 |
 |
 |
Rytas prasideda nuo daiktų susipakavimo. Kad ir kaip gerai apsižiūrėjome prieš išeidami, vis tik palikome raktus nuo savo buto! Raktas Šveicarijoje yra svarbus dalykas, pakeist kainuoja nemažai. Kai tai sužinojome, jau buvome Gironoje, net galvojome atgal grįžt į Sitges ir pasiimt. Bet Sitges buto savininkai atsiuntė jį mums į Gironos viešbutį. Užmaršumas baigėsi gerai, ačiū tiem geriems žmonėms!
O toliau - mano išssvajotas Montserrat vienuolynas! Vėlgi ilgai prasėdėjau prie kompo, ieškodama iš kurio taško visi daro jo nuostabias foto. Man irgi tokios reikia. Neradau. Googlemaps rodė kalnus aplink, atrodė, kad jie labai statūs, galvoju, na, nejaugi teks visą dieną skirt žygiui dėl tos foto?
Stojam pusryčių mažame miestelyje Monistrol de Montserrat, šalia kelio dirba galų užeigėlė Casa Gallega. Sultys, alyvuogės, kroketai fantastiški!
Vaikų makaronai ir bulvės Patata Brava nuvylė. Matyt, reik žinot, ką imt.
Mūsų Ogis turi spec. kilimuką, kurį nešiojamės ir jam baruose tiesiam. Juk toooks plooonas, toks be riebaliuko, be kailiuko. Sofinis.
Užkandam ir judam link vienuolyno. Matėm rodykles į keltuvą, abejojom, ar priims su šunimi, ir nusprendėm užvažiuoti mašina kiek galima aukščiau. Vaizdai!
Bevažiuojant paaiškėjo, kad galima užvažiuoti iki pat parkingo, esančio šalia vienuolyno. Tik. To visiškai neapsimokėjo daryti, nes ten buvo milžiniška eilė tokių pat gudruolių. Sustojom eilėje ir pastovėjus lėėėtai judančioje kolonoje 5-10 min sugalvojom - aš lipu, einu link savo vienuolyno, o šeima atvaro ir prisijungia. Ok. Išlipau, einu, einu, einu, einu... Mašinų kolona anaiptol nesibaigia. Kelias į kalniuką, ėjau geras 15 minučių, kol priėjau įvažiavimą į parkingą. Pasirodo, kiek mašinų išvažiuoja, tiek pat įleidžia į vidų. Skambinu vyrui, sakau, leiskitės žemyn ir užsikelkite keltuvu, jei šunį priims.
O pati drožiu apžiūrėti vienuolyno ir jo apylinkių. Žmonių nemažai, praeinu pardavėjus - nuo suvenyrų iki maisto prekių, sūrių, dešrų, džemų ir t.t. Neįdomu. Žemyn pažvelgus matosi gražūs toliai.
Maži žmogeliukai matosi - labai daug įvairaus ilgio ir sunkumo pėsčiųjų takų, norėtųsi pasivaikščioti ilgiau...
Apačioj Monistrol de Montserrat miestelis.
Matau, kad man reik, kur stovi kryžius kažkoks - iš ten matysis gražus vaizdas, kokio noriu. Eidama ir besižvalgydama vis domiuosi, kur šeimyna. Jie vis dar leidžiasi žemyn ir vyras sako - niekur mes nekilsim, leiskis žemyn ir tu. OI! Aš dar net nepradėjau apsižiūrėt, tad greit minu raktų pakabuko į kolekciją, tada greit į info tašką ir klausiu kaip man nueit iki to kryžiaus? Sako, ta vieta vadinasi Creu de Sant Miquel ir nurodo taką. 20 min sako. Nulekiu per 12min į kalną. Jau eidama iš toli matau žmones ten, man patinka!
Sunku įžiūrėti mažas figūrėles šalia kryžiaus.
Keliukas veda link tikslo...
Va, pagaliau. Tas momentas, kai svajonė išsipildo. Ech... Visiems linkiu kuo daugiau tokių momentų per gyvenimą išgyvent...
Sako, kad šiuos kalnų smailumus auksiniais pjūkliukais išpjaustė maži angeliukai. Išvertus iš Katalonų kalbos Monserrat reiškia "dantytas kalnas". 1236m aukščio kalnas susiformavo prieš 25mln metų. Vienuolynas įkurtas beveik prieš tūkstantį metų, 1025-aisiais. Pradžioje įkurtas nedidelis vienuolynas, paskui jis augo ir dydžiu ir svarba. Čia saugomi svarbūs rankraščiai, meno kūriniai, gyvena apie 100 vienuolių.
