 |
 |
 |
Vėl kelionė su draugėmis. Rugsėjo pradžia, nes norėjome kad būtų dar šilta. Šįkart važiuojame trise - vyrai išleidžia, tad kaip šunys, paleisti nuo grandinės, metamės trūks plyš. Paryžius, o tiksliau - senai norėtas ir išsvajotas Versalis. Paauglystėje skaičiau knygų seriją Anželika-angelų markizė apie Liudviko 14-ojo laikų Prancūzijos kaimo ir dvaro gyvenimą. Visai nesenai mokėmės su dičke vokiškai apie Versalio dvarą ir absoliutizmą, vis paskaitau kokių straipsnių ta tema... Tad sekantis žingsnis labai logiškas - viską pamatyt.
Pabūsime labai trumpai, penktadienio vėlus vakaras - sekmadienio vakaras, nes derinamės prie vienos iš mūsų, dirbančios. Skrydis į priekį Ciurichas-Paryžius su Swiss jokių problemų nesukelia. Oras nuostabus, vasara, plius 26 dieną.
Dažniausiai skambėjusi frazė - reiks pabrausint. Apie viską - vyno pavadinimą, renginį prie Eifelio, apie Versalį, kur Sen Žermen rajonas, kuris rajonų prabangiausias... važiavau be jokių namų darbų - atrodo ir taip viską žinau apie šį miestą. O iš tikrųjų nežinau nieko.
Nežinojau, kad būna dažni metro streikai, kai atvykstame penktadienį, į Charles de Gaule oro uostą, važiuojam su traukiniu, išlipę ir paklaidžioję kažkokioj stoty, persėdam į metro. Nežinojau, kad paryžiečiai tokie paslaugūs ir linkę padėti - gal kad draugė kalbino juos laužyta prancūzų? Išlipę, išgirstam, kad tai buvo paskutinis metro šiandien - argi ne penktadienio, 13-osios sėkmė? Čia kaip ir Ilonai papasakojus apie jaunystės darbą Hamburge, kai pardavinėjo labai brangius šveicariškus Mövenpick ledus ir kaip valgė juos šaukštais slapta, ir kaip ją atleido už tai, ir bac - gaunam tų pačių ledų dabar lėktuve.
Nežinojau, kad Lotynų kvartalas šalia Sorbonos, kuriame gyvenome, toks margas, judrus, įvairus ir skanus. Ten leidom abu savo vakarus. Įsivaizdavau, kad maistas labai brangus bus, sunku bus rast padoriom kainom restoraniukų... Vėlgi klydau ir nežinojau, kad jų ten pilna - ypač "mūsų" rajonėly. Už 12-18eu gali prisipust iki soties ir dar su vynu.
Ryte keliamės anksti, nes internetu pirktuose bilietuose nurodytas tikslus įėjimo į rūmus laikas - 9val ryto. 7ryto mes jau viešbučio restorane, darbuotojos miega, žadėtų normalių pusryčių paruošta tik pusė, nei kiaušų, nei kruasanų... Einam link metro. Pakeliui klausiam kelio žavaus kostiumuoto prancūzo su pirštinaitėmis ir prancūzišku buldogu - beveik tik tokią veislę mačiau visą savaitgalį, paskui paskaičiau, kad Paryžiuje šunų daugiau, nei vaikų. Vyriškis pakartoja teisingai mūsų prancūzišką sakinį be artikelių ir nurodo kelią. Lekiam, perkam bilietus, neturim grynųjų eurų monetų, tas apsunkina pirkimus. Galų gale įlipam į reikalingą traukinį. 50 min ir mes jau 20km už miesto šalia Versalio rūmų.
Starbucs'o vardai neištariantiems lietuviškų tikrųjų. O fone - Versalis!
Kylanti saulė apšviečia Karaliaus Saulės rūmus - pačiame viduriuke - karaliaus miegamasis, kad matytų kylančią saulę, kurios vardu buvo vadinamas nuo jaunumės ir su kuria tapatinosi užaugęs.
