 |
 |
 |
Stambulas. Padovanojom su sese tėtei 75m proga bilietą į Stambulą. Žinoma, ir kartu sau - tėtei reikia gido.
Krūva klausimų apninka - kokius pinigus vežtis, ką rengtis? Pilna straipsniukų ten buvusių, tokius tuščius dalykus, kaip apranga, niekam nekyla noras apibūdinti. Randu tik patarimą - renkitės patogiai. Pfff, tai žinoma. Bet musulmoniškas miestas, kiek dengtis karštą dieną? Ilgos rankovės, ilgos suknelės, kelnės? Draugė pasakojo taip susiruošusi į Dubajų, o paskui gailėjosi - prie didelio karščio buvo visokių aprangos variantų, nes daug turistų. Stambule jų irgi netrūksta. Tad... Ką rengtis? Gegužės 16-19d žada 22-23 laipsnius dieną.
Pinigus pataria vežtis kortelėje ir turėti šiek tiek grynųjų liromis. O kaip atsiskaityti taksi, arbatpinigiai? Staigiai susiinstaliuoju Uber - ir taxi atsiskaitymo klausimas išspręstas, mat Uber vairuotojas nusiskaičiuoja tiesiai nuo kortelės.
Anksti rytą iškeliauju. Viena. Lėktuve užkalbina moteris, nenusakomo amžiaus, įdegus blondinė ilgais nagais ir platininiais garbanotais plaukais. Iš Kipro. Kalba vokiškai, angliškai, itališkai, prancūziškai ir turkiškai. Vau! Klausia, ar viena skrendu į Stambulą. Klausiu ar pavojinga, sako mentalitetas jų... Kitoks. Įdomu sužinot. Kaip vėliau paaiškėjo, ji turi trijų mėnesių trynukus! Ir jai 56 metai, vyras dešimtmečiu jaunesnis. Patinka man keliauti - kokių įdomių žmonių gali sutikti!
Atskridau į Sabiha Gökçen oro uostą, esantį Azijos dalyje, nuo jo iki mūsų viešbučio Stambulo centre 44km. Džiaugiuosi - proga apsižvalgyt po neturistinius rajonus! Važiuosiu pro Bosforo sąsiaurį, skiriantį Europą ir Aziją!
Išlipu iš lėktuvo - šiluma! Šveicarijoj pavasaris šaltas ir lietingas... Susitinku su vairuotoju, liepia laukti 15 min. Ech... Einu į Starbucks, perku mėgiamiausiąją Chai tea latte ir laukiu.
Važiuoju kaip ponia - viena visame mikriuke, su prabangiu odiniu salonu. Žvalgausi pro langą į azijietišką Stambulo dalį. Gražu, tvarkinga, daug gėlynų. Minaretų bokštukai balti, puošnūs, dailiai kyšo tarp neaukštų gyvenamųjų namų. Is Azijos pervažiuoju į Europą Bosforo tiltu. Mečečių grožis! Vairuotojas sako kad čia dar nieko o vat mėlynoji "OO" - iškelia nykštį į viršų.
Vyrai, geriantys arbatą, marga liaudis gatvėse, baisus eismas, pypinimai, Dolmache rūmų puošnūs vartai, įdomu dairytis.
Apranga - pati įvairiausia. Dabar galiu pasakyti - neverta specialiai rengtis kažkaip kitaip, nei įprasta. Aš šortukų trusikinių nenešioju, maikių su nuogu pilvu irgi nea - gal ir kitoms nepatarčiau. Nes vyrų dėmesys jaučiamas visur, žvilgsniai sminga tiesiog. Net ir apsirengus padoriai - midi suknelės, ilgos rankovės.
Prie pat viešbučio stovim kamšty, aš jau noriu lipt ir likusius 200m paeit pėstute. Mašina sustoja vidury gatvės, išleidžia keleivius, už jų susidaro kamštis. Pasigirsta nekantriųjų pypinimai, tada sustojėlis pajuda. Greičiausiai iškart. Galų gale atsiduriu viešbuty, apkabinu tėtį ir sesę! Taip keista ir faina susitikt kitam pasaulio krašte!
Viešbutukas Elderun Hotel patiko - vidus labai jaukus, personalas daugiau nei paslaugus, patogios lovos, gal tik užkliuvo dušas, iš kurio bėgo ne pats šilčiausias vanduo, toks drungnas.
