 |
 |
 |
Dar viena diena rojuje. Va tokiam.
Oras nesikeičia - dienos plius 30-32, naktimis 22.
Keliuosi pirma, einu į baseiną ir drybsau ant čiužinio, žiūriu į žydrą dangų ir klausausi cikadų, kol saulė darosi kiek karštoka ir sukyla šeima.
Po vakar vairavimo iki Balos ir atgal galvojau vyras norės pailsėti, bet jis žino, kad planuose turiu kitą gražuolį paplūdimį, tad sako - važiuojam. Man du kartus kartot nereik. Vėl dardam beveik iki Kissamos, o tada žemyn - link (vėl reik tikrintis, kaip teisingai pavadint) - Elafonissi paplūdimio.
Stebina senų laužų krūvos pakelėse, turiu galvoje senas mašinas. Pilna, pilna. Ir kai kurios nerealiai fotogeniškos, vos ne iš Radiatoriškių.
Pravažiuojam pro kažkokį tarpeklį, prašau vyro sustot, bet kiek nusiviliu - mes juk iš Šveicarijos, kalnai ir tarpekliai dvigubai aukštesni.
Šių gėrių nenusipirkom, nors norėjau - bagažas super minimalus ir užgrūstas skudurais, ląstais ir kitokiu gėriu.
Aviliai keisčiausiose vietose.
96 km./2 valandos ir mes jau vietoje. Elafonissi kiek nuvilia - labiausiai nepatinka žmonių koks milijonas, vanduo vėsokas, vėjukas nemažas. Parkingas kaip labirintas, iš viršaus pažėjęs vyras sako - mašinų daugiau, nei Kauno mašinų turguj.
Paplūdimys puikiai privažiuojamas, tad žmonių netrūksta. Mokam už du gultus ir skėtį, vėl šeima į vandenį, aš ant gulto budėt.
Vanduo seklus, idealu su mažais vaikais.
Rausvas vanduo pakrantėje - tai smulkios rausvos kriauklelės.
Va taip va atrodo mano atostogos.
Vyras grįžo iš nardymų, pasakojo, kad matė žuvis nuodingas, kurios teoriškai nė neturėtų gyvent šioj jūroj. Paskutinis must do kadras ir vyniojamės link išėjimo.
Dažnai čia būna vėjuota, tad daug vandens sporto entuziastų.
Ir taip atrodo parkingo prieigos.
Beldžiamės šunkeliu link Sunset tavernos. Skaičiau vienam bloge, kad ten labai skaniai pavalgė vienas toks su šeima, tad reik ir man. Keliukas įspūdingas, vingiuojame serpantinais šalia jūros link to pat Kissamos. Ten paragauju tirpstančių burnoj pyragėlių su špinatų ir varškės įdaru plius mano mylimas tzatziki. Čia jis ne tobulas, trūksta kažko. Bet vaizdai į slėnį puikūs.
Šeimininkai renka skirtingų šalių pinigus, žiūriu, litas yra, galvojau palikti šveicariškus 5 frankus, bet kai tzatziki netobulas, pagailėjau. Tiesa, dar ir mousaka buvo šildyta, ne šviežia, tad...
Bet šie pyragėliai tai kažkas fantastiško!
Šitą gėrį paliekame neatkimštą, nes man po vyno puslitrio kiek daugoka būtų, o vyras vairuoja. Užtat perkam vietinio vyno butelį vakarui.
Pradėjus važiuoti, kelią užtveria ožkos, gražuolės, nu.
Mums lėtai judant, visos pasitraukė, bet viena vis tiek įsispyrusi liko.
Čia į ožkų temą- mano šeima, pamačiusi ožką toli ant aukšto kalno, žiūrinčią į besileidžiančią saulę, sako - “o, mūsų mama ten (aš)! Tik fotiko trūksta!”
Toliau dar asiliukas ant kelio bastosi, našarnikas, tikisi kažko.
Ir tada privažiuojame... saulėlydį! Lendam iš mašinos pasigėrėti.
Taip norėjau palydėti saulę kur nors Kretoje, kokiame miestelyje gal, vyras sako, kad ji leidžiasi ne ten, kur mes apsistoję ir kur būnam vakare, ir tikrai, o būtent dabar važiuojame ta puse salos, kur ji leidžiasi, jėėė.
Ir radijai grajinant kažkokias vietines birbynes (lyg turkiškas ne turkiškas) matyt, vietines, grįžtam namo.
Aštunta diena, priešpaskutinė pilna atostogų diena, šiandien poilsio režimas, tik nuvarysim į vienuolyną šalia Chanios. Po dviejų dienų važinėjimo norisi kiek ramybės ir tinginiavimo. Nebetraukia nė nusižiūrėta tvirtovė Frangokastello salos kitoj pusėj, dar prisidėjau ten taškų google maps pilna...
