 |
 |
 |
Mūsų atostogų miestelis Douliana - mažas, super jaukus, kalnuose, primena šiaurės Italijos dalį šalia Šveicarijos, iš kur parsivežėm Ogiuką. Trys tavernos, daug nuomojamų vilų su karališkais kiemais ir baseinais. Gyvenčiau čia.
Iš ryto pasitinka nuosavas atostoginis katinas, klykia, kaip skerdžiamas. Duodu vandens. Daugiau nieko neturime. Tai supratęs baigia klykt ir eina pamiegot.
Iš ryto mirkstam baseine, kol italai miega - paskui paaiškėjo, kad jie išvažiavo. Trečiame namuke kaimynai buvo prancūzai - labai nedrąsios mūsiškių amžiaus mergaitės ir jų tėvai. Prancūzai elgėsi mandagiai, mes irgi - kol vieni maudosi, kiti nelenda. Tas man patiko. Nors kitą kartą norėčiau nuosavo baseino... Tik tada turbūt negautume vilos miestelio viduryje...
Važiuojam pusryčių kokius 4 km iki artimiausio paplūdimio miestuko, sėdim su fantastišku vaizdu į uolėtą banguotą paplūdimį.
Maistas neypatingas, mano Benedikto kiaušai atvėsę, važiuosim į parduotuvę vietinių gėrybių ir pusryčius darysimės patys.
Gražuolis pliažas ir mano merginos. Dažnai šią foto renkuosi iliuostruoti puikų orą ir geras atostogas :)
Čia ir maudomės, smėliukas, lygus gilėjimas - mums ir šalia uolos snorkelinimui - vyrui.
Po poros valandų, kai visai suskrundu ant saulės - savo skėtį palikome Matala pliaže, sunkiai traukiam vaikus iš vandens. O dičkė dar maivėsi - “ nesimaudysiu ne baseine”. Ten pliažas, kaip baseinas.
Perkam retsina vyno - geriamas, bet nieko ypatingo. Vietinėj parduotuvėj pardavėja klausia, ar turiu nuolaidų kortelę ar turisto. Sakau: "Turisto". Ir tai akivaizdu, aš su baisiniu fotiko krepšiu, vaikai šlapiais plaukais ir vyras visas bordavai raudonas - įdega greitai ir labai tamsiai.
Vakarop - į Chania. Nuo 1209 iki 1669 metų Chania priklausė Venecijai, pažiūrėjus į spalvotus namukus tas akivaizdu. Žinoma, apie turkų valdymą liudija mečetė.
Chania graži, su krantine ir ilgu molu, kurio gale bokštas. Einam juo pirmyn atgal.
Laivų statybų ir remonto vieta venecijiečių laikais - iš didelio komplekso išlikę 7 vietos, o buvo 17.
Ši tvirtovė saugojo uostą nuo svetimų laivų.
Čia radau dangtelį Nikon'o 50mm objektyvui - apsidžiaugiau, kadangi savo jau kokį trečią pametu. Deja, deja, iš kelionės jo taip ir neparsivežiau - kažkur vėl pamečiau.
Vaizdai labai gražūs, einant molu - iš vienos pusės Chanijos venecijietiška pakrantė, tiesiai bokštas, o dešiniau jūra...
Laukia manęs.
Ir ko ne Italija?
Prie miesto bažnyčios ruošiamasi vakariniam pasirodymui.
Pabandėm palypėt aukščiau, bet praėjimo neradome.
Lendam į miestelį, jis pilnas tavernų ir žmonių, sunku išsirinkt vienintelę, visos jaukios, iš visų kvepia...
Sėdam bariuke, kurį išsirinkom iš pat pradžių ir dar sukom ratus - gal ką geresnio užmatysim.
Šįkart bandau įdarytas paprikas, patiko, o vat tie itališkų brusketų atitikmenys labai nesužavėjo.
Tada dar iki molo kito galo, pažiūrėti "kas gero" ir pasidaryti gražių foto besileidžiančios saulės fone.
Lyginant su Heraklionu, Chania jaukesnė, uosto teritorija mažytė, pilna bariukų, labiau gal turistinė tokia, bet gerąja prasme, atmosfera atpalaiduojanti...
Atsikeliu “anksti” - prieš 8, išeinu pasivaikščiot po miestelį, cikadų garsas beveik kurtinantis, ramu, tylu, šilta.
Kaimynų namukas - už tų alyvmedžių dar ir karališkas baseinas...