Pusryčiai gražioje terasėlėje su vaizdu į sodą. Tiesa, rajonas ne pats turistiškiausias, bet užtat autentiškas, pačiame senamiestyje Sultanahmet ir iki visų lankytinų objektų visiškai netoli pėstute.
Grįžtam į mūsų atvykimo vakarą - ant greičio vyniojamės iš viešbučio, einam tokia gatve, kur krūva vyrų krauna krūvą dėžių, jas tampo, neša, dėlioja, iškrovinėja, atrodo visa gatvė vienu metu gavo prekes. Daugumoj batai - Fendi, Chanel padirbiniai ir normalūs ne "vardiniai" batai. Kaip man patinka!!! Ne batai, o vietinių tikras gyvenimas...
Mėlynoji mečetė remontuojama. Apdėliota tvorom. Prie pagrindinio įėjimo prieina vyrukas, sako, jei norite į vidų, turite paskubėti, tuoj mečetė užsidarys turistams, įsileis tik vietinius maldininkus. Tenka apsikarstyt skarom ir sijonais, aš su midi suknele, bet ilgio nepakanka. Gaunam juos iš šalia esančio kiosko, nemokamai. Rengiamės ir einam. Tiesą pasakius, galėtų ir pamokyti, kaip užsidėti tą skarą gražiai ant galvos. Vis krito ir krito ji mums.
Pakuojam batus į maišelius ir einam į vidų. Įėjimas taip pat nekainuoja.
Besimeldžiantys vyrai pagrindinėje mečetės salėje.
O moterims skirtos navos prie įėjimo. Mėlynoji mečetė yra pastatyta specialiai sultonui Ahmet I, viduje išklota mėlynomis plytelėmis.
Lubos fantastiško grožio!
Va ir uždaryta - spėjom aplankyti.
Fainai pasisėdim tarp Mėlynosios mečetės ir Haga Sofia esančiam Sultan Ahmet parkely. Žmonių knibždėlynas, yra į ką paspoksoti...
Haga Sofia kupolas mums už nugarų, ją lankysime ryt iš ryto. Ir mūsų trijulė.
Tempiam laiką iki 19.30, kada užsakiau internetu Seven hills restoranėlį su terasa ant stogo ir puikiu vaizdu. Restorane gaunam patį geriausią staliuką! Su gražiausiu vaizdu! Negaliu atsipalaiduot ir nusiramint kai aplink toks grožis ir vakarinė saulutė!
Į vieną pusę pažiūrėjus Haga Sofia, į kitą - Mėlynoji mečetė, o per viduriuką - Bosforo sąsiauris... Pats restoranas vakarienei siūlo šviežių žuvų, mes užsisakėme keptą druskos luobe, tad gavom dar ir spektaklį su jos išvadavimu iš to luobo. Kainos šiek tiek kandžiojasi. Būna, žuvėdros vagia maistą, patys matėm. Patariu čia ateiti būtent pusryčių - kaina nedidelė, o pusryčių pasirinkimas didžiulis, visą stalą nukrauna skanėstais už fiksuotą apie 10eu sumą žmogui.
Va, kaip atrodė mano sesės ir tėtės pusryčiai, kai aš jau vargau lėktuve namo.
Iš restorano terasos darytos vakarinės Stambulo grožybių foto...
Mėlynosios mečetės užrašas skelbia - Ramadano mėnuo.
Vakare patingiu belstis į kitą rajoną ieškot laimės, saldžiai numigusi 15 min viešbuty. Bet vis tik išsivyniojam. Keliaujam į vakarinį Karakoy rajoną, į Istiklal gatvę. Kiek nusiviliu, nors Galatos bokštas gražus, bet gatvė - eilinė parduotuvių pilna su krūva žmonių. Gaila, nedaėjome iki jos galo, kur buvo Taksim aikštė. Gal būtų likęs kitoks įspūdis.
Pastatytas genujiečių 1348 metais Galatos bokštas - Bizantijos imperijos laikų palikimas, kaip ir Šventosios Sofijos soboras (Haga Sofia) kaip ir Bazilikos cisternos, akvedukas, ir Konstantino kolona ir dar ne viskas... Galata rajonas kadaise buvęs europiečių, jame pilna italų pirklių statytų bažnyčių, kurios įleistos į žemę, kad neužgožtų mečečių.
