 |
 |
 |
Velykoms - Burgundija. Keturios laisvos dienos, kiekvienais metais išnaudojam. Kadangi šįkart vieną dieną mums nuvogia tėčio komandiruotė į JAV, lieka tik trys dienos ir ne kažin koks pasirinkimas atstumo ir laiko požiūriu. Manom, kad radom puikią išeitį nuvažiavę į Prancūzijos vyno regioną. O kuris Prancūzijos regionas nėra vyno?
400 km iki tikslo. Važiuojant šaukiu mašinos galui - "vaikai! Kokia pilis ant kalno!" Miglė, pakėlusi akis nuo planšetės, - "bet čia net MC Donaldo nėra"...
Randam MC Donalds, stojam pusryčių. Visai geras pasirinkimas salotų, sumuštinių su žuvies file - kodėl gi ne. Ir kiekvienoj šaly kitaip, pvz Lenkijoj labai skanūs burgeriai su kiaušiniu ir žuvim ar mėsa.
Miglė sako - aš valgau Eifelio bokštą ant savo nežinia kiek aukštų burgerio, aš sakau ant savo salotų - Rainforest, Aistė - o aš valgau dykumą (vištos gabaliukus tešloje), vyras įsijungia į žaidimą, sako, o aš valgau salą - suktinuką iš daržovių.
Atvažiuojam į Beaume (liet. Bonas) - savo laikinų namų vietą. Viešbutukas Kyriad Prestige Beaune le Panorama paprastas, šalia kelio, mūsų prioritetas - gera vieta, šuniui palakstyt erdvė ir keli atskiri kambariai mums ir vaikams. Pusryčiai normalūs, bet antrą rytą jau nebevalgom čia - kasdien vis tas pats atsibosta.
Pro viešbučio langą matosi, kaip vynuogynus tvarko spec. mašina.
Kiemas viešbučio - nuostabus. Buvo ir baseinas, bet dar tik balandžio galas, nesvarbu, kad temperatūra jau leidžia, baseinas apšnerkštas, žalias, fui.
Netoli viešbučio matėm didelį vyno pardavimo tašką Caves des Hautes Côtes de Beaune, tad palikę viešbuty daiktus, vaikus ir šunį, lekiam su mašina ten. Reikia juk vakarui pasirūpinti. Vyno rūsiai didžiuliai, parduotuvė pastoviai pilna, žmonės ragauja, kalbasi, renkasi. Mes prisijungiame.
Rūsiai įspūdingi. Pasirinkimas irgi.
Išsirenkam 6 butelius - 4 raudono, 2 balto. Pardavėjas nueina rinkti mūsų užsakymo, o mes laukiam ir topteli, kad kainų tai nė nepaklausėm... paskui lengviau atsipučiam - raudono kainą išlygina baltojo kaina. Dar dabar rūsy namie guli, laukia degustavimo.
Prasukame pro šalia esantį miestelį Pommard - ir aš susižaviu! Myliu Prancūziją! Kaimelis mažas mažulytis, veiksmo jame - pilna. Žmonės sėdi bariukuose ir geria vyną - o ką daugiau Burgundijoje veikti? Įmesiu čia esančių vyninių kiekį... Aišku, iš ko čia visi gyvena. Miestukas super jaukus, akmeniniai namukai, gėlės ant kiekvieno kampo. O fotikas namuose!
Grįžę į viešbutį, imam vaikus, šunį ir einam į miesteliuką Beaume apsidairyti ir paieškoti vakarienės.
Beaune sukam ratus, vaikai zirzia, kad niekada mum neatleis, kad tampom jas. Sakom, niekad neatleistumėt, jei paliktume vienas namie, niekur nevežiotume, neverstume mokytis, leistume valgyt blogą maistą ir ištisai žaist planšetėm. Mažė prieštarauja. Ta pati, kurios vaikai gyvens karine tvarka, neaplenkiant nė vyro, kaip mes įsivaizduojam.
