 |
 |
 |
Spalio gale sulaukiau svečių - sesė, viena, be savo trijų mergaičių ir vyro, atvarė pas mane ilgam savaitgaliui. Jėėė! Iškart buitis ir šeima lieka kažkur anapus, aš jaučiuos, lyg atostogaučiau. Ačiū vyrui, jam jokių problemų susitvarkyti su buitimi, šuniu, vaikais, ir dar dirbti iš namų.
Ketvirtadienio vakare lekiu į oro uostą pasitikti sesės, ji išlipa su mano drauge Justina iš lėktuvo, pasirodo skrido kartu! Gerai, kokią kitą kelionę, kur minsim visos panos, jos jau bus pažįstamos. Tempiamės abi su visu lagaminu į Ciuricho centrą, į fainą kavinukę 5 aukšte su terasa madingoje Bahnhofstrasse. Šiaip ne taip įsitaisom lauke prie gero staliuko tarp žmonių, nuobodžiaujančių prie tuščių kavos ar vyno taurių.
Geriam po welcome drink'ą ir važiuojam traukiniu namo.
Penktadienio ryte žiūriu žemėlapį kur mint ir į orus.
Kadangi orus gerus žada link Graubunden kantono, varom į tą pusę. Pirmas taškas ne taip toli namų - Wangs Talstation Pizolbahnen - gondolinio keltuvo stotis. Mūsų maršrutas vadinasi 5 ežerų pasivaikščiojimas (5-Seen-Wanderung).
Suviliojo mane ten nuvažiuoti viena nuotrauka - taip man dažnai būna - pilną folderį kompe turiu... Nuotrauka su nerealiai gražiu žydru ežerėliu, kalnų fone, moteris stovi ant akmens.
Ir ką, klausiam bilietų kasoj kuris iš penkių ežerų ant kalno yra šis, nuotraukoje. Mus nudžiugina - jis pats pirmasis! Iki jo lipti reikia vieną valandą. Su keltuvu ir grįžimu gaunas apie 4 val. Mielai prasieisiu ateityje ir visą maršrutą, ir apžiūrėsiu visus 5 ežeriukus, bet ne šiandien, savaitgalis trumpas, turim su sese ir daugiau planų.
Mielai prasieisiu ateityje ir visą maršrutą, ir apžiūrėsiu visus 5 ežeriukus, bet ne šiandien, savaitgalis trumpas, turim su sese ir daugiau planų.
Iš keltuvo matosi miestukas, kuriame yra keltuvas - Vilters-Wangs.
Užsikėlus pirmame taške - krūva slidinėjimo kurorto maitinimo taškų.
Pats slidinėjimo sezonas atsidaro rytoj! Sniego patrankos šaudo sniegą, bet, oi, dar daug reiks šaudyt... Nuobodžiaujantis kalnų viešbutukas su baru praslenka mums prieš akis.
Sėdim atviram keltuve, kalnai mainosi prieš akis...
Čia irgi kol kas tuščia - jau užsikėlėm į aukščiausią tašką, iš kurio prasideda žygis..
Rodyklės reklamuoja visą krūvą keliukų pagal norą. Renkamės saviškį.
Slidžiausia atkarpėlė – gaila, foto neperduoda to statumo, kuris buvo - baisu nudribt, bet dabar jau fainai prisiminti ir juokinga žiūrėti.
Iš sesės FB įrašo: "Iš pradžių atrodęs nekaltas, keliukas netruko pavirsti kažkokia stačia akmenų krūva, net nelabai panašia į kelią."
Nuotraukoje matosi vingiais einantys žmonės, mes - jau viršuje.
Vis stabtelim atgauti kvapo ir pasigerėt nerealiais peizažais - matosi Austrijos, Vokietijos ir Lichtenšteino kalnai.