Čia mūsų kitos dienos turo po Haga Sofia gidas (pakėlęs ranką). Labai įdomiai kalbantis, daug žinantis žmogus. Turą pirkau internetu. Laikykitės, jei pakliūsit į jo rankas - nepaleis.
Haga Sofia - Sofijos soboras - beveik 1500 metų senumo buvusi didžiausia krikščionių bažnyčia, pastatyta Bizantijos imperijos laikais. Jos kupolas didžiausio titulą išlaikė nuo 6 iki 16 amžiaus, ir tik po to italai, anglai ir kiti perėmė konstrukcijos techniką ir pradėjo statyti žymiąsias bažnyčias ir katedras Romoje, Milane, Florencijoje, Londone, Indijoje ir kitur. Vėliau nuo 1453 iki 1931 metų paversta Otomanų mečete, ir 1931m. buvęs Turkijos prezidentas Atatiurkas (Mustafa Kemal Atatürk) nusprendė, kad įspūdingas pastatas taps muziejumi. Atatiurkas turkiškai reiškia "Turkų tėvas".
Nuotraukoje matoma, kad soboras buvo apvogtas - kiek pasiekė, nuėmė aukso, kiek nepasiekė paliko. Marmuro plytos vežtos iš įvairių pasaulio šalių. Čia stovime gal pusvalandį. Klausomės info. Kiek pabosta stypsoti, tikėjausi, kad vaikščiosime, bet priklausančią turui valandą gidas prakalba, ir lokacijas pakeičiam tik pora kartų. Na, bet čia menkniekis. Reik žmogui duot išsikalbėt.
Nauja gido kalbėjimo vieta. Klausau. Fotkinu kupolą. Gražu.
Paleido gidas po valandos su kapeikom. Šaunu, kaip strėlė fotografuot.
Netoliese šio gražaus lango yra kolona, kurioje skylė rankai - ten reikia ją įkišt su atverstu nykščiu ir sukti ratą - išsipildys noras. Kaip sakė gidas - jam išsipildė, norėjo susirasti žmoną ir va, nesenai ją vedė. Bet suko jis visomis kryptimis tą ranką, ir dieną, ir vakare, gal metus, tad šansai mums menki.
Freskos auksas irgi nurankiotas ilgapirščių.
Stovime prie vartų į dangų kairėje ir į pragarą dešinėje. Mums per viduriuką.
Gaila, Haga Sofia buvo restauruojama, tad teko tenkintis tokia jos vidaus foto. Dabartinis Turkijos prezidentas siūlo ją vėl padaryti mečete.
Toliau mūsų planuose turas Bosforo sąsiauriu. Oras šiandien neypatingai lepina, apsiniaukę, bet ryt žada lyg dar blogesnį, tad pasirinkimo neturim, plaukiam šiandien. Beeidami iki krantinės, užtinkame saldumynų parduotuvėlę - kaip gyrėsi, top1 visame Stambule Tripadvisor puslapy. Netikrinau. Perkam saldumynų - man bus pirmas kartas, kai jų ragausiu.
Štai jų pavadinimas.
Visai šalia - restauruota miesto siena, saugojusi Konstantinopolį nuo priešų puolimų.
Einame į krantinę ir klausinėjame kainų, trukmės, kada plaukia ir t.t. Kol sesuo aiškinasi info, aš dairausi. Tėtis perka skėtį.
Ir kaštonų - paragauti.
Man buvo nauja, kad turkai dauguma maloniai šypsosi fotografuojami. Paprastai vengiu fotografuoti vietinių, jiems matant, bet čia tai laisvai galėjau daryti. Kitame krante - Galata bokštas ir buvęs europiečių ir pirklių rajonas Karakoy.
Nusprendžiame plaukti vietiniu miesto keltu Turyol, kuris siūlo per valandą apiplaukti pagrindines must see vietas.
Labai norėjau nueiti į Suleimano mečetę. Kol kas tik foto iš toli.
Vienoj tilto pusėj Azija, kitoj Europa.
Plaukiant Bosforo sąsiauriu susipažįstam su dviem vokiečiais, kurie nesigėdina klaust kiek mums metų. Kyla noras pamokyti mandagumo, bet sesuo atsako. Gal jiems tai įprasta? Tai ne turkai - sakai "gražios rankinės" turguj - tau atsako - tai jūs graži. Palieku sesę pliurpt, o aš einu pasidairyt.
Karštą arbatą išgeriam su didžiausiu malonumu - vėjas košia gan stipriai, laivas plaukia greitai.