Čia irgi degustavimo rūsių pasiūlymų pilna. Ir vietinis Notre Dame. Vyną Beaune reikia ragauti Marche aux Vins vyninėje, kuri įsikūrusi XVa. statytoje pranciškonų bažnyčioje. Sumoki apie 10 eu mokestį ir kelias valandas degustuoji sau vynelį, gali ir nusipirkti pigiau, nei visur kitur.
Čia vėliau ateisime vakarienės.
Kokia skulptūra!
Miesto senamiestis apjuostas senovine didele akmenine tvora su žavingais bokšteliais.
Beaune mums patinka - mažas ramus miestelis, Burgundijos vynuogynų sostinė, su parkais, gražiais namais, spalvoti, geometrinių raštų plytelių stogai, apželdinti namų fasadai, gėlynai, daug bariukų.
Čia muziejus, į kurį, deja, neužėjome, viduje labai gražus kiemelis su tais geometrinėm formom išmargintais stogais. Anksčiau čia buvo neturtingųjų ligoninė, kurią 1443m. įkūrė Burgundijos kancleris. Dabar čia - Burgundijos vynų muziejus. Įėjimas 8eu, bet, gaila, neužeinam. Visi alkani, nesuinteresuoti.
Vaikštinėjame ir laukiam laiko, kada prancūzai pradeda vakarienauti - 18,30-19 valandos.
Vietinė Triumfo arka, beje, taip ir vadinasi.
Ateina vakarienės laikas, tad sėdam beveik pirmame pasitaikiusiame bare - spaudė jau poreikis. Neapsirikome, pavalgėme labai skaniai.
Tradicinis Burgundijos užkandis - sviestu ir žolelėmis įdarytos sraigės, skanumynas.
O čia – kiaušinio baltymas. Super lengvas pyragiukas.
Jau patenkinti visi kviečiami ateina. Penktas tik pabėga - alkanas, vargšiukas. Nieko, viešbuty pašersim.
Va tokie Burgundijos firminiai stogeliai.
Traukiam jau link namų.
Patiko antikvariato vitrina...
Vaikai dar nutupia ant supynių... praganom šunį. Ir vyniojamės ilsėtis.
Ryte nesimiega, keliuos, šoku į rūbus griebiu fotiką ir į trasą. Pommard vynuogynai manęs laukia. Mūsų viešbutis šalia 60km besitęsiančio Rout des Grands Crus - vynuogynų Burgundijoje kelio. Nuostabi ryto šviesa!
Žmonių nėr, pravažiuoja vos viena kita mašina, saulė teka, jau šilta. Pafotkinu tai, į ką vakar varvinau seilę, važiuojant į Pommard. Šis apkiužęs namiokas jau vakar krito į akį, turiu!
Ir įspūdingi vartai į vynuogyną šalia Pommard.
Lendu į patį vynuogyną ir tikiuosi, kad tolumoje dirbantis darbininkas su traktoriuku manęs neišvys.
Štai mūsų viešbutukas.
Patenkinta grįžtu namo, išvedžioju šunį, žadinu šeimą. Diena bus puiki.
Po pusryčių važiuojam vėl į Pommard ir einam ieškoti namo, užmatyto internete. Ilgai knisau, kol suradau, kur jis galėtų būti, bet vis tiek nelabai gaudausi, kur jis tiksliai. Visą googlemaps išnaršiau. O pasirodo, užteko tik ateiti į centrinę miestelio aikštę, ir mano nusižiūrėtas namas nufotkintas reklaminiam miesto plakate! Vyras tuoj susigaudo, į kurią pusę sukt, kad jį rast.
Ir ką aš be jo daryčiau?
Sukam iš Pommard - pasirodo, čia esama puikių dviračių takų, tiesiai per Cote d'Or (aukso pakrantė) vynuogynus.
Štai ir po truputį atsiveria vaizdas į mano nusižiūrėtą namą, tai yra visą sodybą, priklausiančią amerikiečių porai, kurie nusipirko namą ir nediduką vynuogyną šalia.
Kaip iš kokių romanų!
Kylam takučiu per vynuogynus aukščiau. Aplinkui kiek akim aprėpt gali - vien vynuogės. Pavasaris, tad jos dar tik pasodintos. Norėčiau čia sugrįžt, kai vynuogės jau prisirpę...