Sunku patikėti, bet aš jau čia. 5km ilgio parko, sodų ir rūmų teritorija užima mums visą dieną iki 17val ir tai liekam neapžiūrėję fontanų, nes jie įjungiami tik tam tikru laiku, dar neaplankytas lieka geras parko gabalas, o dar užmačiau, kad ir Marijos Antuanetės kaimo namelio neaplankėme, kuriame ji "žaidė" paprastų valstiečių gyvenimą... Jau ten būdama norėjau sugrįžti, tas pats galioja ir Paryžiui...
Daugiau nei šimtmetį (1682-1789 ) čia buvo Prancūzijos politinė sostinė, neribotos karaliaus Liudviko XIV (Saulės) valdžios rūmai. Kariuomenė, teismai, policija - viską valdė ir paskutinį žodį tardavo absoliutus valdovas karalius Liudvikas XIV.
O viskas prasidėjo nuo pavydo. Taip, karalius Saulė, nuvykęs į savo finansų ministro Nicolas Fouquet Vaux-le-Vicomte prabangią užmiesčio pilį su fontanais, parkais, sodais, ir alėjomis, esančią netoli Paryžiaus, nusprendė pasistatytį šedevrą, kuriuo žavėsis visa Europa, didesnę, prabangesnę, įstabią pilį. Ministras kalėjiman, jo pilis konfiskuota, o Karalius Saulė subūrė komandą , kuri jam sukurė stebuklą - architektą Louis Le Vau, sodų dizainerį Andre Le Notre ir dailininką Charles Le Brun.
Buvo nutrauktos visos privačios statybos miesto apylinkėse, kad būtų dirbančiųjų, net kareiviai ir jūrininkai taikos metu dirbo Versalio statybose. 30 tūkst. žmonių dirbo daugiau nei 17 metų (1661-1678), ir tai buvo tik pirmoji rūmų statymo fazė, vėliau jie tik augo ir plėtėsi, buvo rekonstruojami ir tobulinami.
Šiandieninis Versalis – tai 800 ha plotą užimantis parkas su 200 tūkstančių medžių ir 210 tūkstančių kasmet pasodinamų gėlių, 50 fontanų. Rūmai turi 700 salių, 67 laiptus, 2153 langus, 6000 paveikslų, 1500 graviūrų, 2100 skulptūrų.
Nuo 9 val. einam į rūmų vidų. Su savo įprastais internetiniais bilietais kažkodėl turim kažkokį pirmumą, einam į A įėjimą. Pora ekspozicijų uždarytos, koplyčia, kažkokie kambariai, bet užtenka įspūdžių per akis. Žmonių jau nemažai viduje. Geriu viską į save.
Kiekvienas kampelis, lubos ir sienos padengtos medžio raižiniais, marmuru, veidrodžiais, puoštos freskomis, paveikslais, skulptūromis, damasto užuolaidos, šilko kilimais, paauksuota bronza ir stiklu. Beveik visos karaliaus didžiųjų apartamentų salės pavadintos antikos dievų vardais - Jupiterio, Merkurijaus, Dianos, Marso, Apolono.
Lyg čia yra Karališkas miegamasis - Karaliaus kambariai buvo viename Veidrodžių salės gale, karalienės - kitame.
Labiausiai norėjau aplankyti Veidrodžių salę ir sodus. Tad slenkant per begalinius kambarius ir klausant gan patogaus šįkart audio gido, vis spoksau pro langus...
Grįžtam vis tik dar į kambarius. Sunkiai suvokiama prabanga visur - sugalvok tu man šitaip lubas dekoruoti...
Veidrodžių salė jau matosi!
Neatsispyriau norui įamžint turistes... Čia dar nieko, bet kai visa ekskursija pakelia telefonus...
Veidrodžių čia lygiai 17 - tiek pat, kiek ir prieš juos esančių arkinių langų, rodančių į sodus, dėl to salė tokia šviesi. Iš šios salės - greičiau koridoriaus - dar galima patekti į Taikos saloną ir Karo saloną. 75m ilgio ir 10m pločio, krikštoliniais sietynais, ištapytom paauksuotom lubom, mačiau Sofios Copolos filme "Marija Antuanetė", kaip čia prasilenkinėjo Marija Antuanetė su savo palyda ir tuometinio jos uošvio Liudviko XV prasčiokė meilužė madam Du Barry. Labai daug Versalio ten rodo, labai gražus filmas, rekomenduoju.