Sesers feisbuko įrašas gerai nusako nuotaiką:
Buvo verta kopti - nuostabus Wildseluggen ežeriukas (2493m). Kelias link Wildseelugen buvo tarpais ir snieguotas, siauras, status, tarpais vien akmenų krūvos, nemaža atkarpa ypač stati - buvo ir nelengva, o tai reiškia, kad įstrigo atmintyje dar labiau ir bus ką atsiminti! :) virš valandos kelio į vieną pusę atsipirko puikiais vaizdais į gražų ežeriuką snieguotų kalnų fone - buvo verta! Tos snieguotos viršūnės keri, o dar pakeliui visur matyti sniego patrankos - bandai įžvelgti slidinėjimo trasas, o vyrukai jau klibina patrankas - ruošia sezonui, jis jau visai už kelių dienų
Vyksta fotosesijos.
Sutinkame lenkę, be galo susižavėjusią Šveicarija, ji nori čia gyventi, eina visą 5 ežerų kelią, ir apranga jos gerokai rimtesnė negu mūsų - bilietų kasoje mums minėjo, kad aukščiau dar yra sniego - o gal JAU yra, juk dabar spalis? Taigi, lenkė pametė pirštines, o mes jas matėme apačioje! Tariamės, jei rasime, kad paimsim ir paliksim jas kasoje, nes lenkė jau nebegrįš ten, kur jas pametė, eina tolyn ratu, o mes ten apsisukę tuoj būsime. Žinoma, pirštinių neberandame, gaila, grįžusios žemyn bilietų kasoj perduodam jai žinutę.
Atsisveikiname su gražiuoju vaizdu ir leidžiamės žemyn, iš kur atėjome, tuo tarpu kai žmonės eina tolyn visą 5 ežerų kelią... ech, nu, kada nors... gal kitą pavasarį prasieisiu...
Sesės FB įrašas:
Pakeliui žemyn jau buvom gerokai išalkusios ir iš tikrųjų pašalusios, tad ėmėm dairytis bariuko, kur užkąsti. Prisėdom vienam iš trijų prie vieno iš keltuvų, viduryje kalno ir užsisakėm fondiu - toks buvo tikslas - gi, pasirodo Danutė jau šešti metai Šveicarijoje, o dar neragavo fondiu! Super, kad galėjau būti jos pirmo karto bendrininke :) pati valgiau fondiu senai kažkada dar Lozanoj, nuėjom į bariuką ir užsisakėm su dviem rumunėm kolegėm - buvo sotu ir labai riebu, eina sau :D dar reikia atlaikyti tokį maistą :D šiandien pasisekė, nes turėjo Fondiu tik vienam asmeniui - tai nepersivalgėm :D Fondiu tai lydyto karšto sūrio puodas, į kurį dažai virtas bulvytes arba baltą /juodą duoną, kriaušes, netgi dešrą atnešė - to dar nebuvau mačiusi :) skanu buvo, tik dešrą palikom, gaila tėtės nebuvo, būtų sukirtęs :) - grynam ore, po hikinig'o nesijautė nei tas super riebumas, nei sunkumas poto, ne taip kaip Lozanoj vakare, šiltoje patalpoje po varginančios, aktyvios dienos, kai jau ima miegas, o dar sunkus maistas viduje - nu įspūdis tada buvo, kad nenorėčiau kartoti :D bet šiandien buvo puikiai!
Norėčiau namuose fondiu puodo. Sūris Šveicarijoje nebrangus, kaip ir visi pieno produktai, tik kvapelis jo... Būtų smagu vaišinti svečius... Nors jų nebedaug sulaukiame - pirmą vasarą buvo anšlagas, o paskui vis mažiau ir mažiau...
Sekantis mūsų taškas yra pasislėpęs miške. Reikia nemažai paėjėt, kol rasi panoraminę aikštelę IL Spir su vaizdu į Reino upės vingį.