Grįžusi terasoj randu nuosavą atostogų katiną, įpilu jam gerti. Panašu, kad gyviais čia rūpinamasi, Chanijoj matėm kačių ėdalo ant žemės paberta.
Naminės graikiškos salotos.
Po pusryčių šeima išsiskirsto kas sau, aš einu prie baseino, fotkinu “shuterstokinius” kadrus, tada plaukioju, tada mirkstu gulte baseine ir žiūriu į alyvuoges, oleandrus, figas, ūžia cikados, spigina saulė... paskui einu retsina vyno ir ledų su figom prie naujo detektyvo... Rojus, ką?
Mano "darbo" vieta.
Vakarop varom prie Kournas ežero - neverta gaišt laiko, ežeras kaip ežeras, Lietuvoj ir Šveicarijoj dar ne tokių matę. Vienintelis Kretoje gėlo vandens natūralus ežeras, pliusas uždėtas.
Fotkinuosi su antimis - tėtė liepė joms perduot linkėjimus - tad nuotrauka jam.
Toliau šiek tiek į kalnus - Arkadi vienuolynas - super jauki vietelė kalnuose, rekomenduoju!
Vaikai į vidų neina, lieka prie katės, šeria ją čipsais.
Arkadi vienuolynas - kretiečių laisvės simbolis. Čia 1866 metais prasidėjo sukilimas prieš Osmanų imperijos okupaciją. Arkadi vienuolyne buvo užsibarikadavę 260 ginkluotų vyrų ir apie 700 moterų ir vaikų. Aplink vienuolyno sienas buvo sutelkta net 15 000 turkų kariuomenė, kuri per 1866 lapkričio 7d. šturmą išžudė pasislėpusius kretiečius. Arkadi genocidas tapo vienu iš lemiamų veiksnių kovoje už Kretos laisvę.
Čia eksponuojami 1866m. mūšyje kovojusiųjų kaulai.
Jauku! Vienuolė būti nesiruošiu, bet ta ramuma, jaukuma labai patiko.
Vienuolių celės, vieta maldoms ir meditacijai. Į vieną net išėjo įkišt nosį - atvira turistams.
Mane sužavėjo šis fasadas - išpuoštas žinoma, ne ko kito, o venecijiečių.
Grįžę randam vaikus įsijautusius į kačių mamų vaidmenis.
Mažė ten pat rado grandinėles dvi - viena sau, kita sesei. Gražios!
Vakarui - Retimnas. Dar mažesnis už Chanią, dar jaukesnis.
Važiavome mašina palei paplūdimį, jis pasirodė begalinis - matavau - 7km su viršum tęsiasi super platus, neužmatomai toli gultų nusėtas pajūrys.
Retimno pakrantę labai greit praeiname - ji miniatiūrinė.
Lendam į siauras gatvytes.
Koks rimtas berniukas, būsimas tavernos savininkas, kažką gražaus piešė, patiko.
Ir priėjome venecijiečių tvirtovę, statytą 16 amžiuje ant senojo Retimno akropolio pamatų, apsiginti nuo turkų.
Na, čia šiaip, visad nelaimingos, (bet gražios) - priežastis - nori valgyti.
Grožimės miesto panorama - tvirtovė pastatyta ant kalniuko.
Žinoma, tvirtovė buvo užimta turkų, jie ilgai nelaukę nugriovė Šv. Nikolajaus soborą ir pastatė pirmąją mieste mečetę, skirtą sultonui Ibrahimui Chanui.
Dabar mečetės viduje vyksta koncertai ir parodos.
Vandens saugyklų ir atsargų sandėliai.
Vėl einam į krantinę, renkamės taverną vakarienei. Vyras sako - čia ji viršininkė, ir rodo į mane visiems, kurie kalbina eiti į būtent jų ypatingąją nuostabiąją vienintelę taverną. Och...
Ir mus įtraukia į taverną uoste, sakydami, kad ją rekomenduoja lietuviška turizmo knygutė, ir tuoj pat rėkia kolegai - Lietuva! Tada tas iš krūvos kitų ištraukia LT travel gidą, atverčia Retimno psl. ir rodo rekomendaciją valgyti pas juos... Ten ir sėdam, super skanu ir jauku, bet nepigu. Bet mes su vyru šįvakar švenčiam cielus 16 metų kartu...
Vakare dar atsidarom vyno ir vienam iš keturių balkonų/terasų stebim žvaigždes, kaip ant delno jos...