvajotą, išlauktą vaizdą ir vėl kopt atgal. Čia - vaizdas lydi visą laiką.
Didžiulės akmenų nuošliaužos veda į ežerą, verčia jaustis nejaukiai dėl aukščio.
Štai viena iš jų.
Praeiti čia reikėjo taip.
Ir zigzagais keliaujame toliau.
Einant rekomenduota trąsa, lipimo aukštyn nedaug, tik kiek ilgiau reikia palaukti štai tokių vaizdų. Čia jau užlipę, eisime daugiau mažiau lygiai, tad džiaugiamės vaizdais, fotogafuojamės tų pačių besiilsinčių senukų akivaizdoje.
Selfis, gaila, nedaug matosi.
Paliekam mūsų senukų kompaniją - matos dešinėj - ir einam toliau.
Vaizdai tiesiog kuo toliau, tuo gražiau, net sunku tuo patikėti. Ryte, saulei dar esant žemai, kalnai buvo gan tamsūs, dabar vis daugiau tūrio atsiveria. Nuo aukščio mastelio svaigsta galva - matom, kaip atrodo plaukianti valtis ežere, o gal jachta - kruopelė.
Mūsų kelias.
Dešinėje galima įžiūrėti mini žmogeliuką. Taip ir mes čia jaučiamės - mini moteraitės :) Gamta didinga aplink! O žmogus tik skuzdėlytė...
Na, kaip patikėti, kad čia buvau??? Kai sėdžiu prie kompo snieguotą bjaurų gruodžio antradienį?
Internete mačiau fantastišką kadrą su dviem medeliais ant kalnelio ežero fone. Einam, ir vis burbu - kur mano medeliai? Radau!
Mūsų, fotografių, akį džiugina tokie vaizdai, jau lyg prifotkinom tuos du medelius, pačios išsimaivėm, bet! paėjus kelis metrus į priekį atsiveria tas pats vaizdas, bet dar su atspindžiu vandeny!!! Vėl ekstazė, vėl krūva kadrų :)
Nauja atrakcija - kriokliukas. Krenta iš pakankamai aukštai, bet srovė tokia silpnutė...
Šiaip aukštai visur bėgo, varvėjo vanduo... Lijo lietus savaitę prieš šią stebuklingai gražią dieną, lijo ir savaitę po. Kriokliukų daugybė... Galbūt dėl to ir tiek daug išplautų žemyn akmenų nuošliaužų.
Štai, mus ir aplenkė "mūsų" senukai. Tuoj juos sutiksime kalnų trobelės bariuke besimėgaujančius kas kava, kas alumi.
Mastelis Šveicarijoje - įžiūrite žmogeliuką?
Matosi keliuko vingiai, kuriais reikės leistis žemyn. Va dėl to ir sakiau, eiti nuo vienetuko iki penketuko, nes jei atvirkščiai, tai reiktų tais siaubingais begaliniais vingiais kilti į viršų.
Tada prieiname leidimosi žemyn tašką - medžiotojo trobelę. Po stogo kraigu kabo gyvio išnara, vietinio vaikščiotojo šuniukas spokso, kaip ir mano Ogis spoksotų į tą gėrį kabantį...
Ir tada leidomės tais vingiais, kur rodžiau. Užtruko. Pakirto kojas. Prisėdom užkąsti ir pailsėti.
Toliau einant vėl randam krioklį.
O tada pasimato pats nuostabiausias dar nematytas atspindys! Toks ryškus ir gražus! Visad mačiau arba blankius, neryškius arba išvis jokio, o čia - nerealus!
Randam ir tašką padėt sėdimąją ir papozuoti. Čia draugė praktiškai turėjo įsimūryti į uolą, kad mane nufotkint :) Niekaip nesimatė mano užsakytasis snieguotų kalnų atspindys...
Dar vis besileidžiant randame instagramerių porelę. Tas susisukęs juodulys - tai tos merginos vyras, fotografuojantis ją ir šuniuką. Graži foto turėjo gautis.
Ir štai mes apačioje. Taip relaksuodami čia laiką leidžia žmonės. Iš viršaus gražiau.
Sėdam bariuke drinksiukui - aplaistyt sėkmingą žygį. Planuojam grįžti čia vasarą su šeimomis, pikniku, maudynėm.
Einame dar į kalną link keltuvo. Aš burbuliuoju dėl kelio statumo. Nusikalus, kaip šuo. Negana to, kad kėliausi 5, dar prastai miegojau, plius tokia intensyvi diena, saulė nudegino veidą. Bet laiminga!
Paskutinis žvilgsnis į ežerą. Mes pagal žemėlapį dabar esame vienetuke.
* Startavome apie 9 valandą, baigėm 15val. (su pikniku ir milijonu pauzių fotografavimui)
* Iš viso nuėjome apie 8,5km.
* Aukščiausias taškas 2000 m virš jūros lygio.
* Pakilome į viršų 466m. ir tiek pat nusileidome.
Kadangi šiame slėnyje yra ir labai labai išreklamuotas ežeriukas Blausee, užvažiuojame į šį gamtos stebuklą pažiūrėti. Blausee žymus savo skaidrumu. Įėjimas į jo teritoriją mokamas. Ten yra baras, upėtakių auginimo ferma, galima susitarus pažvejoti, nedidukas gražus miškelis, pilnas didžiulių akmenų, galima pasiirstyti valtele po ežerą.
Pirmas žvilgsnis į Blausee. Gailimės, kad saulę jau slepia aukšti kalnai.
Iš lėto apeiname visą ežeriuką, fotografuojam, bet didelio susižavėjimo jis nepalieka...
Tolumoje matosi kalnai, kurie supa gražuolį Oeschinensee ežerą, primena nuostabų rytinį pasivaikščiojimą...
O mes pakuojamės ir einam link mašinos, laukia beveik 3 val. kelionė namo. Nuostabi, pilna fantastiškų vaizdų diena!