Sesės FB įrašas:
Į Flims atvažiavom pažiūrėti upės vingio, bet man bene labiau patiko žalia Caumasee ežeriuko spalva, derinti su medžių masyvu aplink ir vienu kitu rudenėjančiais lapuočiais, užburiantis vaizdas! Upės vingis irgi puikus, bet gal pritrūko saulės, kuri būtų nušvietusi visą upės žalią ryškią spalvą, na reikės grįžti kitą kartą - šitas kelias puikiai tinka eiti ir su vaikais, ir tėtei puikiai tiktų - mielas pasivaikščiojimas be ypatingai stačių įkalnių nuokalnių, toks sakėm lietuviškas jaukus miškas su ne lietuviškais kalnų ežeriuku ir upe. O dar mačiau, kad yra vaikams pramogų, pvz. eiti kalno kraštu prisisegus diržais, prisėdus nuleisti kojas į bedugnę - milžinišką skardį! Jau net nešneku apie šveicarų kiekvienam hiking ar walking kelyje įrengtas superines vaikų aikšteles, o prie Caumasee ežeriuko yra įrengtas ištisas mandras pliažas su dušais, gultais, restoranu, puikiu priėjimu prie vandens. Fainai būtų grįžti su dičkėm! O ir mažutė greitai augs, vis daugiau galės ką nuveikti. Puiki diena, super emocijos ir kompanija, nuostabūs vaizdai! Ir ta Šveicarija vis nenustoja stebinti ir neišsenka tų gražių vietų ką pamatyti.
Caumasee ežeriukas žavi perregimu vandeniu ir rudenėjančio miško fonu.
Mūsų galutinis šios dienos tikslas - Il Spir apžvalgos aikštelė, esanti 970m virš jūros lygio aukštyje ir šis nuostabus vaizdas į Aukštutinio Reino upės vingį. Įžiūriu ten plaukiančius baidarėmis, būtų smagu... beveik 9km suvaikštome pirmyn atgal šioj vietoj gražiu, beveik lietuvišku miškeliu, kad pamatyti šį vaizdą.
Žvilgtelėjus į kitą šoną vaizdas irgi neblogas...
Šeštadienį po pusryčių vėl traukiam į tą pačią pusę - link Graubunden kantono. Orelis nelepina. Pažiūrėjus internete, Graubunden žada normaliausią orą. Tad ten ir minam, oi, ten yra daaaaug ką pamatyti... Tikslas buvo mažas miestukas su pilimi ir SPA baseinu atsipalaidavimui, pakeliui Landwasser viadukas Filisur miestuke, galbūt net populiariausias Šveicarijos kalnų kurortas Sankt Moritz - pasilikome viską savieigai, kas pasirodė labai protingas sprendimas.
Iš sesės FB įrašo:
Pakeliui nusižiūrėjom Landwasser viaduką Filisur miestelyje tai ką gi - užsuksim. Rodo nuo parkingo bus 10min one way, ok. Atvažiuojam, parkinge jau rašo 35min one way - hm, nenorim skirti tiek laiko! Mūsų galutinis taškas dar toli. Danutė iškart į Google maps ir atranda kokį tai kelią arčiau, vos ne mašina iki pat apžvalgos aikštelės (jie čia vadina platform). Artėjant į vietą keliukas vis statyn ir siauryn, dar reik pralysti pro senovinio tiltuko apačią, pagalvoju jei reikės su kažkuo prasilenkti bus šakės! Bandau prisiminti kaip Juozas aiškino kas tokių atveju siauram serpatino keliuke ką turi praleisti . O kopiam kopiam, sakau viskas, bijau toliau, rodo liko 500m, randu šiokią tokią šalikelę ir statau mašiną, einam pėsčiom. Skambinu Juozui klausti kur rankinis stabdis, nes nematau nieko panašaus, skambutis draugui padeda ir galim eiti. Einam, einam, dar einam ir nieko! Google maps rodo, kad mes jau vietoje tik va mus dominantis viadukas va už geležinkelio ir tų aukštų eglių žemyn skardžiu.. Tenka pasiduoti ir eiti atgal :( grįžus į mašiną sprendžiam ar važiuoti tuo siaurų keliuku atgal, ne, sakau pabandom aukštyn, ten irgi yra galimybė nusileisti į miestelį, o gal dar pamatysim mūsų viaduką. Bet viaduko nematyt, o kelias tampa žvyrkeliu su nusukimu praktiškai į bedugnę. Ok, tiks ir siauras keliukas tada :) sukuosi ir riedam atgal. Matom šalikelėje dvi mašinas ir prie jų indų kilmės žmonės, stoju, klausiu gal kartais jie irgi vaizdo į viaduką ieško, sako taip, va tuo keliuku 10min, eina sau sakau :D stojam į jų vietas siauro siauro stataus keliuko šalikelėje ir einam, randam! Valio! Laukiam traukinio - gražu! Apačioje 65m aukščio viaduko teka upė,ttiesa kiek pasekusi po vasaros matyt. Žodžiu sugaišom bele kiek ir 'nors tiek', kad galiausiai radom. Per plauką :)
Senai norėjau čia atvažiuoti, tad esu be galo laiminga. Mačiau, kad yra daug taškų nuotraukom padaryti, labai čia gražu žiemą, kada viskas juodai balta, tik raudonas traukinys neria į kalną... Rudeninis peizažas irgi nenuvilia. Stebiu traukinių grafiką, laukiam traukinio. Kai traukinys atvažiuoja, rėkiu sesei - "važiuoja, važiuoja!!!!" - o ji filmuoja visus mano riksmus :)
Iš kitos pusės irgi yra aikštelė, matėm ten žmones, vėl kitas kampas, noriu grįžt!
