 |
 |
 |
Atostogos Kretoje buvo mano šeimos pirmas kartas Graikijoje, visiems palikęs puikų įspūdį. Aš jau buvau buvusi Santorinyje mėnėsį prieš - kaip sakoma, pradėk nuo geriausio, tai griebiau iškart Santorini, kaip pamenu pažintį su Italija pradėjome nuo Sicilijos...
Išvakarėse paliekam savo numylėtinį vipetuką Ogį šunų viešbuty, kaip išsireiškė Martynas Starkus apie saviškį - savęs ieškojimo ir tobulėjimo stovykloje. Tebūnie.
Miegam vos 3 val, tada važiuojam 200km iki oro uosto šalia Miuncheno - iš čia bilietai buvo pigiausi. Oro uostas mažas, priduodam bagažą ir laukiam... knygos, serialai ir žaidimai į trasą. Oras be ryšio, lietus, vargani plius niolika liepos vidury...
Išlipus Chania oro uoste - kurtinantis cikadų čirškesys, šiluma, lengvas vėjelis, kalnaaaai! Nemaniau, kad tokie nemaži - nustebau dar lėktuve, žiūrėdama pro langą.
Sulaukiam išsinuomotos mašinos, važiuojam link Eloundos miestelio 200km pro medžių dydžio oleandrus, alyvuogių plantacijas, miestelius, beveik visą kelią kairėje šmėkščioja turkio spalvos jūra, žmonės maudoooosiiii... Pavalgom mažam miestuky Paralia Fodele, šalia jūros, bet tik salotos, tzadziki ir aviena patiko, souvlaki kietas... ne pats geriausias pasirinkimas. Viską dalijamės, porcijos nemažos, paliekam 27eu.
Įlendam pabraidžiot, vanduo šiltas, mažė, kaip visada kelionės pradžioje užsiima fotografija - paskui fotiką meta į šoną.
Kelias tipo autostrada, bet iš tikrųjų tik dviejų juostų, tad slenkam gan lėtai. Išlipam pailsėt, tiesiog kurtina cikados...
Atvažiavom į viešbutį 16.30(paprastas, vienai nakčiai ir NET BE BASEINO), krentam su vyru iki 19.30 miegot. Jaunoji karta didvyriškai stumia laiką prie planšečių. Tada išsivyniojam apsižiūrėt. Elounda pilna barų ir žvejų laivų. Saulė nusileidus, gaudau tik jos atspindžius.
Dangus nerealus, nuotaika puiki.
Pasivaikštom, sėdam bariuke prie jūros. Tavernos savininkams sakom esantys iš Lietuvos, puikiai žino Vilnių, Kauną, mini draugą Arūną ir Panathinaikos krepšinio komandą. Mes krepšinio ne didžiausi fanai tuoj brausinam kuom čia reiktų sužibėt, randam kandidatą - Šarūnas Jasikevičius. Bandysim vėliau.
Tzadziki kelios porcijos, aštuonkojis, vaikam pica ir makarai, mes užsigeriam vietiniu rausvu vynu. Gale gaunam prizą - pyrago, persunkto citrina, nerealiai skanus, man tenka supust tris gabalus, saugant šeimos garbę. Šeima tuo tarpu įnikusi į atneštų vaisių naikinimą. Dejuoju, kad dar ryt reiks į maudomą įlyst ir padoriai atrodyt. Bet skanu...
Pučia didelis vėjas, mum aiškinama, kad tai būdinga liepos galui vakarais. Per pilną judesio mažą miestelį pareinam namo.
Ryte nesimiega, tradiciškai pirmą naktį naujoj vietoj. Keliuos 6 ir einu apsižiūrėt su fotiku. Saulė teka! Einu pro miegančius barus, miestelį, tik vienas kitas žmogus išlindęs.
Neskubu, mėgaujuosi. Saulė už valandėlės kaitina, kaip reikiant, tai kas bus dieną?
Nematytas reiškinys - baras ar taverna su baseinu - pirmą kartą matėme tokį nuostabų dalyką, gaila, neapsilankėme. Ir matėme tik šitoj Kretos pusėj, šalia Agios Nikolaos...
Šiandien tikslas - Spinalongos sala - buvusi raupsuotųjų kolonija. Puse šeimos dar miega, su dičke laukiam kol išsiparps. Pagaliau visiems sukilus nuvažiuojam į Plaka - miestelį iš kurio paprasčiausia nuplaukti į Spinalonga salą. Mokam po 10 eu laivelio viršininkui ir už 10 min esam vietoje.
Skaičiau Viktorijos Hislop romaną apie šią salą, kuris taip ir vadinasi "Sala" - rašo, kaip buvo tremiami žmonės, sergantys raupsais, išskiriamos šeimos, kaip būdavo palaikomas ryšys per tarpininką - žveją, kuris plaukiodavo iš Plakos į Spinalongą. Knyga išgarsino salą, prieš tai čia buvo 1579m venecijiečių statyta pilis, skirta saugoti Mirabello įlanką nuo užpuolikų, vieną iš kelių, kurios buvo valdomos venecijiečių net ir tada, kai salą užėmė turkai.