Iki pietų baseinas, arbūzas, knygos, internetas, visi kas kur. Atsidarom Retsina vyno mažą - kažkoks su pelėsiais pasirodo, išpilam.
Apie 14 val pradedam ruoštis į vienuolyną, pažiūriu, kad jis dirba tik nuo 17 val! Vėl siesta.
Vienuolynas Agia Triada Tzagaroli - jaukumo įsikūnijimas. Gėlės, žydintys medžiai, aplink siena stora su butais (celėm?) vienuoliams, o vidury bažnytėlė su bokšteliais, jaukiai apšepusi... Bokšteliai, varpai, kačių šeimyna... 2,5 eu už įėjimą, moterims su šortais dalina sijonus, o mano dičkė beveik 14 metų ir aukštesnė už mane praleidžiama be papildomos priedangos.
Lankėm du vienuolynus būdami Kretoje, bet norėčiau dar aplankyti - kokie jie jaukūs man!
Apsukam ratuką su šeima, paskui palieku juos ir suku antrą pati.
Grįžtu pas šeimą.
Prie išėjimo randam kačiukų.
Atvažiuoja mašina.
Po vienuolyno priprašiau vyro dar prasukti pro pliažiuką, jis matosi nuotraukoje, bet pavėlavome, nes saulė jau žemiau, jokio vandens žydrumo nebesimato... O jis labai įspūdingas, pagūglinkit Seitan limania beach.
Šalia naujai pastatyta, bet nenaudojama bažnyčia.
Pietaujam pakelės tavernoj, lyg ir eilinė, bet super skaniai prisiryjam, kaip visad makarai boloneze vaikams, man tzadziki, graikiškos salotos ir graikiški čeburekiukai su špinatais, vyras ima avieną, apsirijimas.
Devintą atostogų dieną jau sunkiai sugalvojam ką veikti, oda nusvilus, atsimaudyta, karštis pradeda erzinti, vaikai mieliau renkasi planšetes, nei baseiną - laikas namo. Nors dabar rašant, kai už lango plius vargani 12, sunku tuo patikėti...
Dar atsikrausto naujų italų šeimyna su mažais vaikais - baigta mūsų su prancūzais mandagaus pasikeitimo baseine.
Po pusryčių (arbūzo ir ledų), varom į kitą salos pusę, nusižiūrėjom paplūdimiuką. 66 km važiuoti virš valandos. Atrodo, paplūdimių nors vežimu vežk ir šalia, bet gi toliau įdomiau. Pravažiuojam pro akmenimis apibyrėjusį Kourtaliotiko tarpeklį, dar randam uolą su apvalia skyle visai šalia Skinaria psplūdimio.
Vaikus sunkiai sekasi ištraukt, ypač mažę, nardo, kaip žuvis, pilna reikalų. Sakė, labiausiai jai patikęs paplūdimys, nes staigiai gilėjantis, kiti paskutinėm dienom buvo tokie vienodo gylio baseinai iki liemens.
Man maudytis nepatinka, kai gilu, tad einu pasivaikščiot ant kalvų. Mane aplenkia bernas, kuris šokinėja nuo tos uolos, matomos šioje foto tamsios kairėje.
Neina ištraukt.
Ištrauktos.
Tik grįžusi namo užmačiau ir nagus norėjau nusigraužt - neaplankėme šalia esančio Preveli paplūdimio, į kurį veda ilgas palmėmis apaugęs takas tarp kalnų... Ech... Gal kitam kartui? Iki žymiojo Vai paplūdimio su palmėmis, kuriame filmuotas Bounty reklaminis filmukas irgi nenuvažiavome... Labai jau jis kitame pasaulio gale buvo...
Grįžtam į savo užkampį, einam valgyt paskutinės vakarienės.
Bandom naują taverną savo kaime, skanu, tzatziki, duona, sūrio kamuoliukai ir sūrio padažas dičkei, mes dalinamės avieną, vištą ir kiaulieną plius milžiniška porcija graikiškų salotų. Galui gaunam šokoladinio tortuko ir rakės. Kaip visad išeinam sprogstančiais pilvais.
Kito ryto foto nuo mūsų terasos.
Nesinori išvažiuot, buvo nuostabios atostogos... Mielai prisiminsiu pusryčiams saldų arbūzą, tiesiai iš lovos šokimą į baseiną ir ant gulto drybsojimą uodžiant nuostabius augalų kvapus ir spoksojimą į amžinai žydrą dangų, naujų vietų atradimus, skonius, kraštovaizdį.
Bet namie laukia šunienis, jau visi pasiilgom...
