 |
 |
 |
Senai norėjom susitikt kažkur išvykoje su Londone gyvenančia drauge. Nica - patogus variantas - iš Ciūricho skraidina per dieną daug kartų, ten šilčiau, dar nebuvę. Kodėl gi ne. Dėl kompanijos prigriebiu “vietinę” draugę Justiną ir bukinam skrydį kovo galui ilgam savaitgaliui.
Kaip visad prieš kelionę naktį miegu žiauriai mažai ir prastai. Atsisveikinu su saviškiais, prasideda mano laikas! Selfiukas prieš išeinant pro duris - viskas priešaky, susijaudinusi ir laiminga.
Skrendant netikiu savo akimis - žymusis Šveicarijos kalnas, Toblerone šokolado simbolis Materhornas matosi! Už jo - Montblanas! Nuostabu!
Swiss airlines dalina vyno mažus buteliukus, bet mes laimingos ir be jo. Kol kas.
10 ryto jau esam Nicos oro uoste, ieškom iš Londono atskrendančios draugės, susitinkam tualetuose. Tada blaškomės po oro uostą pirmyn atgal neišsirinkdavom važiuoti su taksi, autobusu ar uberiu. Aš noriu greičiau padėt lagaminą, tad rinkčiaus taksi, bet Uberis pasiūlo žymiai geresnę kainą, tada pirmyn atgal vaikštom medžiodamos vairuotoją. Miesto taksi 32eu fiksuota bendra visiems, o uberis atveža už 18,60eu.
Atvažiuojam į Nicos Airbnb tašką - nedirba! Lagaminų nepaliksim... Raktai irgi tik nuo 14 val. bus įmesti į pašto dėžutę. Paskambinam nurodytu telefonu, sako palikt galite lagaminus stoty. Pėdinam iki stoties kokį kilometrą, ten priduodam lagaminus - dienai 7,50eu, dirba iki 19 val, o dviem valandom 5eu. Laisvos! Pėdinam iki jūros.
Ir štai mes Des Angles promenadoje. Grožis! Jūros žydrumas! Provanse jūra vietomis anaiptos nepanaši į Žydrąją pakrantę, o čia ta pati tikroji, vanduo turkio spalvos.
Mokyklos ekskursijos, kaip nusprendėme.
Toliau matosi Nicos pilis ant kalniuko. Promenada tęsiasi nuo pat oro uosto iki Nicos laivų uosto - apie 8 km! Išlipate iš lėktuvo, prie terminalų didžiulė gatvė "Promenade des Angles" ir dūlinat iki pat miesto centro. Svarstėm tokį variantą, bet...
Pajūry pilna jaukių bariukų, pamatau vieną ir pasidaro aišku - mes čia einame! Norisi atsisėst ir atsipalaiduot, pradėt mini atostogas.
O Prancūzijoj ne viskas taip paprasta. Visų pirma atėjai, ir jokiu būdu nesiveržk pats prie stalo, nemojuok padavėjams kaip koks mužikas, o mandagiai lauk kol tave pastebės, prieis ir pasodins. Taisyklė jau žinoma. Prie mūsų prieina, paaiškėja, kad už 10 min pietų metas, tad, deja, mūsų tik gėrimams nepriims. Bet jei valgysime - mielai prašom. Na, ką, lieka pažadėt, kad valgysime. Sėdam.
Porcijos milžiniškos! Net nesuvalgiau visko, kažkokie įdaryti batoniukai, nepamenu itališko pavadinimo. Geriau būčiau ėmus Nicos salotas, bet tada nesinorėjo tuno. Užtat vėsaus balto vyno buteliukas šiltu oru eina "kaip per sviestą."
Kai pakylam eiti, matom, kad "mūsų" restoranėlis La Galeta pilnutėlis! Ir net eilė stovi - pietų metas, o visiems norisi papietauti su gražiu vaizdu. Šiaip mūsų užsisakytas maistas nebuvo kažkuom stebuklingas, bet matėm žmonės aplink valgė įvairius patiekalus - pamačius Rizotto lėkštę, paėmė juokas, nes ji buvo milžiniško dydžio, mano kugelio gaminimo dubuo mažesnis.
