 |
 |
 |
Stambulo miestas Bizantijos imperijos laikais vadinosi Bizantia. Apie 330 metais miestą užkariavo Romos imperija, kuriai labai tiko miesto lokacija per du žemynus (Europą ir Aziją) ir dvi jūras (Juodoji ir Marmuro) pavadino jį Naująja Roma. Tik mirus imperatoriui Konstantinui jo įpėdinis sūnus pavadino miestą tėvo garbei Konstantinopoliu - Konstantino miestu. Pavadinimas išliko iki 1931 metų net Otomanų imperija, valdžiusi miestą nuo 14 amžiaus jo nepervadino. Tą padarė vietinis lyderis tuo metu Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas. Per keletą metų išnaikino didumą Osmanų-musulmonų kultūros ypatybių - iš turkų kalbos pašalino arabiškus žodžius, arabų raštas pakeistas lotynų raštu, uždrausta poligamija, laisvadienis iš penktadienio perkeltas į sekmadienį, išvaikyti dervišų vienuolynai siekiant tapti europietišku miestu.
Čia trumpa įžanga iš vakar dienos gido pasakojimo.
Iš ryto atsikeliu anksti, gerą valandą prieš nustatytą žadintuvą, žvilgt pro langą - saulė! Lekiu link Suleimano mečetės! Nežinau, ko aš ten taip norėjau, bet maniau, bus gražu. Pakeliui praeinu pro dar tik besiruošiančius dienos prekybai turgaus pardavėjus, kačių šeimynėlę užtinku. Papusryčiavęs vienas jau.
Ir prieinu mečetę. Tylu, ramu, nieko aplink. Slenku artyn - ar tik nelieps apsirengt? Nieko nėra, tik toli toli keli tvarkytojai šluoja grindinį.
Grožis!!!
Sėlinu artyn, pleškinu fotiku ir vis tikiuosi, kad jau tuoj tuoj lieps išeit. Neliepia niekas!
Suleimano mečetė - antra didžiausia Stambule po Hagos Sofijos. Pastatyta, žinoma, sultono Suleimano įsakymu. Aplink ją - didelis sodas, dar daug atskirų pastatų - mažų mečetėlių, kapinių, kur palaidoti keli sultonai ir jų šeimos nariai, musumonų mokyklos, slaugos namai.
Džiaugiuosi!
Tuščias ir parkas šalia.
Kai iki soties prifotkinau tuščią gražuolę, pamačiau moterį "normalią" praeinančią. Užkalbinau - pasirodo, galima čia vaikščioti be jokių skarų viduje kiemo, ir dideliame sode aplinkui, tik į vidų mečetės jei nori užeit, reikia apsirengti. Ankstus rytas, 8 valandos, dėl to nieko nėra aplink. Fotografų džiaugsmas.
Išeinant jau pradeda rinktis žmonės.
Tada grįžtu į viešbutį, vėl pro dėžes tempiančius vyrus, pro bundantį turgų, pusryčiaujam ir iškeliaujam link Galata bokšto - man norisi užsikelti į jo viršų.
Atstovime eilę, atskiras bilietas yra į bokštą, pasikeli liftu galima, ir atskiras į skrydžio simuliatorių, kuriame galima pamatyti visą Stambulą ir jo įdomias vietas. Perkam abu.
Auksinis ragas, taip vadinamas seniausias Stambulo rajonas Sultanhamet, kuriame visi must see lankytini objektai, matosi Topkapi rūmai.
Sužavi Galatos bokšte siūloma pramoga - skrydžio imitatorius virš Stambulo. Virtualiai aplankoma visi žymieji objektai, jų vidus, Bosforo sąsiauris, rekomenduoju! Tiesa, kad ten patekti, reikia užlipti prie įėjimo esančiais siaurais siaurais laipteliais, bet jeigu mūsų tėtė su ramentais užsiropštė... Arba galima iš 7 aukšto nusileisti žemyn iki 2 aukšto, kur yra simuliatorius.
Imam taksi ir štai mes jau prie Topkapi rūmų. Susižavim stilingu "grybu" - Sultono Ahmeto III fontanu. Visai šalia jo - įėjimas į Topkapi rūmus. Vėl bilietai pirkti internetu, konkretaus apsilankymo laiko nurodyti nereikia ir tas labai patogu, ateini kada nori.