Marmuras, auksas, meistrų tapyba...
Pailsėti nuo visos šios prabangos išėjome į kiemelį, pasitrainiojome suvenyrų parduotuvėje, pasifotografavome prie šachmatų kiemelio.
Tada vėl neriame vidun - kol kas vėl į rūmus, dar laukia Karališkasis teatras ir karaliaus dukrų kambariai.
Link teatro einame ilga galerija, kur palei langus sustatyti sarkofagai buvusiems kilmingiesiems.
Karališkasis teatras buvo planuojamas ir Liudvikas XIV, ir Liudviko XV, bet pirmasis vis pritrūkdavo pinigų dėl begalinių karų ir Versalio statybų, o antrasis sukūrė naują dizainą ir vėl nieko nepastatė. Projektas buvo atgaivintas Liudviko XVI vestuvėms su Marija Antuanete - Operos atidarymas buvo vestuvių ceremonijos dalis.
Uždanga neilgai buvo pakelta, bet mes spėjom dirstelėti, kas už jos. Mačiau, lauke kabėjo ir koncertų, operų, baletų grafikas, vadinasi, čia galima apsilankyt paprastiems mirtingiesiems.
Einame į karaliaus dukterų kambarius. Jie išdėstyti ratu - pradedant nuo pačio prieinamiausio visiems, prieškambario, kur trynėsi visokie prašytojai, smulkmė, iki tolimesnių, kur patekdavo tik išrinktieji, o giliausiai buvo net ne miegamasis, o buduaras - skirtas tik patiem artimiausiem. Ir taip dukrų dvi - kambarių 10. Bet gal tai nėra problema, kai tų kambarių Versalyje buvo 2300!
Pagal įrengimą matėsi merginų pomėgiai, viena mėgo groti arfa, kita skaityti, turėjo jaukią mini bibliotekėlę, abi buvo netekėjusios.
Čia, pasak audio gido, pastatytos kėdutės šuniukams.
Pagaliau baigta su kambariais. Laukia sodai!
Štai tas grožis - tobula simetrija!
Savo laiku parkus įveisinėjo 36 000 darbininkų, buvo kasami kanalai, geometriškai apkarpyti medžiai, įveistos klombos, nutiesti takeliai, kasmet pasodinama tūkstančiai gėlių. Išilgai takelių stovėjo didingos statulos iš bronzos ir marmuro.
Šie krūmai man primena sicilietiškus arančini (karštas užkandis iš ryžių ir mėsos ar daržovių viduje).
Nepaisant milžiniškų investicijų į kanalus ir vandens kėlimo mechanizmus, Versalis niekada neturėjo pakankamai vandens savo šimtams fontanų. Karaliui einant pro sodus, fontanai buvo įjungiami tik karaliui artėjant prie jų, ir išsijungdavo jam išvykus. Šiandien tik keli fontanai tiekiami vandeniu ir veikia tik labai ribotu grafiku.
Štai didysis kanalas, kuris driekiasi daugiau nei 1,5km., suprojektuotas taip, kad besileidžianti saulė atsispindėtų vandens paviršiuje.
Nuostabi panorama, mano viena iš must see, bet taip neišeina viską perduoti nuotraukomis...
Žaviuosi krūmeliais, kaip dvaro damutės.
Lendam į vietinę kavinukę, kuri gan pilna, užkandam, pailsim.
Einame link Grand Trianon ir Petit Trianon. Atstumas nuo pagrindinių rūmų - apie 2km. Galima važiuoti ir traukinuku, bet aš mielu noru pasivaikščiojau, kaip kitos, nežinia :)
Štai ir Grand Trianon - Liudvikas XIV 1668m nupirko gretimą Versaliui kaimą Trianon ir jo vietoje pastatė sau mažesnius rūmus, kuriuose galėjo pailsėti nuo dvaro formalumų ir minios.
Jaukiau čia kažkaip... mes irgi pavargome nuo žmonių ir įspūdžių...
Vidus gražus, bet prabangos kiekis jau nestulbina, jauku.
Į kiemą vedančios durys - jeigu būtų atvertos, kaip jauku būtų.
Prieiname Petit Trianon - jį Liudvikas XVI pastatė žmonai Marijai Antuanetei. Visas nemažas kompleksas įvairiausių pastatų ir pavėsinių, tarp jų ir teatras, kuriame ji pati vaidino.