Neskubėdamos einame link Nicos pilies. Gaila, neprisėdom ant tų mėlynųjų kėdžių fotosesijai - būtent tokios mėlynos kėdutės raktų pakabuką išsirinkau kaip prisiminimą apie Nicą.
Justina darbuojasi... mums lieka gražūs portretai dovanų.
Tie užrašai, išvinguriavimai... Taip ir matau čia moteris su retro maudymosi kostiumais prieš daug metų...
Besideginantieji... Mielai prisijungčiau su kokia knyga dar...
Toliau gali rinktis liftą į viršų, bet nematysi gražių vaizdų, juos užstoja medžiai. Arba lipti laiptukais ir gėrėtis vis plačiau atsiveriančia Nicos panorama.
Prasukam pro žymųjį grotaženklį "I love Nice"
Pakeliui sutinkame uždarbiaujantį nematomą žmogų.
Nuo pilies kalno vaizdas į Nicos uostą. Matosi - čia ne tas žodis, kad matosi, milžiniška jachta, pažiūrėjom greit internete pagal pavadinimą - Quantum blue - savininkas rusas, kaina 250 milijonų. 7 kabinos 14-kai žmonių, aptarnaujančiam personalui 40 žmonių 20 kabinų gyventi. Kiek ten vietos!
Štai, šildomės sau saulutėje. Bandom Beauty plus ir Snapchat programėles, šalia stovintys vyrai juokiasi mum besifotkinant.
Yra kriokliai, bet jie dar nedirba... Sukam link apačios, pakeliui dar randame senoviškas kapines. Įkišam trumpam nosį. Įkurtos 18 a., šios kapinės saugo apie 3 tūkst. iškiliausių Nicos žmonių, tarp jų Henri Matisse.
Pro Nicos senamiestį slenkame namo. Įspūdingąją Massena aikštę aplenkiame, einame pro šurmuliuojančių bariukų gatvę, patinka, norim grįžt. Ilgas maršrutas link Airbnb ofiso, kur pačios pasiimam raktus, suvedę kodą, tada link stoties lagaminų ir paskui iki buto. Kilometrų susidaro ne tiek jau ir mažai, apie 10. Anksti ryte kėlęsi, dabar jau vos velkamės. Įėjus į butą, nuotaika trumpam pasitaiso, jis didžiulis, 4 miegamieji, gražus aukšti langai.
Kokios indaujos! Židinys! Labai patinka.
Štai taip atrodė mano valdos. Ant balkoniuko rėmo dažnai nutūpdavo balandžiai, o apačioje visas vaismedžių sodas, apelsinai, citrinos, ir dar kitokie, nepažįstami vaismedžiai...
Trumpam atsipūtusios, išsiruošiam į parduotuvę ko nors pusryčiams, gal vakarui... Draugė sako - norėčiau kokios gurmaniškos parduotuvės, kur būtų sūrių, paštetų, alyvuogių, vyno pasirinkimas... Ir ką - visai šalia buto gurmanų parduotuvė, kaip gi kitaip Prancūzijoje. Einant matome mėsininko parduotuvę, vaisių, kepyklėlę, kaip anksčiau - visko gali gaut specializuotose parduotuvėlėse ir geriausios kokybės. Bet keliaujam į paprastą maisto parduotuvę - viskas vienoj vietoj. Vos pavelkam krūvą gėrybių, prisigrūdam kuprines, tašes. Susiorganizuojam greitą pre-party prieš einant į užsakytą restoranėlį. Smagu atsipalaiduoti ir pailsėti, paplepėti.