Iš sesės FB įrašo:
Minam toliau iki savo taško - Engadin miestelio su Spa baseinais, vis dar tikim, kad važiuosim ne kalnų keliu ir greitai būsime vietoje :) vargstam, važiuojam aukštyn ir aukštyn, keliai ne kartą remontuojami, matyti kelio įgriovos ir vėliau tas gelsvų žalių spygliuočių fonas, apačioje kalnų upė - nu "nors tiek pamatėm" - sakom.
Čia matėme žmones, kurie išėjo iš pirties su baltais chalatais pro šį ežeriuką link savo viešbučio. Pasižiūrėjau, kiek mums kainuotų apsistojimas "jeigu ką" - apie 500eu naktis.
Užkampinis Šveicarijos miesteliokas netoli sienos su Italija.
Pravažiuojame vis aukščiau ir aukščiau, kol pasiekiame Albula kalnų kelio viršūnę - stojam įsiamžinti. Štai mano vairuoja šaunuolė. Už nugaros matosi kalnų perėjos viršūnę žymintis ženklas - Albula pass 2315m virš jūros lygio.
Kelias labai gražus, bet ir siaurokas...
Iš sesės FB įrašo:
Pravažiuojame pro šalį pro Vereina Tunnel train - tokie vagonai, į kuriuos suvažiuoja mašinos ir taip jas stovinčias pergabena per tunelį - nebuvau tokio dalyko mačius, atrodo įspūdingai - mūsų tikslas atgal išvengti pravažiuotojo Albula kalnų kelio ir persikelti tuneliu. T.y. ir pirmyn turėjom juo keltis, bet navigacija jo nemato ir atsidūrėm kalnuose...
Dar viena kliurka paaiškėja, kai jau pagaliau lyg atvažiuojam, jau turi būti mūsų nusižiūrėtas miestelis Engadin, betgi paaiškėja kad ne iki galo suvestas pavadinimas į navigaciją, "Engadin Bad Scuol" vadinasi mūsų baseinas, o tai reiškia, kad reik važiuoti dar 38min iki miestuko Scuol! O jau 16:30. Atgal reikės važiuoti dar 2.5val. Po dvejonių nusprendžiam vis tik važiuoti. Jei jau tiek kelio įveikėm (jau 4.5val.kelyje).
Ir vėl dardam va tokiais keliais ir tokius miestelius pravažiuojam.
Taigi pagaliau pasiekiam savo Scuol miestelį su Engadin Bad spa centru - mus traukia šilti termo baseinai lauke, kalnų fone. Kaip gera ten buvo! Šilta "upės" srovė neša tave - tik plūduriuoji ir relaksuoji..!
Iš sesės FB įrašo:
Betgi turim tik 40min, tad kaip pelenės sekam laikrodį, nes turim dar spėti į tą Vereina Tunnel, kad perkeltų mus su mašina į kalnų kitą pusę. Jau ir pradeda temti. O miestelyje žadėjom būti 14.30! Eiti apžiūrėti upės, bažnyčios ir kažkur ir graži pilis aukščiau kalne yra! Bet fainai, kad spėjom ir tai! Ir lekiam link Tunnel.
