 |
 |
 |
Pagaliau, pagaliau atėjo eilė ir postui apie Šveicariją, šalį, kurioje gyvenu jau 5 metai. Grožis čia ant kiekvieno kampo. Gyvename netoli Alpių, praktiškai jų papėdėje, 20 min traukiniu ir tu jau tarp snieguotų kalnų viršūnių, o ir pro namų langus matosi gražuolės Glarus kantono alpės.
Pirmus pora metų naršėme kiekvieną kalnų kelią, kiekvieną viršūnę ir pasivaikščiojimų taką... Bet dar liko sočiai ką žiūrėti, o ir šalies pažinimo tempai gerokai sulėtėjo - rutina, namai, net kelionės į kitas šalis ima viršų.
Vasaros gale nusprendėme eiti į kalnus. Be vaikų, be šuns - maršrutas ne jiems. Status pakilimas apie 2,5 val. ir staigus nusileidimas apie 2,5 val., o dar perspėjimai neiti tiems, kas bijo aukščio - neva labai statūs šlaitai.
Pažiūrėsim!
Kada: rugpjūčio 18d. 9 val.
Kur: Linhtal miestelis, Glarus kantonas
Kiek: 10km ėjimas ratu, 800m nusileidimas, 800m pakilimas
Nuotraukoje matosi slėnis, kuriuo atvažiavome, ir pažymėtas keltuvas ir mūsų kelias. Už miestelio Linthal, esančio pačioje gražuolio Glarus slėnio pabaigoje, yra elektrinė ir pora dirbtinių ežeriukų, šalia rasite parkingą mašinoms ir neišvaizdų keltuvą, kuris neturi visų būtinų super populiariems šveicariškiems objektams atributų - jokios kavinės, jokių eilių, jokių turistų, jokių siauraakių - tiesiog bet kada lipi į automatinį keltuvą, nusiperki bilietą ir paspaudęs mygtuką kyli.
1968 m. Pastatyta anglies jėgainė „Muttsee“ ir pagal projektą „Linthal 2015“, buvo įkurta požeminė hidroakumuliacinė elektrinė. Jei norite sužinoti daugiau apie rezervuaro ir jėgainės technologijas bei konstrukciją, turėtumėte dalyvauti reguliariai rengiamose ekskursijose.
Keltuvas Tierfehd - Kalktrittli sutaupo mums 4 val kopimo į kalną ir užkelia į 1860m virš jūros lygio aukštį. Kartu keliasi du pagarbaus amžiaus vyriškiai. Smagu, kad nebūsim vieni, galvoju...
Tada dilema - kurias duris pasirinkti? Paprastai užkilus keltuvu atsiveria gražūs vaizdai, bet čia kitaip - pradžioje reikės eiti 3 km ilgio tuneliu, kuriuo transportuojama statybinės medžiagos užtvankoms, statybinei technikai ir patiems darbininkams.
3km tai maždaug 30-45min pėstute. Šalta, drėgna, po kojomis balos, nė gyvos dvasios. Pradžioje dar kartu ėjo tie du senukai iš keltuvo, bet paskui palikom juos gale.
Gerokai prailgsta tas laikas tunelyje... jau nebedaug liko.
Galų gale išlendame prie nuostabaus užtvenkto Limmerensee ežero.
Dar saulės neapšviestas...
Ir pradedame mūsų kopimą. Iki bariuko ir nakvynės užeigos Mutseehütte rodo 2,5val. Šveicarijoje dažnai kalnuose galima rasti tokius viešbutukus - tikrieji laipiotojai susiplanuoja pvz. savaitės laiko haikingą ir nakvoja tokiose trobelėse. Kažkada vyras, mums išvažiavus į Lietuvą, užstrigo ant kalno ir teko nakvoti. Pasakojo - miegi bendram kambary, visi valgo, kas tuo momentu pagaminta - kaip namuose, o ne kaip restorane.
Pradedame kopimą. Turim užsiropšt kažkur ten kairiau į patį viršų. Bendrakeleiviai senukai irgi pasuka ta pačia kryptimi.
Lipu, lipu ir uždususi stoju ilsėtis ir dairytis - taaaaip gražuuuuu, nors ežeras dar pavėsyje - saulė nepakankamai pakilusi.
Štai ji, lenda iš už kalno.
Kelias status, kai jau nebegaliu lipt ir gaudau orą, stojam ilsėtis.
Nusiunčiu šią foto vaikams, gaunu atsakymą - juodą foto, suprask, mes tai va ką veikiam. Namuose joms gerai, gavo planšetes neribotai, picą moka išsikept, nepražus.
Teko ir grandinių laikytis.
Ežeras su šešėlių "dantukais".
Užtikom ir sniego.
Šliaužiu beveik paskui vyrą, bet į priekį veda smalsumas - kaip ten viskas viršuje?
Ežeras pasiliko visai žemai, o mūsų lipimui jau virš dviejų valandų...