Vakaras nuostabiam šeimyniniam restoranėly, visi patiekalai pagardinti triufeliais. Mus pasitinka savininkas, palydi iki stalo, juokauja. Imam 3 patiekalų meniu, 42eu plius vynas. Juokiamės ir kalbam rimtai, manau kompanija super. Čia valgau morkų sriubą su triufeliais, skanu. Oi, matosi, kad pavargus, kai šuo...
Užkandukas buvo cukinijų srinta sriuba su paplotėliu, užteptu triufeliu tyre. Ragavau kažkada Florencijos turguje sumuštinių, nepasirodė labai skanu, šįkart man patinka.
Ir anties kojytė, mėsytė burnoje tirpsta... o kaip vadinasi restoranėlis? Radau! La Roustide. Nors desertas - kriaušė, aplieta šokoladu, pasirodė per paprasta.
Namo 2 km su biškiu neprailgsta, gera išpurtyt prikauptas kalorijas. Žuvėdrą pamatom ir pasivaidena, kad fontane kitos miega, kol suprantu, kad ten lempos spėju leptelt "ir kaip tie paukščiai gali taip miegoti vandeny". Anika juokias kartu, nes kol su siaubu suvokiu nusišnekėjusi, ji sako, kad pagalvojo tą patį. Ir faina turėt tokią draugę ir košmaras - ką daro nuovargis, vynas ir persirijimas. Namie krentam į lovas, ryte keltis su žadintuvu.
Rytas mūsų nuostabiame bute. Oras kovo gale mums nuskilo - visas dienas saulė ir plius 17 maždaug. Žiūrėjau paskui orus - atvėso, saulė dingo.
Nemiegu nuo 5,30 kokių... lipam iš lovų apie 7 val, 9-tai valandai turime spėti į Vauban stotį, į 82 arba 112 autobusą, vežantį į Eze. Ir kaip tik nevadinom, Ežė, Ezė ir panašiai, o iš tikrųjų reik tarti be e gale, minkštai. Ez vilaž :)
Taksi išbandinėjam bemiegę naktį mano atsisiųstą Snapchat. Moterys, nu. Gražuolės, ką?
Uberis atveža iki Vauban stoties, mokam 1,50eu - fiksuota suma lipant į autobusą, nesvarbu, kiek važiuosi, ar kitoj stotelėj išlipsi, ar iki Monaco, ir pajudam. Važiuodamos stebim pakrantės vaizdus, merginos aikčioja, aš rami, nors ir gražu, bet nestebina. Lipam stotelėje Eze Vilagge - kaip rašiau, tariasi Ez Vilaaaž - kol mokomės autike, kažkas mus pataiso. Smagu mokytis naujos kalbos.
Netoli nuo autobuso stotelės nueiname ir stringame parduotuvėlėje, juk atsitiko tragedija - Anika paliko saulės akinius! Juokauju, žinoma, bet aš ją suprantu, norisi prisidengt akis nuo kaitrios saulės. Ji, tik išlipusi iš autiko, sako: "Visi su akiniais. VISI." Tad naršome mažoje parduotuvėlėje, kur pardavėja visai neskuba aptarnauti.
O toliau neriame į nuostabią viduramžių pasaką... Eze kaimelis garsėja grožiu ir žavesiu, vien ko vertas vaizdas nuo 427m virš jūros lygio esančios kalvos. Vienoj pusės kalvos, ant kurios įsikūręs miestelis galima pamatyti Nicą, o kitoj kalno pusėj - į Monaką. Vietos gyventojų likę visai nedaug, tad tai greičiau muziejus po atviru dangumi, nei kaimelis.
Einame siauru takeliu ir aikčiojam nuo jaukumo ir grožio, kiekvienas kampelis išpuoselėtas.
Einam šiuo takeliu ir stabčiojam...
Pati pirma kavinukė tik įėjus į miestelį. Pasirodo labai jauki, paskui paaiškėja, kad yra ir dar geresnių.
Kaimely daug juvelyrinių ir suvenyrų parduotuvių, galerijų, menininkų dirbtuvių, madingų ateljė...