Pro langą matosi grožybės...
Teatro vidus.
Ir šioj vietoj nusprendėme sukti atgal - o dabar gailiuosi. Nes reikėjo eiti toliau, iki karalienės Marijos Antuanetės "kaimo" namelio pagal Normandijos kaimo namų pavyzdį, kur ji pati augino augalus, prižiūrėjo gyvulius, na, turbūt ne visai pati, juk karalienė. Bet pagimdžiusi vaikų, karalienė užsimanė "pažaisti" kaimo gyvenimą (kaip kad dabar mamos pasidaro didžiausios ekologiško-vegetariško-žaliavalgiško-tausojamo gyvenimo būdo šalininkės, vos tik pasigimdo vaikų). Ten yra pieninė, paukščių, gyvulių tvartai, daržų lysvės, žinoma, prabangus namas karalienei ir didžiulis tvenkinys. Vat dėl viso šito turiu grįžti čia kada nors - su vaikais.
Čia jau nusikalusi, net primigau važiuojant, bet tarpais su filmavimu telefonu - argi ne pamišimas? Traukinukų lyg ir nemažai važinėja, bet teko palaukti, kol atvažiuos tuščias, kaina lyg 4eu važiavimo.
Kai kurie fontanai įjungti...
Man visad nedavė ramybės klausimas - kaip jie susisiekdavo, tarkim Karalius viename gale, Karalienė - kitame, ir atstumas kokie pora kilometrų... Pasirodo, buvo "taksi" firma - nešikai su neštuvais, užgriozdinantys visus koridorius. Jie ir nešiojo dvariškius pirmyn atgal... Bet kaip žinoti, kur tuo metu tas žmogus yra?
Taigi, Versalis aplankytas. Sunku įsivaizduoti gyvenimą, kažkada čia buvusį. Tuo metu Prancūzijoje buvo 12 000 kilmingųjų šeimų, tai sudarė apie 200 000 asmenų. Kambarių Versalyje 2300. Kokių intrigų, pažinčių, malonių reikėjo, kad čia gyventi? Tai buvo siekiamybė. Nors - ir šita dalis man įdomiausia - Versalyje nebuvo gera, patogu gyventi. Jis turėjo daugybę minusų, kaip pvz. bloga kanalizacijos sistema ir visiškas wc nebuvimas. Visame Versalyje asmeninę aksomo kėdę su skyle turėjo tik Karalius. Visi kiti tenkinosi mažais kambariukais - išvietėmis, įrengtomis koridoriuose, kurių dėžės nebuvo sandarios, viskas sunkdavosi pro medines grindis, ir varvėdavo į apatinius kambarius. Dvariškiai atlikdavo reikalus tiesiog koridoriuose arba parke, naktipuodžiai irgi būdavo išpilami pro langus, nors tas ir buvo griežtai uždrausta. Taigi tvaikas Versalyje buvo klaikus. Dar verta paminėti, kad tais laikais asmeninės higienos niekas nesilaikė, jokių vonios kambarių nebuvo, nebuvo mados praustis, perukuose knibždėte knibždėjo utėlės, buvo išrastos lazdelės, kad kilmingieji galėtų elegantiškai pasikasyti galvą, o visą šį dvoką turėjo nuslopinti gausiai naudojami kvepalai. Dvokas, žiurkės ir nuobodulys, žiemą šaltis, kasdien nesibaigiančios tos pačios vienodos ceremonijos, kuriuose dalyvauti buvo didelė garbė, rietenos dėl valstybės postų sudarė ten gyvenančiųjų kasdienybę. Prabanga spindėjo tik aplink karalių, kuo toliau, tuo spindesys blėso, diduomenė buvo priversta tenkintis mažais kambarėliais, kuriuose vos galėjai išsitiesti.
Visas šias įdomybes aprašė Louis de Rouvroy, Sen Simono hercogas savo memuaruose, kurių išleista ne viena knyga. Įdomu būtų paskaityti.
Vis dėlto, kai lėktuve pamačiau šį žurnalo viršelį, atminty iškilo tik dabartinio Versalio grožis.
Gerais vis tik laikais gyvename.