Topkapi rūmai - Osmanų imperijos laikų Sultonų ir jų šeimų rūmai. Pradėti statyti to pačio Konstantinopolio užkariautojo Machmedo II. Rūmai susideda iš daug pastatų, išsidėsčiusių keturiuose kiemuose ar soduose. Topkapi rūmuose telpa 10 mečečių, 14 turkiškų vonių, 2 ligoninės, 2 vaistinės, 5 mokyklos, 12 bibliotekų, 6 bokštai, 22 fontanai, 6 baseinai, 1 kabantis sodas, 20 virtuvių, 348 kambariai ir salonai ir dar daug kitos paskirties patalpų. Sunku patikėti.
Šios foto idėja nusižiūrėta nuo kitų turisčių.
Graži galerija ir Topkapi rūmų parkai.
Kiemeliai, o juose daug pastatų, į visus smalsu užsukti, vieni nepalieka įspūdžio, kiti nustebina.
Minusas - nėra dalinamų rūmų žemėlapių, gauni bukletą tik užsakant audio gidą. Audio gidai mums lankantis buvo pasibaigę, tad liekam be oficialaus plano. Neriam pirmiausia į haremą - jam bilietą reikia pirkti atskirą ir tą tikrai rekomenduoju padaryti, viduj nuostabu.
„Harem“ išvertus iš arabų kalbos reiškia „uždrausta“. Šiame pastate glaudėsi sultonų žmonos, sugulovės ir vaikai. Vieno iš sultonų valdymo jame buvo apsistojusios net 474 moterys. 400 kambariuose galima rasti ir patalpą, skirtą apipjaustymui, ne vieną turkišką vonią, pačio sultono ir jo žmonų miegamuosius ir t. t.
Kai kurie koridoriukai ir patalpos visiškai paprastučiai, bet įėjus čia tiesiog atvipo žandikaulis... Sosto kambarys.
Freskos matosi išlikusi tik maža dalis.
Raštai, raštai... Akys raibsta...
Žmonėms dar neatsibodo "Follow me" foto?
Po haremo einam į bendrą kiemą, trečiąjį nuo įėjimo. Labiausiai patikusi biblioteka.
Čia tik rankos išdavė, kad žmogus - netikras. Knygos pasidėjimas patogus, bet kaip skaityt, pasilenkus?
Dar viena patalpėlė jau ketvirtajame kiemelyje, skirta Sultonui stebėti žaidimus ir renginius, vykstančius apačioj sode. Mielai būčiau ant tų sofkyčių nugriuvus jau.
Prašom mūsų visų trijų nuotraukos pačiame tolimiausiame kiemelyje, kurio vos nepražiopsojom - vis per tą plano nebuvimą.
Rūmai vadinami gan kuklūs, vėliau sultonai kraustėsi į naujus, Dolmabachčė rūmus, paskui į medinį Jildizo parko dvarą.
Nemaža dalis rūmų uždangstyta, remontuojama. Bet ir tiek pamatyt buvo per akis, mielu noru keliavome toliau.
Sekanti sąraše mistiška vieta - Bazilikos cisterna. Taip vadinama todėl, kad anksčiau šioje vietoje stovėjo bazilika, o paskui 527-565 metais Bizantijos imperatoriaus Justiniano buvo pastatyta po žeme esantis 140m ilgio ir 70 metrų pločio vandens rezervuaras, jį laiko 336 kolonos, dvi iš jų papuoštos Medūzos galvomis.
Leidžiamės žemyn 55 laiptelius ir patenkame į drėgną, aidinčią patalpą, talpinančią 100 000 tonų vandens. Vieta dar vadinama "Paskendusiais rūmais".
Fotografuoti labai sunku, nes blykstės nesinori, o tamsa beveik aklina. Šį tą išspaudžiu, sesuo įamžina procesą.
Į cisternas iš tolimų kalnų tebeveda vandens akvedukas, po kuriuo ne kartą pravažiavome. Įspūdingai apšviestas naktį.
Išlindus iš požemių norisi sustoti, pailsėti, pavalgyti. Vėl blaškomės tarp barų, šįkart tinka ir įprasta turkiška kebabinė, tiesa, vyno jie turi
Maistas atrodo skaniai, bet yra vėsokas - jau pagamintas ir mums tik pašildytas. Na, sueis.
Pasistiprinę drožiame link Didžiojo Stambulo turgaus. Tiek prisiklausėme, kad tikėjomės kažko tokio. Pereiname patikrą.
Neriam į pačią gilumą.