Praplaukiam pro Dolmabachčė rūmus. Sako, nuo Versalio jie skiriasi tik tuo, kad yra mažesni ir kad juose daug kičo - vietoj gipso lipdinių menių sienos išpieštos netikromis kolonomis, o lubos - netikrais skliautais. Nebuvau, netvirtinu, iš nuotraukų internete man atrodo gražu, puošnu, norėčiau aplankyti. Rūmai pastatyti sultono Abdülmecid I paliepimu, kai Osmanų imperija pralaimėdavo karą po karo, visokios mažos mažumos (graikai, serbai) pradėjo skelbti nepriklausomybę. Sultonai iš viso pasaulio viešpačių tapo paprastais valdovais ir pradėjo imituoti vakarų architektūrą, gyvenimo būdą ir menus.
Pačioje siauriausioje Bosforo sąsiaurio dalyje 14a. Rumeli Hisari tvirtovė pastatyta sultono Mehmedo II įsakymu per rekordiškai trumpą tais laikais laiką - 4 mėn ir 16 dienų. Konstantinopolis trukdė Osmanų imperijos plėtrai, taip pat blokavo Bosforo sąsiaurį, kuriuo ėjo svarbus prekybos kelias. Dėl šių priežasčių Mehmedas Konstantinopolio užėmimą laikė vienu svarbiausiu savo tikslų. Mehmedas prieš puldamas miestą nusprendė jį izoliuoti, pastatydamas tvirtovę. svarbiausia naujosios tvirtovės paskirtis buvo blokuoti Konstantinopolio aprūpinimą jūros keliu prasidėjus miesto apsiausčiai. Konstantinas XI protestavo prieš tvirtovės statybą, kurios statyba prilygo karo paskelbimui, bet Mehmedas atsakė, kad imperatoriui niekas nepriklauso už Konstantinopolio sienų. Kitame krante stovi Anadoluhisarı pilis. Turkai-osmanai puolė Konstantinopolį 1453 metais ir užėmė jį.
Dar kelios mečetės pakeliui... Verta plaukti, o kaina tik 4eu žmogui.
Viskas, misija įvykdyta.
Išlipę iš laivo, einam ieškoti vakarienės. Ir kaip neužeiti į Egipto prieskonių turgų, kuris visiškai šalia prieplaukos? Viskas prasideda pamažu - gatvė staiga tampa gatvės prekybos šaršalynu.
Ir štai Egipto prieskonių turgus, google mapsuose - Mısır Çarşısı.
Akys raibsta. Perku raktų pakabuką į kolekciją.
Arbatos.
Prieskoniai.
Kitoj turgaus pusėj ir vėl turgus, šįkart visoks, visko pilna.
Skaičiau apie darbininkus straipsnį, kad sunku jiems išmaitinti šeimas, imasi bet kokio darbo, kad sukrapštyt ant būsto nuomos ir maisto...
Fotkinau kebabo mėsytę ir staiga išlenda pardavėjas, kaip gerai, kad ranka nesudrebėjo, labai man patinka šis kadras.
Viskas, nusikalę, alkani, ieškom kur pavalgyti vakarienę. Pilnas miestas štai tokių didokų miegančių šunų. Ausys sužymėtos, prižiūrimi, matyt.
Nerandam normalaus baro, vieni su šveicariškom kainom, kiti - murzinos kebabinės be vyno. Paskambinom į viešbutį, parekomendavo normalų restoraniuką Antakya, kur buvo vidurkis - graži aplinka, šilta, muzikėlė, malonus aptarnavimas, normalios kainos. Patiekalas 50 lirų, o ne 240. Mus lepina, paprašius čekio, atneša siurprizą - desertą, pavaišina rakija - vėl man pirmas kartas.
Humusas su nuostabiai skania didžiule išsipūtusia banda.
Vakare nueinam į viešbučio rekomenduotą Erenler Nargile kaljano rūkymo tašką. Nei aš rūkau, nei man patinka, tik patiko vietinių susibūrimas, stebėt, kaip jie atsipalaiduoja - arbata, vanduo ir kaljanai skirtingų skonių. Beveik vien vyrai, kelios grupelės turisčių moterų, kaip mes. Už kaljaną, kokias 6 arbatas ir pora vandens buteliukų paliekam 50 lirų, tai čia nė 10 eu nėr.
Grįžtam namo skambant maldos giesmėms. Ryt laukia dar viena įdomi diena.