Prifotkinu visais rakursais, o tada užkalbina vaikinas, paprašo jį nufotografuoti "su kryžium". Ok. Tada sako - gal ir tave nufotkint? Aš atsisakau. O paskui gailiuosi. Selfintis tik belieka. Ir bėgt į apačią.
Dar įkišu nosį į vienuolyno kiemą. Ir į keltuvą žemyn. Jis nebrangus, nesuprantu, kodėl visi stovi kamščiuose ant kalno, kai galima keltuvu be problemų užsikelti? Ieškodama info vienam bloge randu įrašą, kad parkingas labai brangus 10 eu už valandą. Netiesa. 6 eu visai dienai.
Lekiam į šeimos norimą tašką - Katalonijos kartodromą. Jų svajonė - lauke! Prasilekia visi, mes su Ogiu spoksom ir fotografuojam.
Ir tada Girona. Tik įvažiavus, pasirodo gražus miestas. Vaikai ir šuo lieka viešbutyje, o mes su vyru apsukam ratą aplink senamiestį. Aš žinau, kad čia dar būsime pora dienų, neimu fotiko, bet pamačius įspūdingąją Katedrą, neiškenčiu neišsitraukusi telefono... Paimam picą vaikams vakarienei ir grįžtam į viešbutį. O pačius mus vaikai vėl išleidžia romantiškos vakarienės. Einam netoli nuo viešbučio, į Nepriklausomybės aikštę (Placa de la Independencia). Neypatingai patiko ši vieta (restoranas Casa Marieta), per daug apšviesta, nedaug žmonių, per greitas aptarnavimas. Bet skanu.
Kitą rytą išeiname trise su vaikais ir šuniu pasivaikščioti po miestą. Pirmiausia - nuostabus didelis aukštų aukštų medžių La Devesa parkas. Nors jie dar be lapų, įspūdį tas tik sustiprina.
Pasimalam žaidimų aikštelėje...
Kovo pradžia ir žydi vyšnios...
Tada neskubėdamos einame link senamiesčio. Kaip smagu, kad viskas pasiekiama pėstute, nereikia jokio transporto, viskas šalia! Po Barselonos Girona buvo tokia atgaiva!
Tik perėjus tiltuką, stovi liūto skulptūra, kurios minkštąją dalį reikia bučiuoti, jei nori grįžti į Žironą. Nebučiavom.
Senoji miesto katedra su nukirstu stogu. Mažė klausinėjo, kodėl jis nukirstas, tas stogas? Tuo metu sėdėjome viešbučio kavinukėj, valgėm pusryčius ir per visą sieną plakatas kabėjo - medžių alėja su šia bažnyčia priekyje. Dangus baltas nuotraukoje, sakau va dėl to, kad žmonės nemoka fotografuoti, bažnyčios stogas fotografiškai "išdegęs". O pasirodo, buvau neteisi, jis iš tiesų toks nukirstas. Beje, žvalgiaus, iš kokio kampo fotkintas tas kadras - nusprendžiau, kad fotošopas, nes neradau to būtent taško...
Einam nuojautos būdu. Aplink grožiai.
Netyčia randam Žironos apsauginę sieną aplink visą miestelio senamiestį. Užvarau visą kompaniją viršun, burba, bet lipa. Tokie vaizdai atsiveria!
Monestir de Sant Pere de Galligants - šalia šio vienuolyno reikia ieškoti laiptukų į pačią gražiausią miesto sienos dalį - jau ištyrinėjus paaiškėjo. Tų sienos dalių sudalinta yra kokios 3 ar 4. Pats vienuolynas irgi vertas dėmesio, mes nebuvome, bet matau googlemaps, kad vertėjo užsukti...
Vienuolyno bokštas.
Mūsų gražuolis parkas matosi. Dydis koks!
Prašau vaikų savo foto. Tos ginčijasi, zirzia, bet galų gale nusileidžia mamai.
Tada leidžiamės žemyn ir sukam siauromis gatvelėmis. Balkone esantis šunėkas puola engt Ogį. Ogis ignoruoja vietinį triukšmadarį.
