 |
 |
 |
2019 birželio 17d.
Santorinis - viena iš penkių nedidelių salų, priklausiančių Kikladžių salynui. Oficialus pavadinimas Thira, bet vadinama Santoriniu. Pats populiariausias Graikijos taškas, labiausiai apipintas įvairiausiom legendom. Prieš 1600 per Kristų čia sprogo ugnikalnis, banga nuplovė Kretos salą, sužlugdė Minų civilizaciją, manoma, kad sprogimo garsas buvo girdėti net Skandinavijoje. Viena iš versijų teigia, kad tai galėjo būti mito apie pasaulinį tvaną priežastis. Dar spėjama, kad Santorinis - tai antikos istoriko Platono aprašytoji Antarktida. Ugnikalnis lava spajudėsi visai nesenai - 1956metais, tada sugriovė daug namų, žuvo daug žmonių. Sala atsigavo tik visai nesenai, suklestėjus turizmui.
Santorinyje gyvena apie 12 000 vietinių gyventojų, ir yra apie 5 000 cerkvių - gyventojai labai religingi, šeimos statosi savo nuosavas bažnytėles, jų mėlyni kupolai, išsimėtę tarp baltų namukų ant aukštų kalvų - Santorinio vizitinė kortelė.
Mėlynais stogais Santorinis ėmė puoštis nuo 1974-ųjų po turistų norinčios Graikijos valdžios paliepimo.
Senai svajojau čia nuvykti. Su savo merginų komanda gaunam bilietus birželio viduriui - norisi šilto oro, iki šiol važiuodavom visos vis rudenį, ar pavasarį, tad vis neišvengdavom lietaus. Ciurichas-Thira 2,40val skrydžio ir tu jau atviruko viduje.
Ruošiuosi, darau namų darbus - prisižiūriu internete foto ir iš kur fotkinta, naršau google maps vaizdus, kad surast tuos įspūdingiausius fotkinimui kampus, kol randu patarimą “ko nedaryti Santorinyje” - vienas iš patarimų - padėkite į šoną fotoaparatą ir pasimėgaukite tuo, kur esate”. Hm....
Panašu, kad pirma vasarinė išvyka su draugėm, kur nepliaups lietus ir bus galima įšokt išsimaudyt.
Sėdim lėktuve valandą!!! Neįsileidžia mūsų Santorinis, kamštis rojuje. Turi jie kvotą - 11 000 žmonių per dieną saloje. Bet, manau ne dėl to mus sulaiko. Keistas grafikas - kai skrendam atgal, lėktuvas irgi nutupia pavėlavęs vieną valandą, ne 19.15, o 20.15, o mūsų laipinimas 21 val. Tada oficialiai pavėlintų skrydį valandai ir viskas būtų ok? Bet dabar... Urrrrrrrrr.... pykstu. Planai griūna, saulė nusileis, fotkių nebus, į restoraną užsakytą pavėluosim.
Edelweiss stengiasi užglaistyt tą valandą, vaišina gėrimais, kažkokiais pyragėliais... Paprašau vyno, ne, negalima, kol lėktuvas stovi.
Galų gale išlipam iš lėktuvo. Saulė jau leidžiasi, o kaip kvepia oras! Jūra, augalais, aksominis šiltas vakaras... Važiuojam į viešbutį su iš anksto užsakytu transportu - 40eu iki Oia.
Ir štai mes jau viešbučio teritorijoje.
Elena derina įprastus reikalus - pusryčiai, apmokėjimas, internetas... Aš spirgu - norisi greičiau lėkt, žiūriu į laikrodį, laiko katastrofiškai mažai iki restorano rezervacijos, o dar noriu vakarinės Oia foto... Maluos po viešbučio teritoriją ir fotkinu kas pakliuvo.
Gaunu savo vakarinį norėtą vaizdą, bet tam reikejo bėgt lėkt kaip be galvos. Prilėkėm Oia pilį - iš ten ir daryta ši foto.
Pasisukus į kitą pusę visa Oia ant delno.