Pagaliau užlipimo euforija! Kryžius žymi kalno viršūnę. Užsikasam šiaip ne taip, sėdam, užkandam, atsigeriam. Dalis kelio įveikta.
Užkopia ir "mūsų" senukai. Sutariam visi - po alaus bokalą užsidirbome. Einam link bariuko.
Štai ir Mutseehütte - hütte reiškia kaip prieglauda, pašiūrė pasislėpti. Lipam paskutinius metrus į viršų ir svajojam apie šaltą alų.
Prisėdę šalia tokių pat laipiotųjų - jiems atsibelsti prireikė irgi nemažai pastangų - dar susigundom labai skania tiršta sriubyte ir makaronais su faršu - šveicarų maistai paprasti, vyrauja bulvės, mėsa, sūris. Skanu be galo!
Sėdim bariuke ir dairomės. Turbūt nereikia nė sakyti, kad vaizdai nuostabūs?
Aukštis 2501m virš jūros lygio. Iš čia dar takų takelių - galėtum vaikštinėt ir grįžt į namuką nakvot.
Einame pasivaikščioti ilgiausia Šveicarijoje užtvanka. Milijonai kubinių metrų vandens - dirbtinis ežeras Mutsee, hidroelektrinės "darbininkas". Požeminė hidroakumuliacinė įmonė gali siurbti vandenį iš Limmernsee į šį 630 m aukštesnį Muttsee ir naudoti jį elektros energijai gaminti.
Mūsų "hiutė" atrodo tokia mažytė...
Grįždami prasukame pro bariuką - "mūsų" seniukai jau keliaus toliau. Kur jie nuėjo? Gal žemyn, kaip ir atėjo? Nes daugiau jų nebematėme.
Ir mes atsisveikiname su vaizdais ant kalno ir keliausime žemyn.
Galvoju sau, oo, nuo dabar viskas bus paprasta - tik žemyn, žemyn, vienas malonumas. Vis atsisukinėju į Mutseehütte - gražus kontrastas namuko su didžiuliais kalnais.
Vėl tenka kopt į viršų, atsisukinėju vis dar į nutolstantį Limmerensee.
Na, ir pradedame leistis. Kelias ne visą laiką buvo toks, kaip čia - tolygiai žemėjantis. Vietomis teko gan stačiai leistis, ir taip beveik 3 valandas. Pakerta kojas - dirba visai kiti raumenys, nei lipant aukštyn, ir nepasakyčiau, kad žemyn lipt lengviau.
Taip, čia aš.
Vadovas mano :)
Fotografuoju uolą, nuo kurios ką tik nusiropštėme. O kaip lipantiems į viršų?? Tuos, kur matėm bare, buvo įveikę šį atstumą jau...
Ką tik buvome ant to kalno...
Įsivaizduokite - 3 valandas ėjimą žemyn. Prailgtų net lygaus ėjimo tos trys valandos, o dar žemyn! Kažkaip aukštyn kai reikėjo lipt, nebuvo laiko dejuot :) Kai jau nulipom nuo to didelio kalno nuotraukoje, galvojom - nu va jau tuoj tuoj bus keltuvas. Bet ne! Teko dar lipt, ir gan stačiai, su grandinėmis pasilaikant. Iš vienos pusės grandinės, akmenuotas takelis po kojomis, iš kitos pusės - praraja žemyn, ir tiesą pasakius jau kiek sukosi galva žiūrint po kojomis.
Bet kooooks takelis, ir kokie vaizdai! Kaip man patinka tokie pasivaikščiojimai, eičiau kiekvieną dieną.
Pamenu, pradėjome abejoti, kad einame gera kryptimi - vyras sako - dabar prieitume aikštelę, kur būtų "na, apsižvalgykit ir marš į viršų"... Sakiau - tada kviestum man malūnsparnį, nieko nežinau :) O malūnsparniai dažnai skraido Šveicarijos kalnuose - išgabena nelaimėlius, kuriems kažkas atsitiko. Kiekvieną mėnesį mokame draudimą, į kurį įskaičiuota šita paslauga. Juokavau, žinoma... bet būtų labai jau nefaina vėl visą kelią vilktis aukštyn, tada žemyn, pro tunelį... brrrr
Prasidėjo staigus leidimasis žemyn. Atsirado ir vienas kitas žmogus besileidžiantis, fūūūūū, einame gera kryptim! Kažkur žemai jau ir mini mūsų parkingas matosi.
Ir kai jau galų gale pasimato keltuvo pastatas, jį dar reikia apsukti ratu, kad patektum į įėjimą, o tas ratu - dar kilt aukštyn. Nu, jau dejuoju iš paskutiniųjų :D
Štai pagaliau finišo tiesioji! Keltuvas užsidaro 17 val., mes čia atėjome apie 15val. Baigtas nuotykis, ir jau norisi naujų...
Įeinam į vidų, vėl žiūriu į tas duris ir pagalvoju - kaip gerai, kad teisingai jas pasirinkome.
