 |
 |
 |
Trečia diena skirta Heraklionui. Rytas skirtas baseinui, paskui šopinimuisi - kiek daug megztukų voliojosi Massimo Dutti už 20eu - nepopuliari prekė.
Gyvenome viešbutyje Olympic - patiko, turi baseiną ant stogo, geri pusryčiai su vietiniais skanėstais, pačiam centre - šalia Archeologijos muziejaus ir bariukų parduotuvių rajono.
Šeima viešbuty, aš viena landžioju po parduotuves, nusiperku skrybėlę vietoj tos Santorinio baseine išmaudytos...
Ta nuostabi jūra gatvės gale...
Vakarop išlendam pagaliau apžiūrėt miesto ir vėl apsipust graikiškais skanėstais.
Herakliono miesto vieta apgyvendinta nuo neolito laikų, Knoso rūmų vietoje gyveno Mino civilizacija, kol visko nenušlavė Santorinio Teros ugnikalnis.
1204 m. miestą nusipirko Venecijos respublika. Venecijiečiai pagerino saugumą, pastatydami gynybinę sieną (40 m storumo, 7 bastionai - eisime ja) ir tvirtovę Rocca a Mare uoste. Venecijiečių Heraklionas tapo „Regno di Candia“ (Kandijos karalyste). Miestas išlaikė naują pavadinimą daugybę šimtmečių, taip buvo vadinama visa sala. Įtvirtinti valdžią iš Venecijos į Kretą buvo perkeliamos šeimos 1212 m. Dviejų kultūrų bendras egzistavimas ir italų renesansas paskatino menų suklestėjimą, vadinamą Kretos renesansu. Deja, iš venecijietiško palikimo Heraklione mažai kas telikę, nes miestas kentėjo per kretiečių kovas su Osmanų imperijos okupantais, pergyveno chaotiškų statybų bumą po Graikijos ir Turkijos gyventojų apsikeitimo 1923 metais bei galiausiai buvo gerokai sugriautas per II pasaulinį karą.
Šalia Agios Titos bažnytėlės.
Matosi venecijiečių laivų statyklos likučiai.
Rocca a Mare tvirtovė.
Apeiname tvirtovę ratu, šiek tiek paeinam molu. Galima buvo užeiti ir į vidų - 4eu bilietas.
Štai matosi jau venecijiečių statyta miesto apsauginė siena, kaip rašo, 40m pločio.
Randam užlipimą, einam šia siena visą ratą aplink senamiestį.
Panašu į 40m plotį, ane?
Šiltas vakaras, praeina nebent koks žmogus su šuniu, šiaip tuščia.
Čia kažkas vyks vakare.
Nuo sienos matyti miesto namai, na, nenorėčiau gyvent Heraklione... Dėžučių kratinys toks.
Mažės suknelę vėjas pučia, atrodo lyg virvute laikytų.
Randam figmedį, jau beveik valgomos figos...
Apsukam ratą aplink senamiestį gynybine siena, leidžiamės žemyn į parkelį. Aukšti medžiai, pavėsis, nesinori išeiti.
Tada einam vakarienės. Heraklione ją valgėme du vakarus, vieną vakarą sėdėjom vienam bare, kitą - priešais pirmąjį barą esančiam bare. Pabandėme Giros. Man už Tzadziki nieko geriau nebuvo. Reik rinktis ką valgyt, aš - "tai man Tzadziki ir duonytę, graikiškas salotas, pyragėlius, įdarytus špinatais"... Vyras sako - tai imk ką žmoniško, kokį patiekalą iš mėsos ar žuvies. O man nesinori.
Mano priverstinai imta Pita - ai, nieko gero man.
Pirmą kartą mačiau dar neiškepusią mėsą ant šio daikto.
Pareiname namo pro nemiegantį miestą, perkam akinius nuo saulės - labai prireikia.
Ketvirtai dienai buvau numačiusi lankyti Knoso rūmus. Bet paskaičius apie juos, praėjo noras ten važiuoti. Susidariau įspūdį, kad bus daug žmonių, eilės, kad geriau nepalikti mašinoje vertingų daiktų - o mes turim pervažiuoti į Chanios pusę, visi daiktai mašinoje būtų. Svarbiausia priežastis ten nesilankyti buvo ta, kad Knoso rūmai yra architekto Arhturo Evanso fantazijos vaisius, jį domino antrųjų rūmų liekanų nuo 1450m pr.m.e. periodas, o visi vėlesnieji galimai likę pirmųjų rūmų sluoksniai buvo sunaikinti.
Vietoj Knoso, pasirinkau Phaistos ir Gortynos archeologinį palikimą. Tuo labiau, kad jie buvo pakeliui į Matala paplūdimį.
Štai mes ir Gortynoje - daugiau nei 6000 metų skaičiuojančiame mieste, kurį mini Platonas, Homeras. 68m. pr. m. e. miestas ypač suklestėjo, nes buvo prijungtas prie Romos imperijos, miestas tapo salos sostine, politiniu ir kultūriniu centru. Italijos archeologų mokykla kasinėja vietovę nuo 1884m ir tęsia iki šiol, nes miesto teritorija milžiniška. Lankytojams atidarytas tik mažas gabalėlis aplink nuotraukoje matomą šv. Tito baziliką ir odeono likučius.
Užėjus į vidų malonus pavėsis neleidžia greit išeiti. Ypač vaikams.
Prasideda burbliavimai, kai pamato, kad čia "nieko gero".
Šv. Tito bazilikos vidus. Sunku patikėti, kad ji išstovėjo tiek metų...
Palieku jas pavėsy, einu link tolimesnių ekspozicijų. Įdomu, kiek metų šiam alyvmedžiui?