Tada bėgte ieškoti restorano per sausakimšas Oia gatveles - nesibaigiančios parduotuvytės, kavinukės ilgoje gatvėje, žmonių minios... Jau vėluodamos net 20 min prilekiam restoraną. Prie įėjimo stovi kažkokių Apolonų susirinkimas, tai yra padavėjų, visi kaip vienas aukšti, tamsūs, su kostiumukais, mus praleidžia, kad ir vėluojam.
Kainos tokios, kad pasijaučiau vargše studente, skaičiuojančia kiekvieną kapeiką. Bet atmosfera, aptarnavimas 100 balų. Vyno butelį pavadinau nesibaigiančiu, nes atrodo vis pylė ir pylė mum iš jo. Atsipalaiduojam po viso maratono nuo vidurdienio...
Čia buvo kaip nemokamas starteris. Neprisimenu kas, bet atrodo gražiai ir buvo skanu.
Stebim Keanu Reaves antrininką su dviem moterim restorane, kiniečių susipykusią porelę - gražuolė mergina tik nosytę aukštyn, o vyras, sėdėjęs priešais ją, persėdo šalia jos ir kalba kažką...
Čia matosi ir mergina, ir Keanu, ir Elenos baklažanas su ja pačia.
Aš valgiau aštuonkojį, jis su padažu ir kalafiorais, dar kažkas ten, skonis! Labai patiko.
Nusileidus saulei, iš barų, restoranų pabyra krūvos žmonių, siaurosios Oia gatvelės užsikimšę. Iriamės iki pilies.
Atsigulam 12.30, o 3.40 atsibundu ir nebeužmiegu, guliu, akys didelės, kuo arčiau žadintuvo skambutis, tuo labiau miegas ima. 6.12 jau susiruošusi su visa ekipiruote - fotikas, objektyvai ir makiažas su sukne. Žadinu Justiną (tarėmės dėl to iš vakaro) ir išminam abi į rytinį miestą fotomedžioklei.
Gatvelės dar miega. Vakar čia bėgome per žmonių maišalynę. Darom išsvajotus kadrus, vaikštom, relaksuojam, draugė tai pavadino meditacija.
Keli praeiviai su lagaminais, keli fotografijai prijaučiantys, kaip mes, ir kita kategorija - miniatiūrinės kinietės su nerealiai gražiom suknelėm ir fotografuojančiais palydovais, bėgikas su šunimi...
Visada buvau kačių mylėtoja... Įsigijus šunį, persivertė meilės objektai 100proc.
Prie vieno populiaraus vaizdo tenka net eilutę 7.00 ryto stovėti, priėjimas siauras, o nusifotkint tai norisi, tad tenka laukt, kol kokie 3-4 žmonės išsifotkins. Paplepam su vyru, kuris laukia tobulo kadro - kol nuo kupolo nuslinks šešėlis.
Nuostabūs varpai, deja, įeiti į vidų ir fotografuoti draudžiama.
Netyčia užtinkame šią gražuolę bažnytėlę.
Vyras, pamatęs šią foto mano FB profily sakė - nu negali tu kaip žmogus normalių foto įsidėt, būtina čia kažkokias tokias...
Gatvėse vyksta pasiruošimo darbai dar vienai ilgai dienai. Taksistas pasakojo - nuo vasario1d iki lapkričio 1d dirba visi po 12 val kiekvieną dieną. O paskui ilsisi. Sakom, tai ką veikiate tuos mėnesius? O jis - "nieko". Žaidžia futbolą, geria vyną ir mėgaujasi gyvenimu.
Sako, Santorinyje gražiausi saulėlydžiai… Saulėtekis Santorinyje taip pat vertas dėmesio.
Štai populiariausias Oia taškas – pilies kiemelis. Tuščia, o vakare kas darosi parodysiu...
Už visas savo foto esu dėkinga draugei Justinai - abipusiai mainai gaunasi. Ačiū!
Uostas, į kurį taip ir nenusileidome... Planavome ten eiti pavalgyti, bet...