Mielas pūkis laukia savo šeimininkės šalia parduotuvės.
Beklaidžiodamos atrandam oazę - kelis veikiančius bariukus, sėdam pusryčių. Man šis momentas buvo jaukiausia dienos akimirka - kai jau kažką pamatei, sėdi gražioj vietoj, šilta, virš galvos žydi medis, ir dar visa diena su daug įspūdžių priešaky.
Pradžioje sėdėjome vienos. Paskui prisirinko žmonių daugiau. Sako, į Eze geriausia atvažiuoti iki 12 val - nuo 12 atplaukia kruiziniai laivai, išsimiega visi kiti turistai, mes buvome ten dar prieš 10 val ryto, vaikščiojome beveik vienos.
Kruasanas tiesiog dieviškas! Kvapas jau verta įamžinimo! Verta buvo jo laukti 15 min.
Pusryčiai - karštas gėrimas, omletas, sultys ir kruasanas - 10eu.
Visai šalia kavinukės - įėjimas į Eze egzotišką sodą. Ant pačios kalvos viršūnės - didžiulė kaktusų ir sukulentų kolekcija, priedo - nepakartojami vaizdai į Viduržiemio jūrą su senaisiais Eze miestelio stogais.
jardinexotique-eze.fr - čia rasite info apie kainas ir darbo laiką. Miela žinia man, kaip šuns savininkei - šunys įleidžiami, jei jie su pavadėliais.
Sodas įkurtas po II pasaulinio karo, Eze merui Rene Gianton prisivežus egzotinių augalų sėklų, prižiūrint Monako egzotiškų sodų įkūrėjui Jean Gastaud. Sodas įkurtas XII amžiaus tvirtovės griuvėsių vietoje - kelios apgriuvę sienos stūkso pačiame kalno viršuje..
Ta vėliava, kaip vyšnia ant torto.
Merginos dirba.
Soduose yra 14 deivių statulų, kurių autorius - skulptorius Žanas Filipas Rišaras (Jean Philippe Richard) kiekviena turi savo vardą ir trumpą eilėraštuką.
Ieškom aukščiausių kaktusų įspūdingam kadrui.
L'église d'Èze bažnytėlė. Apačioje (geltonas pastatas už bažnyčios) galima pamatyti Fragonard kvepalų didžiulę parduotuvę, lankysimės ten vėliau.
Ir dar keli Eze kaimelio kadrai - tempiam laiką, laukiam kol atsidarys pačią gražiausią terasą turinti viešbučio Chateau Eza kavinukė.
Viešbutis "Auksinis ožys" ar "ožka"?
Čia nustebina freska ant sienos ir mažas tualetukas, esantis bokštelyje...
Taip atrodo iš priekio.
Sėdam gražiausioj Chateau Eza terasoj pailsėti. Kas ilsisi, kas nepaleidžia iš rankų fotiko.
Žiūriu į meniu... kainos pirmame puslapyje įspūdingos, dar tokių neteko matyti - net keturženkliai skaičiai (6 000 eu) už išlaikyto šampano butelį. Laimė, tolesniuose puslapiuose randame paprastiems mirtingiesiems įkandamų kainų.
Mūsų paslaugusis padavėjas net kadre fotogeniškai pasimaišė, šaunuolis.
Na, po truputį keliaujam iš Eze, dar užsukam į kvepalų parduotuvę, neatsilaikom prieš kvepalus. Vėliau man jie ne taip jau labai patinka - niekada neskubu pirkti kvepalų, jaukinuos ilgai kvapą, ir šįkart suklydau, manau. Vaizdas nuo Fragonard kvepalų parduotuvės parkingo į Eze.
Viduramžių kaimelių mačiau ne vieną, gražuoliai prancūzų Aiguèze, Carcassonne, italų San Gimignano - bet nė vienas neturėjo tokių vaizdų į jūrą, tuom Eze išskirtinis.