Per plauką spėjame įvažiuoti į tunelį ir užsiropšti ant bėgių su mašina. Turim 15 min relakso, kol mus kelia kalnų viduriuose iš vieno Šveicarijos galo į kitą - mūsų civilizaciją. Kai pasižiūri žemėlapyje - mūsų baseino miestuką ir namus skyrė vargani 139km, bet kelias eina per kalnus, o tai nelygu 139km lygiu gražiu keliu.
Persikėlus atrodo būtų galima atsipalaiduoti, liko nedidukas gabaliukas normalaus kelio iki namų. Bet...
Iš sesės FB įrašo:
Ir vėl. Telefono navigacija rodo, kad uždarytas vienas kelias - reikia apvažiuoti. Eina sau! Jau tamsu. Sukam į apvažiavimą kažkokiais kaimo keliukais, kertam geležinkelio bėgius, vos ne nuvažiuoja laiptais žemyn - toks staigus posūkis, visiška tamsa! Išsigandau ir dar labiau susikaupiu, o navigacija veda stačiai žemyn su posūkiais kažkokiais kaimo keliukais, tada į mišką, kol privažiuojam siaurutį medinį tiltą, už jo, matau, vėl staigus posūkis ir dar ženklas, kad važiuoti draudžiama. Išsiverčiam, kas parašyta prie jo - tipo neiti nevažiuoti, tiltas suluš! Bet navigacija rodo apvažiavimą būtent čia :D pasikeikiam, pasijuokiam ir minam atgal į pagrindinį kelią, sakau, varom iki to uždaryto kelio ir turi būti nuorodos iš ten. Ogi bet tačiau pasirodo, kad jokio uždarymo nėra, ir vėl paklaidžiojom tamsoje savo noru. Namo parsirandam 20:30,dar visai padoriai. 7.5 val mašinoje, eina sau! Na, bet nuotykiai tik padaro atsiminimus ryškesnius, o ir gražių vaizdų pamatėm! Ryt jau tiek toli nebesitrenksim.
Sekmadienis. Vėl orų ir planų derinimas.
Planuose žygis kalnais Stoos, tad rengiuosi sportiškai, oi, vėliau šito pasigailėsiu. Aš jau buvau praėjus šį maršrutą, nerealūs kalnų vaizdai, dar tik planuoju aprašyt savo nuotykius ten. Tad siūlau ir sesei, ji - vaizdų ir žygių gerbėja, kaip ir aš. Varom!
Nieko gero nežadantis kelias į kalnus - važiuojam debesyse. Oras vietoje lyg žadamas neblogas, net saulė nušvist turėtų, tad nenusimenam, šiandien jau nebetoli važiuojam, ir greit būnam vietoje.
Iš sesės FB įrašo:
Nors iš pradžių buvo planas hikin'ti Stoos kalnyne, bet atvažiavus mus nuvylė - kasoje sužinojom, kad viršuje didžiulis vėjas ir viršutiniai keltuvai uždaryti... Nu ką, ilgai negalvojusios patraukėm į Lauterbrunnen slėnį - norėjom ir jį aplankyti, tik gąsdino žadamas galimas lietus, todėl ryte rinkomės garantuotai saulėtą Stoos... Pasirodo ne tik saulė, bet ir vėjas reguliuoja eismą :D ir labai gerai, nes gavosi puiki diena, geras oras ir gražūs vaizdai <3
Lauterbrunnen slėnis - vienas iš Šveicarijos jaukiausių ir gražiausių slėnių. Kaip mano vyras sako - sutiksi čia vien kiniečius. Kad išreklamuota vieta - tai tiesa. Ko paklausi, kas buvęs Šveicarijoje - Liucerna ir Lauterbrunnen su pasikėlimu į Jungfrau kalną. Vyras nieku gyvu nenorėjo manęs čia vežti, tad kažkada ėmiau ir atsibeldžiau čia pati. 3 val. traukiniu su trim persėdimais pirmyn, ir tas pats atgal. Nenusivyliau. Priešingai, likau tiek sužavėta slėnio ramumu, grožiu, kad noriu grįžti čia dar ne vieną kartą. Išlaipiojau tada viską visame miestelyje ir jo apylinkėse, ieškodama gražiausių vaizdų nuotraukoms. Planavau pabūti pora valandų, o gavosi taip, kad pravaikščiojau visą dieną kartu su kalne krentančių įspūdingų Trumellbach krioklių aplankymu. Tad šįkart žinojau, kur vesti sesę, žinojau ko ji nori, tad neilgai trukus atsidūrėme fotogeniškiausioje Lauterbrunen miestuko vietoje - kol dar saulė šviečia.