Prekės jau išdėliotos, tik reikia sulaukti pirkėjų.
Terasėlės ant namų stogų.
Ne miestukas, bet atvirutė. Prisifotografavę visus must kadrus ir dar daugiau, apie 8.30 keliaujam į viešbutį pusryčių. Saulė jau gerokai griebia, kas bus dieną?
Nusprendžiam imti taksi ir keliaujam į Imerovigli. Nors pradžioje dar svarstėm važiuoti autobusu, bet pamatėm kokia eilė prie jo susidaro, kokie įkaitę žmonės išlipa, visi raudoni, matyt nėra kondicionieriaus... Su taksi 40eu ir mes jau Imerovigli ant aukščiausios kalvos. Kaldera kaip ant delno. Neriam į bariuką atsivėsinti ir kavos/sulčių.
Išėję iš bariuko, einame apžiūrėti Imerovigli, einame link Skaros uolos, ant kurios yra venecijiečių tvirtovės likučiai. Iki jos neprieiname, nors yra takas su krūva laiptelių - karšta. Nors prognozė rodė ne tokią jau ir aukštą temperatūrą - 24-26 laipsnius, bet jei ne nemažas vėjelis, būtume iškepę, saulė kaitina stipriai...
Befotkindama drauges, užmatau geresnį rakursą - pasufleruoja šis vaikinukas.
Ropščiamės ir mes ant stogo. Fone dalis Imerovigli, ir toliau jau Fira.
Mūsų Oia tolumoje atrodo mažytė.
Imerovigli miestelis pasirodė turintis labai daug viešbučių ir daugiau beveik nieko. Oia parduotuvių alėja, o čia vienas kitas bariukas ir viešbučiai, viešbučiai... ne tie monstrai, ne, jaukūs mažiukai, žydrais baseinėliais ir baltais kiemukais.
Einame nuo Imerovigli iki Firos, apie 3km nuo kalno. Kaip gerai, kad taip padarėme, nes pradžioje norėjau eiti nuo Oia iki Imerovigli - į kalną būtų ne kas.
Šioj jaukioj parduotuvytėj pirkau kepurę nuo saulės, nes turima, pirkta prieš metus Sevilijoj buvo jau tokia panešiota... Užtat naują kepurę vėjas vis nuplėšia nuo galvos, paskui ji įskrenda į baseiną ir atrodo dar labiau padėvėta, nei senoji.
Einame link Firos. Dar gyvos! Čia karštį turiu galvoj.
Tie uolėti kalnai ir balti namukai...
Ir super jaukūs maži kiemeliai... Taip norėjosi maktelt į baseiną...
Prieiname Firostefani - mažą kaimelį šalia Firos. Nors realiai tie miestai susijungia ir kur kaimelis, kur sostinė pasakytum nebent iš parduotuvių ir žmonių kiekio...
Šalia bažnytėlės, kur vyksta vestuvės, blaškomės ir mes - perkam vaisių, ieškom kelio toliau.
Štai čia jau vos nepasukom atgal, nes kelias remontuojamas, praėjimo nėra. Bet vis tik išvingiavom skerstgatviais iki Firos pradžios.
Patenkame į Firos prieigas, viena gatvė - ištisas turgus, kita į viršų, ramesnė su bažnyčios bokštu. Sukam link bokšto.
Ieškom kur prisėsti ir pavalgyti. Toliau link Firos leistis, ar ieškoti vietoje? Ieškom vietoje. Surandam jaukų graikišką restoranėlį, o vaizdas! Lyg iš Lėktuvo.
Mano pirmosios graikiškos salotos.
Skanumynai, imam po kelias porcijas ir dalinamės - Tzadziki, graikiškos salotos, pats tas tokiam orui.
Besėdėdamos ir besigrožėdamos vaizdu, išgirstam, kaip kaimynai prie gretimo staliuko puola ploti ir švilpti - porelė prieš pat mūsų restoraną ką tik susižadėjo! Nuostabi vieta pasipiršti. Vyrukas patenkintas, mergina nustebusi, aš iškart griebiu fotiką.