Toliau svarstom, kaip mums paskiekti Monaką, variantas vienas - leistis žemyn link traukinio stoties, grįžusi internete randu, kad leistis reiktų taip vadinamu Nyčės keliu - galbūt būtų buvę įdomu... Arba skambinti uberiui - tą ir pasirenkame dėl laiko taupymo. Taksi nuo Eze į Monaką vežtų už 45eu, o uberis mus pristatė iki pat Monte Karlo kazino už 18eu. Bevažiuodamos išssijungiame visus roamingus, mobile datas - Monake tas labai brangu, gavau sms - 7,43eu už MB.
Išlipame prabangių parduotuvių gatvėje ir einame link žymiojo kazino.
Daug žmonių, daug mašinų, mažai erdvės. Bariukuose sėdi žmonės, norim prisijungti, bet gaunam atsakymą, kad nėra vietos. Draugė sako - čia jos sportbačiai kalti. Nenoriu patikėti, kad dėl to galėtų neįleisti į lauko barą??
Į kitą pusę žiūrint. Einame pasivaikščioti. Šalia kazino prabangios mašinos su rusiškais, arbabiškais numeriais. Į vidų nekyla noras patekti. Draugė lepteli - "ir visai tai už 1,5euro". Juokiamės. Galvoje turim autobuso bilietą, kuris atvežtų nuo Nicos iki Monako.
Kadangi esame ant kalno, noriu rasti vietą, nuo kurios matytųsi visi Monako pastatai, sulipę, daug, kylantys į kalną. Nerandu. Visur užstatyta, neleidžiama, ne tas kampas...
Gražuolis kazino iš kitos pusės.
Instagraminis suoliukas.
Bučkis mylimukui. Galvoju apie saviškį.
Vėl azartas pasižiūrėti, kas čia per jachta - Dilbar, ketvirta pagal dydį pasaulyje, ir, staigmena staigmena - priklauso rusui.
Namai, namai... visokie, sulipę, apačioj bažnytėlė... nepatinka man čia, nejauku, sugrūsta, kaip Gibraltare.
Norimas kadras jau yra. Namukai, kylantys į kalną. Matėm Monaką ir besileisdamos lėktuvu - iškart išssiskiria iš kitų pakrantės miestų dėl daug daugiaaukščių pastatų mažame plote. Juk Monakui priklauso vos vargani 2 kv. kilometrai. Skirtumas tarp Monako miesto ir Monako valstybės tėra teorinis, kadangi valstybė faktiškai susideda iš miesto, kurį sudaro Monakas (Monaco Ville), Monte Karlas (Monte Carlo), La Kondaminas (La Condamine) ir naujas pramoninis rajonas – Fonvilis (Fontvieille).
Pakeliui į kunigaikščio sodus darom pauzę - šioj gatvelėj susirandam kavinukę ir sėdam atsipūst. Vynas, selfinimasis, spoksojimas į praeivius ir pelpėjimas atgaivina.
Eidamos toliau, matome pradedamą montuoti Monako lenktynių trąsą.
Į kalną, kur yra Kunigaikščio rezidencija ir sodai, užlipame nepastebimai, laiptukai labai žemi, ilgi. Bet nėra funikulieriaus, kaip kitur matėme mieste, keliančio į kalną. Rūmų sodai uždaryti lyg iki balandžio pradžios, mes, kaip tyčia kovo 30d čia vaikštome.
Skaitau wikipedijoj - "Monakas – konstitucinė monarchija, valstybę valdo kunigaikštis. Pagrindinis valstybės įstatymas – konstitucija, priimta 1962 m. gruodžio 17 d. Vykdomoji valdžia – ministrų kabinetas iš keturių ministrų, vadovaujamas ministro pirmininko. Ministras pirmininkas yra Prancūzijos pavaldinys, kurį siūlo Prancūzijos vyriausybė. Kandidatūrą 3-jų metų laikotarpiui tvirtina Monako kunigaikštis. Į Parlamentą visuotinio balsavimo būdu išrenkami 24 nariai 5-rių metų kadencijai. Parlamentas neturi įstatymų leidimo galios. Ji priklauso kunigaikščiui. Teismų valdžia priklauso kunigaikščiui."