Čia matėme ir protestų prieš Airbnb sistemą. Kiek kalbino vietiniai - dažniausiai norėdami pagirti šunį, mums atsiprašius, kad nekalbam ispaniškai, sakė- turit galvoje kataloniškai? Oi, po Šveicarijos su jos dialektais, tik džiaugiuos, kad nesikraustysim čia. Gal.
O čia jau žydų kvartalo siaurosios gatvytės.
XII-ame amžiuje Žironoje klestėjo žydų bendruomenė, čia buvo viena svarbiausių kabalistinių mokyklų Europoje. Žydų bendruomenės buvimas čia baigėsi, kai 1492 metais karalienė Izabelė uždraudė judaizmą visoje šalyje, žydai turėjo pasirinkimą arba krikštytis arba išvažiuoti.
Jau dienos šviesoje gerai apžiūriu Katedrą. Daro įspūdį tie laiptukai, skaičiuojam jų 98 vnt lyg, susimaišom, vėl skaičiuojam.
Vaikai čiuožinėja... Net dičkė. Džiaugiuos, kad nezirzia.
Prisimenu Sostų karus ir scenas iš šios vietos... Ne visi žironiečiai buvo patenkinti filmavimais, reikėjo rodyti dokumentus, įrodančius, kad tu esi šios gatvelės gyventojas, kad leistų praeiti...
Onyar upė teka per Gironą. Praeiname pro Gustavo Eifelio sukurtą tiltą per šią upę. Sakoma, kad spalvotus namukus pakrantėje išmarginę miesto architektai buvo įkvėpti pačio Antonio Gaudi. Juos perdažyti draudžiama.
Jaučiuosi, kad ilsiuosi ir atostogauju, kai viena ištrūkstu į miestą pasivaikščioti, be stabčiojančio šuns, be zyziančių vaikų, tik aš, fotikas ir naujas įdomus miestukas. Išslampinėju neskubėdama žydų kvartalo gatveles, netyčia užklystu į skersgatvį, matytą Sostų karuose. Kantriai laukiu, kol pasišalins trys vaikinai, kurie dar paprašo juos nufotkint...
Lipu į miesto sieną, einu ja, šįkart kita dalimi. Vakarų pusėje siena buvo nugriauta siekiant išplėsti miestą, o rytų pusėje ji išliko, bet buvo apleista. Vėliau jos buvo atkurtos. Passeig de la Muralla - taip vadinamas turizmo maršrutas aplink senamiestį. Šįkart vaizdai gražesni nusileidus žemyn prie Katedros. Randu jaukų kiemelį.
Čia matyt vyksta įvairūs pasirodymai... Patinka mėlyna suoliukų spalva, Šveicarijoje visur raudoni.
Užsuku į arabiškas pirtis, kurios tik taip vadinasi, čia romėnų palikimas. Vos kelis eurus kainuojantis įėjimas - įspūdinga pagrindinė salė, toliau paprasčiau. Stebuklingu būdu išeina ten buvę keli žmogeliukai, tad puolu fotografuoti tuščią įspūdingai apšviestą erdvę.
Pažvelgus aukštyn...
Ir išlipus ant stogų atsiveria tokie vaizdai.
Išsivaikščiojusi miesto senamiesčiu, neriu į parduotuves - visi greitos mados tinklai vienoje vietoje, rojus. Perku gražuolę suknelę ir grįžtu namo. Nuostabios akimirkos vienumoje baigtos.
Imu kartu vaikus, šunį, ir einam ieškot kur užkąst. Sėdam šalia namų esančioje Nepriklausomybės aikštėje. Saulutė šildo, smagu pabendrauti su vaikais, numest kąsnelį amžinai alkanam šunėkui.
Taip atrodo cezario salotos. Patiko.
Ir pamaitinusi veduosi visus tris i paskutinį pasivaikščiojimą po ilgiausiąją miesto sienos dalį nuo Katalonijos aikštės iki Katedros. Praeiname Katalonijos aikštę.
Ir tada, netoli sodų Jardins de la Muralla, yra užlipimas į miesto sieną
Užlipu į kiekvieną stebėjimo bokštelį. Vaizdai ne tokie gražūs, kaip vakar, miestas ir tiek.
Užmokestis už laipiojimą.
Paskui paliekam vaikus ir šunį namuose, lendam į miestą su vyru. Pasivaikštom, įlendam į bariuką užkąsti. Vakarą šįkart renkamės jau namuose - atsibodo blaškytis po barus. Jungiamės filmą ir jaukiai pavakarojam. Ryt važiuosim namo.