Padavėjas kalba vokiškai, pusę metų gyvena Vokietijoje, pusę - gimtinėje Santorinyje. Iškviečia mums taksi - važiuosim namo, padrybsosim prie baseino.
Iki pačios Firos taip ir nenuėjome...
Štai čia jau mūsų oazė. Po dušo, arbūzo, vyno ir ištiestų kojų numeryje, atsiranda jėgų nuslinkt iki baseino. Tie tušti keturi gultukai - mūsų. Tingi valandėlė, pertraukiama kelių selfių, miego, skaitymo, maudymosi... Reikėjo šito po karštos dienos miesteliuose. Man dar ir numigti ne pro šalį būtų buvę, bet neišėjo.
Atsigavusias ir susiruošusias į vakarinę Oia kviečiu į viešbučio viršutinę terasą pasidaryti bendros nuotraukos. Čia rezultatas jau.
O čia procesas - vėjas didelis, vos suvaldžiau suknelę.
Ir einam į vakarinę Oia. Ilona - į parduotuves, o mes - į nelankytą Oia pusę prie malūnų.
Miestelio apžiūra tokia - lipi į viršų, leidiesi, suki, prasilenki su žmonėmis, vėl lipi.
Visai va čia būtų buvę gerai prisėsti...
Artėjame vėl prie pilies. Jau iš tolo ji atrodo žmonių nugulta.
Bet priėjus arčiau - tiesiog žmonių minios. Visi nori atviruko, visi nori sulaukti ir įamžinti nuostabųjį ir išreklamuotą saulėlydį iš Oia.
Užsėsti laiptai, kiekvienas centimetras su vaizdu į saulę užimtas.
Skaičiau, kad žmonės nuo 17 val vakaro jau užsiima pozicijas. Paprašau pasitraukti keliom foto, nenoriai tą daro. Mane labiau domina ne pati saulė, o tai, ką ji besileisdama apšviečia. Tikiu, kad galima buvo dar pavaikščioti, dar paieškoti rakursų, gal net prisėst šalia malūno tam bariuke, kad pamatyti tą saulėlydį, bet susirenkam visos 4 į krūvą ir traukiam ieškoti vakarienės.
Vakar vakaro restoraną rezervavau internetu, vietų, atrodė, visoj Oia nebebus - viskas užimta. Iš dalies taip ir gali pasirodyti, jeigu nori atsisėsti bare, kuris turi terasą į saulės leidimąsi, staliuką reikia rezervuoti iš anksto. Jei saulė nedomina - yra puikių pasirinkimų ir be išankstinių rezervacijų.
Prasiblaškome po miestą, visur gauname neigiamą atsakymą arba nepatinka aplinka, ir grįžtam į pačią pirmąją nusižiūrėtą vietą, kur mum pasako - sėdėti galime pasiūlyti tik apačioje. Po saulėlydžio koks pusvalandis ir prašom - viršutinė terasa laisva. Sėdam. Neužilgo pakviečia ir į viršų. Šis restoranas gal pats komerciškiausias pasirodė. Nejaukiausias. Tad labai nereklamuosiu. Tik ten pirmą kartą ragavau Mousaka - patiko. Kaip itališka lazanija, tik vietoje makaronų lakštų - baklažanas.
Graikiškos salotos su trimis fetos gabaliukais keturioms... Tzatziki visad nuostabus.
Ir Mousaka su stora sūrio kepure. Sakiau, darysiu namie.
Sutinkame linksmą vyruką.
Graikų kalboje "Taip" yra "Ne", štai kodėl taksistas taip juokėsi, kai pasakėm, kaip lietuviškai bus No. Tikra moterų kalba! Dar išmokom labas rytas ir labas vakaras. Ir ačiū.
Ryte matytoje tuščioje terasoje jau sėdi žmogeliukas.
O mes namo į lovytes. Ryt dar turim beveik visą dieną Santorinyje!