Kaip sakė sesė - įdomus reiškinys tas Monakas.
Bet užtenka pasižvalgyti į abi puses nuo kalno - pamatai visą valstybę kaip ant delno.
Vakarinė saulė labai gražiai apšviečia įlanką.
Nuotaikos puikios.
Per praėjusius 20 metų, padidinus žemės plotą jūroje, valstybė padidėjo 40 ha. Naujai pastatytas pramoninis rajonas vadinasi Fontvieille. Žiūrim į jį nuo kalno, nebesileisim toliau žemyn. Perkam suvenyrų, lauktuvių namiškiams, daug jų ralio tema.
Ir nusileidę pro uostą sukame link miesto, bėgam į autobusą, spėjam! Ir kratomės kokias 40-50 min namo. Daug žmonių, beveik visi važiuoja į Nicą.
Lipame Nicoje, aš tegaliu pagalvoti tik apie namus, pailsėti ir vėliau vakarienės... bet tenka derintis, slankiojam po maisto parduotuves, vis nusukam nuo tiesaus kelio. Kol galų gale įlendam į restoranėlį vakarienės. Čia atsigaunu, užsisakom paragauti varlių kojelių, vyno, svogūnų sriubos.
Siunčiu foto vaikams, jos sako su manimi nebesibučiuos. Skonis toks pusiau vištos, pusiau žuvies. Bet padažas! Kuriame jos buvo patiektos - kažkas nerealaus, su duona visą sulaižėm.
Na, tada jau pagaliau namučiai. Pirmiausia - kryžium ant lovos, apžiūrėt dienos laimikį fotike.
Tada turime rimtą darbą - reikia pabaigti nusipirktus gėrius - vyną, užkandžius. Tuo sėkmingai ir užsiimam, susėdę svetainėje iki pat 1.30 nakties.
Paskutinis mūsų rytas Nicoje. Atsisveikinam su gražiuoju butu, priduodam lagaminus į stotį ir lekiam į Nicos uostą.
Šiandien daugiau dėmesio planuojam skirti Nicai. Ryte - pasiplaukiojimas laiveliu Nica-Villefranche sur Mer-Nica. Valandos trukmės smagi išvyka, gidas teoriškai turėjo kalbėti angliškai, bet kalba prancūziškai ir baisingai sunkiai suprantamu akcentu angliškai. Sėdim laively, žiūrim į spalvotus namukus, jie grynai itališki, ir nenuostabu, nes Nica nebuvo prancūzų iki pat 1865m Turino sutarties.
Pirkau bilietus internetu, paskui paaiškėjo, kad pora eurų pigiau galima tą buvo padaryti tiesiai uoste.
Gidas pasakojo daug įdomybių, gaila, prancūziškai kalbėjo ilgiau. Supratau, kad ši įlanka - viena iš brangiausių vietų pirkti nekilnojamąjį turtą. Vilas čia turi ir Eltonas Džonas, ir Egipto princas...
Tolumoje matosi Villefranche-sur-Mer miestelis. Toks spalvingas!
Gidas rekomenduoja čia pavalgyti, kaži, ar ir prancūziškai rekomendavo, ar tik angliškai?
Labai gražūs man tie spalvoti namukai, nenuostabu, kad šalia Italija.
Gale turo nuplaukiame išilgai Nicos promenados. Ištisos eilės prabangių viešbučių, opera...