Vaikštom po salą, žiūrinėjam apgriuvusius pastatus, šiek tiek ima šiurpas, įsivaizduojant, kad čia gyveno ištremtieji, sergantys baisia liga...
Plakia miestukas, iš kurio mes išplaukėme, mažas žvejų kaimelis, dabar kalvoje pristatyta naujų pastatų.
Mes sukam ratuką aplink visą nedidelę salą.
Atvažiavom gan anksti ryte - turistų dar nedaug, vos vienas kitas. Paskui, kai jau grįžinėjom, atplaukė didieji laivai iš Agios Nikolaos, Eloundos...
Karšta... Mes be pusryčių dar...
Koplytėlė ir tradiciškai mano išsikaulytoji foto.
Pradžioje kelio, tik praėjus tamsų tunelį, yra ekspozicija apie salą - ir istorija apie tvirtovės laikus, ir apie raupsuotųjų kolonijos laikus (1903-1957m.) - žmonės buvo tremiami iš visos Graikijos, bet galėjo gyventi nepriklausomą gyvenimą, tvarkytis gyvenamąją erdvę, dirbti žemę, įsimylėti ir net turėti vaikų. Knygoje rašoma, kad jei vaikas gimdavo sveikas, buvo atimamas iš tėvų - neaišku, kiek čia tiesos. Valstybė išskirdavo mėnesinį mokestį kiekvienam gyvenančiam, kad nusipirktų maisto produktų. Sveikatos priežiūra buvo, bet labiau orientuota į sunkiai sergančiuosius. 1948 metais išrasti vaistai nuo rapsų išgydė ištremtuosius, ir 1957 metais kolonija buvo uždaryta.
Spinalonga sala - verta buvo pamatyti. Dėl jos ir trenkėmės pirmą dieną tiek daug km, į tolimiausią planuotą aplankyti tašką.
Sėdam į laivelį ir plaukiam atgal į Plaka - ieškosim pusryčių.
Netoliese nuo prieplaukos randam nuostabią taverną - o jau fotogeniška, negalėjau aš ten vietoj nusėdėti!
Seilė varva prisiminus, mmmm...
Po pusryčių jaučiamės storų storiausi, važiuojam iki kitos salos pusės, ieškosim pliažo. Miglė sako - mum reikia čiužinio dviem storulėm. Stojam pakelės parduotuvytėj, perkam čiužinį, kamuolį, batus į pliažą...
Turiu telefone programėlę, kurią itin rekomenduoju - MyCreteGuide - rodo visas būtinas aplankyti vietas, pastatus, gamtos objektus, pliažus ir t.t. ir nereikia interneto ryšio. Rodo atstumą iki visų objektų, kelią iki jų, tad ieškau pliažiuko, verto dėmesio. Trenkiamės krūvą kilometrų kalnais į kitą Kretos pusę, kol randam - Listis paplūdimį.
Trys žmonės į vieną km sezono vidury! Nusitrenkiam bele kiek km į tolimiausią užkampį Listis beach - arbata vanduo, uolos ir žydras vanduo, rojus! vyras į vandenį, aš fotkinu ir deginuos ir ganau vaikus - idilė. Atsipalaiduojam, ilsimės pora valandų.
Gamtos išskaptuotas fotelis pravertė man, tik foto - mano dičkė. Laiko mano skrybėlę, kad vėjelis nenuneštų.
Dar gamtos meno...
Jūrų žvaigždė, sumedžiota vyro, ir, kaip visad, paleista į laisvę. Porą-trejetą valandų pailsėjom - laikas judėti - nakvynė laukia Heraklione.
Kalnai pliki išdegę arba apžėlę alyvuogių giraitėm, banguoja prieš akis, šmėkščioja maži kaimukai, aš sužavėta. Super skylinio kaimo degalinės darbuotoja kalba angliškai - vyras sužavėtas ir vis sako - man nieko daugiau nereiktų, galėčiau šitam miestely atostogaut, tik jūra, koks bariukas ir patogi lova. Man dar baseino reik.
Tik 60 km ir virš valandos ir mes jau Heraklione. Prie viešbučio mašiną tvarkingai šveicarlietuviškai pasistatyt be šansų, užstatyta net draudžiamos vietos, tad apsukam kelis garbės ratus, prisiparkuojam mokamoj aikštelėj, kažkokiam prižiūrėtojui vyras švysteli raktus - tipo jis pastatys mašiną ir drožiam link viešbučio registruotis. Aš pasiimu fotiką, savo tašę, nu maža ką. Įsiregistruojam be problemų, susikuičiam ir lendam vakarienės į naktinį Heraklioną.
Apsiryjam eilinį kartą...
Mūsų su vyru stalo pusė ir vaikų... ir kaip joms tie makarai neatsibosta...
Ryt laukia diena Heraklione, o dabar smingam miegot.