Po truputį nusiviliu - vis tas pats per tą patį. Tikėjausi kažkokių tamsių užkaborių, tonomis sveriamų prekių, kalnų maišų, prekijų su tiurbanais, na, kažko panašaus. O čia - Gariūnai.
Vėl man akys raibsta, bet jau kitaip. Hermes, Gucci, Dior, Yve Saint Laurent, Luis Vuitton - ko tik nori. Čiupinėjau - gan kokybiškai padarytos, ir nepigios kopijos.
Argi ne saldainiukas?
O čia jau urmu pigesnės versijos. Ale, gabūs tie turkai, viską moka.
Turgumi gan greitai nusiviliame, tada tempiu šeimą į Suleimano mečetę - tiek išūžiau sesei galvą ryte, kad užsimanė ir ji pamatyti.
Praeiname pro Stambulo universitetą, gan nemaža teritorija jam skirta senamiesčio viduryje.
Suleimano mečetė pilna žmonių. Tai yra viduje net ir nebuvome, užteko kiemelio, pilno žmonių, buvo filmuojama laida vienoje iš pavėsinių, žmonės sėdėjo ant žolytės, kavinukėse, vaikščiojo, bendravo, ir musulmonai, ir turistai, visi, kas norėjo. Patiko atmosfera.
Prisėdam visi nusikalę po visos dienos bastynių... kaip tėtė iškentė, neįsivaizduoju, jei jau aš vos ant kojų pastoviu. Stebim apsimuturiavusias merginas, svarstom, kokios skirtingos pasaulio moterys - kukli musulmonė, emancipuota skandinavė, seksuali lotynų amerikietė, afrikietė... svarstom kam toks kuodas po skara, pas kai kurias moteris - kaip antra galva šalia - gal sudaryt įspūdį, kad ilgi tankūs plaukai, kaip kad europietės į liemenėlę kiša vatą.
Šeštadienio vakaras, paauglės pramogauja.
O čia vyrukai plovėsi kojas, kiti net veidus.
Bokštelių gausa nuo Suleimano mečetės žiūrint į Galatos bokštą.
Pajutau Turkijos paslaugumą. Iš viešbučio paskambinus, kad rezervuojam staliuką restorane, mus atvažiavo paimti, o po viso vakaro su muzika, aptarnavimu ir siurprizais prisistatė vežt namo, priėjo prie stalo ir sako - jūsų jau laukia mašina. Oho!
Sėdint bare nugirstu, kaip padavėjai kalbina kaimynus ir jau žinau - dvi poros iš Rumunijos, kitas vyras su moterimi - restorano savininkas iš Budapešto. Sesė juokiasi, sako o kas šitie, šalia sėdintys, o ką veikia gyvenime anai ten ta porelė? Groja tranki muzikėlė, pučia vėjelis nuo Bosforo sąsiaurio, aplink laksto paslaugūs padavėjai...
Oi... po 2,5 val. miego išsibeldžiu į oro uostą. Vairuotojas vėl atvyksta šveicarišku tikslumu didžiuliu mikriuku su baltu odiniu vidumi.
Dar kartą klausimas, mane kamavęs prieš važiuojant - apranga Stambule. Buvom gegužės vidury, kaip tyčia man - kad negautume šoko dėl vėsaus ir lietingo Šveicarijos pavasario oras kiek atvėsta, 18-22 laipsniai. Mačiau visokių variantų, ir mikro šortukų, ir maikių ant šleikučių. Bet jei nori praeiti gatvėmis negraibstomai už peties pardavėjų ir padavėjų, nebūtų švilpiama, spoksoma, kalbinama, rekomenduočiau prisidengt daugiau. Midi suknelės, maikės su trumpom rankovėm, sijonai iki kelių - puiku. Man, kai pirmą kartą Turkijoje, pasirodė kartais įkyrokas dėmesys, sesuo sakė, kad čia dar normaliai.
Kontrastų miestas, burkos ir nuogybės gatvėse, gražuolės mečetės ir šiukšlės turguje... tešekiur ederem - ačiū turkiškai - frazė tokia ilga, kad kai reik sakyt, pamirštu. Vienas taksi vairuotojas į mūsų tešekiur ederem net nemirktelėjo, bet kai tėtė išlipdamas pasakė Spasibo, vairuotojas - "Oooo, spasibo!" Nu ir žinok, tu žmogus...
Ir pabaigai man labai patinkanti naktinė Suleimano mečetės foto - padėjau fotiką ant tilto atbrailos ir galėjau fotografuoti su išlaikymu.