Pats prabangiausias Nicos viešbutis Le Negresco. Viešbutis atidarytas 1913 metais rumuno Henri Negresco ir turi daugiau nei 100 kambarių, kurių kiekvienas su savo unikaliais baldais ir prancūzų meno kolekcijomis.Skaičiau, kad jo savininkė, madam Jeanne Augier 1957m paveldėjusi viešbutį iš savo tėvo, sakydavo, kad "jame nėra nieko neįmanomo". Priiminėjo svarbius svečius - nuo Bitlų, Salvadoro Dali iki Brunėjaus sultono. Eltonas Džonas savo dainą "I'm still standing" skyrė šiam viešbučiui. Madam Augier sakė, kad gauna pasiūlymų parduoti viešbutį šimtus kartų per metus, o Stivui Jobsui pasakė, kad jis nėra pakankamai turtingas, kad nusipirktų jos viešbutį. Įvykus 2016 metų atakai Nicos promenadoje, viešbutis naudotas, kaip ligoninė.
12 val lipam iš laivelio ir einame promenada. Mėgaujuosi... šilta, smagu žiūrėti į besiilsinčius, vaikštančius žmones, smagu būti to dalimi.
Čia atsipalaidavimo įsikūnijimas ši pakrantė... bariukai prie jūros, už gatvės namuose, besideginantys žmonės... susigundyčiau čia vasarą atvažiuoti, patinginiauti.
Sukam į miestą, norime užkąsti. Sukame pro turgų, maisto pasirinkimas labai geras, bet kainos nemažos. Barų, bariukų šalia, neišsirenkame. Prie kepamų žirnių blynų eilė, gaila, bet neparagaujame.
Mano norima pamatyti Massena aikštė yra ne tik kultūrinis Nicos centras, bet ir didžiausia miesto aikštė, pagrindinė gyventojų ir turistų susibūrimo bei įvairių renginių vieta. Aikštė yra apsupta 17 - ojo amžiaus architektūros ir jungia senamiestį su komerciniu miesto rajonu. Po to, kai buvo atkurta tramvajaus transporto sistema, aikštė buvo paskirta tik pėstiesiems. Pagrindinis gražiosios aikštės akcentas - didelis fontanas, kurio viduryje stovi didinga Apolono skulptūra.
Mieste nemažai tokių pianinų - šis vyras grojo labai gražiai!
Nicos centre esanti Promenade du Paillon promenada - platus kelias, kuris tęsiasi nuo Promenade des Anglais promenados iki Nacionalinio Nicos teatro. Kelias, kurį suprojektavo kraštovaizdžio architektas Michel Pena, yra toje vietoje, kur iki 19 amžiaus tekėjo Paillon upė. Promenadoje yra daugybė vaikų žaidimo aikštelių, žalumos, sodų ir didžiulis fontanas, atsitiktine kryptimi "Iššaunantis" 128 vandens sroves. Vasaros metu fontano purslais mėgsta atsigaivinti tiek vaikai, tiek suaugę.
Tik tariam viena kitai - davai, nufotkint mane, vandens srovelės nustoja bėgt. Vadinasi, ženklas eiti toliau.
Pagaliau išsirenkam restoranėlį, sėdam, džiaugiamės saule, nuo kurios po kiek laiko tenka slėptis.
Paragauju antrą kartą Aperol Spritz ir man patinka!
Viskas. Visi reikalai baigti. Galim ištiest pavargusias kojas, pagurkšnot gėrimuką ir paspoksot į jūrą promenadoje.
O štai ir mūsų nusižiūrėtasis bariukas. Randam staliuką visai šalia jūros.
Labai fotogeniškas gėrimas.
Kaip smagu dabar žiūrėti į šiuos kadrus, kai namuose tik tik praūžė sniego pūgos su vos 2 laipsniais šilumos...
Oi, kaip smagu buvo čia parelaksuoti...
Gultai priklauso barui, vieno kaina 15eu. Padavėjas neša gėrimus, rojus, ką?
Stebim pajūrio gyvenimą, plaukia keltai, skrenda lėktuvai... Neužilgo ir mums į saviškius, vėlai vakare būsime namuose. Savaitgalis buvo nuostabus, aš noriu dar!