Pamačius, kad yra ką pamatyt, atvelku ir vaikus - tegu susipažįsta su senovės architektūra. Odeonas, čia saugoma didžiausia Gortynos vertybė: akmenyje dorėniniu senosios graikų kalbos dialektu iškaltų antikos įstatymų sąvadas.
Karšta, kaip pirty. Vandens neturime. Pamatom kažkokį kioskelį, jame senukas, vandens bambaliais apsikrovęs, bet ne pardavimui. Ech...
Moteris, pardavinėjanti bilietus pasakoja, kad aukštai kalnuose dar yra įdomių objektų, bet kur jau mums... Netempsiu vaikų, o ir pati jau galus atidavinėjau, be kepurės, be vandens, lekiam į mašiną, pakeliui stojam vandens.
Jazminų, figų ir pelynų kvapas tiesiog fiziškai juntamas, išlipus Festos (Phaistos) griuvėsiuose, tvoskia 38 karštis, jokio vėjelio, jokio pavėsio. Bet vieta įspūdinga!
Tą kvapą norėjosi susipakuoti ir išsivežti...
Antri pagal svarbą ir dydį Mino civilizacijos rūmai Kretoje (pirmi - Knoso rūmai), kuriuos išgarsino paslaptingiausias radinys – Festos diskas . Tai apvali keraminė plokštelė su įspaustais įvairiais simboliais. Disko paskirtis ir ženklų reikšmė iki šiol nežinoma. Pats diskas saugomas Herakliono archeologijos muziejuje, o turistai plūsta apžiūrėti autentiškos archeologinės vietovės: 1908 metais rūmus atkasęs archeologas F. Halbherras pasistengė išsaugoti viską taip, kaip rado - tas man patinka.
Įspūdingi indai vynui ir aliejui laikyti.
Mes su vyru susižavėję landžiojam, vaikai nuneria į pavėsį.
Čia buvo parduotuvėlės! Mano stichija.
Kaip ir daugelis senojo Kretos palikimo įspūdingi 8 000 kv. m. rūmai buvo sugriauti 1700m. pr. m. e. įvykusios žemės drebėjimo. Rūmai atstatyti, mažesni plotu, bet didingesni, kol apie 1450m. pr. m. e. vėl buvo sugriauti.
Čia - buvę princesės kambariai.
Festos diskų pilnos suvenyrų parduotuvės lentynos. Užėjus į parduotuvėlę, nesinori išeiti, vėsumaaaaaa. Bet reikia eit ieškot kažkur nuklydusios šeimos.
Nuo Festos kalvos atsiveria nuostabus vaizdas į Mesaros lygumą, Asterousios ir Psiloričio kalnus.
Prisikultūrinom, laikas atsigaivinti.
Matala paplūdimys.
Pagal senovės graikų mitą baltu jaučiu pasivertęs dievas Dzeusas gražuolę Finikijos princesę Europą per jūrą atplukdė būtent į Matalos paplūdimį. Čia jis pasivertė ereliu ir nusinešė Europą į meilės guolį netoli Matalos esančioje Gortynoje. „Odisėjos“ žinovai teigia, kad Mataloje lankėsi ir Spartos karalius Menelajas su mylimąja Helena grįždamas iš Trojos karo.
Stiprus vėjas ir fantastiško grožio uola, su ertmėmis uolose, pro jas landžioja žmonės, mes nesusigundom, pernelyg karšta... Skėčio savo neįmanoma pasistatyt dėl vėjo, tenka imt skėtį plius du gultus, viskas 6eu. Guliu ir vėjas bloškia žvyrą į akis - smėliukas Matala gal ir ne žvyras, bet jausmelis lygiai toks.
Šiuose išgremžtuose urvuose prieš 9000 metų gyveno žmonės. Romos imperijos laikais urvai buvo naudojami mirusiųjų laidojimui. Protu suvokiamu laikotarpiu - 1960-aisiais urvuose įsikūrė hipiai.
Einu pasivaikščioti link uolos, esančios prieš tą gražiąją, padaryti foto ir apžiūrėti miestelio. Nueinu, pabandau fokint, netelpa uola, grįžtu kito objektyvo ir vėl einu.
"Gyvenimas - šiandien, rytojus niekada neateis".
Grįžtu, befotkindama mažę jūroje, vis traukiuosi atgal, kol vos neatsisėdu kažkokiam vyrukui ant kelių!...
Jokių hipių aplink nesimatė, bet jei pritruktų tų vaizdų - birželio mėnesį čia vyksta hipių festivalis.
Lipam į mašiną, laukia 2 valandų kelionė iki naujų namų. Pakeliui stojam pakelės bariuke pietų. Super jaukus, žmonių nulis, padavėjai nekalba angliškai, kaip ir norėjau. Vis pamirštu Kalimera ir Kalispera - kuris yra labas rytas, kuris labas vakaras...
Mūsų namai 7 dienom tampa nedidukas trijų aukštų namukas mažam kaime Douliana netoli Chanios, du miegamieji, du vonios kambariai, svetainė, du balkonai, terasa su nuosavu besidraskančiu katinu ir baseinas, kurį pirmą vakarą uzurpavusi italų šeima, tėvai geria proseco ir drybso ant gultų, o trys paaugliai vaikai be perstojo darosi video selfius.
Foto daryta vėliau, kažkurį rytą.
Mūsiškės nors nori, nelenda į baseiną, tad einam vakarieniauti. Taverna - trys žingsniai nuo namų, su dideliu kiemu ir gražiu vaizdu į slėnį. Vaikai daro cooking show, laukdami maisto. Tėvas prisideda laimikio dorojime.
Ir galų gale baseinas vėlai vakare tampa mūsų! Ačiūd, ryt italų nebeliks.