Sutikome ant suoliuko sėdintį ir užkandžiaujantį su didžiuliu fotiku užsienietį - su striuke. O buvo gan šilta. Paaiškėjo, vaikinukas atvažiavo čia net iš Indonezijos! Aš jaučiau, kad ir aną, ir šį kartą jau užleidžiu tokiems turistams fotogeniškiausias vietas, palaukiu, kol jie "apsiformins" - aš Šveicarijoj gyvenu jau šešti metai, aš čia dar sugrįšt galėsiu - kada turėsiu svečių, kada bus geras oras ir t.t. O jie galbūt ir nebegrįš. Tad, kad ir kaip degčiau noru įamžint vaizdą, užleidžiu naujokams vietą :)
Šįkart prašom indoneziečio mus įamžint.
Štai dėl ko sakiau, kad be reikalo apsirengiau tą kvailą sportinę aprangą, tipo, laipiosiu po kalnus. Sesė, gudrutė, įsidėjo rūbų pamainą abiems atvejams.
Jaukuma, ramuma, gražuma... ir bažnytėlę baigė restauruoti, kai aną kartą buvau, buvo apdėliota pastoliais.
Išbandom dovanų gautą stovelį selfiams.
Po Lauterbrunnen kaip ir laikas namo, ir pakeliui buvo Liucerna. Tas miestelis, kurį visi aplanko, kai važiuoja į Šveicariją, tad sesei jį siūliau paskiausiai - man miestai nelabai įdomūs, lyginant su fantastiška Šveicarijos gamta. Na, bet jau tiek prasimalus, ok, užsukam. Liucerna, miestelis esantis šalia Keturių kantonų ežero - Maironio eilėraštį turbūt visi prisimenate? Taip pat iš Liucernos matosi gražuolis Pilatus kalnas, Rigi kalnas - pagrindinė Švyco kantono įžymybė..
Pagrindinis lankomas objektas Liucernoje - Koplyčios tiltas (Kapellbrücke) - 204 metrų ilgio dengtas medinis tiltas, kuriuo ir aplink kurį marširuoja milijonas turistų. Tiltą puošia ant stogo gegnių kabantys 17 a. piešiniai, kurie vaizduoja karo scenas, šventuosius ir miesto istorijos fragmentus.
Norime prisėsti šiame bariuke, bet padavėjai purto galvas - per mažai žmonių, staliukus supakuoja ir liekam it musę kandusios.
Belieka tik nusifotkinti tam taške. Aš su savo nepamainomais treningiukais :)
Užvalgiusios greito maisto iš mugės kioskelio, užsiropščiame į šalia miesto traukinių stoties veikusį apžvalgos ratą. Beje, Liucernoje vasario mėnesį vyksta vienas iš didžiausių Užgavėnių karnavalų Šveicarijoje. Dar vienas vyksta Bazelyje, gaila, neteko sudalyvauti. Prasideda jie kaip taisyklė naktį - 4 ar 5 valandą nakties ir vyksta darbo dienomis, be šansų nuvažiuoti. Vieną kartą nuskilo pabūti Liucernoje su vaikais ir tėtis dar tada buvo svečiuose, neskaitant to, kad sušąlom, karnavalas labai labai patiko.
Sesei Liucerna palieka įspūdį, nu ok, pažiūrėjus ji jau nemažai Šveicarijos gamtos, galima leisti ir Liucerną apžiūrėti :)
Be ypatingų nuotykių grįžtam namo ir atsipalaiduojam su kokteiliukais. Ech, nuostabus buvo savaitgalis, kada kartojam???