Pamatom mažulytį trikampinį sklypuką, užsodintą vynuogėm. Sakau vyrui, žėk, koks mažas. Jis tada man, ar žinai, kad iš vienos vynuogės gaunasi vienas vyno butelys? Sakau, na, tada mums reiktų minimum 365 vynuogių. Skaičiuojam - ne tiek ir mažai ten į jį sutelpa. Praktiškai 300 yr.
Kylant vis aukščiau, matosi visas Pommard - nedidukas miestukas Burgundijoje, kuriame glaudžiasi krūūūva vynuogių augintojų. Gražusis namas - reikšminga Pommard dalis. Tolėliau užmatom ir kitus miestelius, į kuriuos tuoj užsuksime.
Pasivaikščioję sėdam į mašiną. Internete užmatau įdomių vietų Pommard'e - noriu apžiūrėt. Randam gražų parkelį, o šalia jo - Chateau de Pommard - 20 ha vynuogynų turintį didžiausią Burgundijoje vyno ūkį. Pinot Noir ir Chardonnay vynas pristatomas visame pasaulyje.
Kiemas su didžiulėmis statinėmis, namų viduje - ekspozicija, kurią galia laisvai apžiūrėti.
Senoviškas vyno darymo įrenginys. Įspūdingas agregatas. Tolumoje matosi kubilas, kur vynuoges kojomis spaudžia.
Čia pilnai automatizuotas mėsos kepimo įrengimas - suka ir ištirpusiais riebalais laisto. Prisuki kaip laikrodį, jokios elektros ir kokio 100 metų senumo. Vyras buvo sužavėtas.
Kieme įspūdingo dydžio ir grožio statinės.
Važiuojame į šalia esantį kaimelioką Meursault. Pommard analogas, gražus, mažas, jaukus.
Vietinio vyno platus pasirinkimas.
Atidarytų "Cave" - vyno rūsių - ant kiekvieno kampo.
Įsukam į kiemelį - o ten gražuolis dvaras su vynuogynu aplinkui.
Miestelio centras. Vėl Burgundijai tipiški stogai.
Prisėdam kavinukėje, vaikus ir šunį paliekam ant suoliuko šiam parkely valgyti ledų. Padavėja kalba kažką, nieko nesuprantu. Klausiu, ar kalbate angliškai. Padavėja, pagyvenusi moteriškė, net nesiteikia atsakyti - tipiška prancūzė. Klausiu, ar turite Aperol Spritz. Neturi, bet pasiūlo kitą gėrimą - kalba apie Casis, suprantu, kad vyšnių kažkas bus, ok. Atneša šaltą kažkuom skiestą vyšnių likerį - skamba baisiai, bet buvo visai geriamas. Creme de Cassis. Pradėjau mokytis prancūzų per Duolingo progamėlę, kitąkart galėsiu išbandyt žinias.
Pakeliui į Dijon vynuogynai kiek tik akis užmato, kiekvienas laisvas plotelis. Prancūziški chateau (šato), vyno ragavimai ant kiekvieno kampo.
Dižone sukam ratus. Mašiną pasistatom iš trečio karto, tai gatvės remontai užkerta kelią į parkingą, tai neveikia iki vėlumos, galų gale įkišam kažkur ir ropščiamės į žemės paviršių.
Bet paslampinėjus po miestą, jis pasirodo nerealus. Graži katedra, daug gražių pastatų, aikštė, parkai, visko yra, žmonės, barai ... Nuotaika sugenda, kai pas mažę ant nugaros randam erkę... ištraukiam, per stebuklą turiu pincetą. Pažadu sau, kad pasiskiepysim visi grįžę namo...
Bažnyčia Notre-Dame de Dijon. Ir eilutė, kurią dar atstovėsime.
Nuostabi Gloria Friedman skulptūra.
Susirado draugą Ogis. Šeimininkės ryškiom lūpom nubučiuotą
Gražioji Notre Dame bažnyčia iš kitos pusės įspūdingesnė.
Gorgonos ar Chimeros čia - iškyla klausimas. Domiuosi ir randu - koks įdomus skirtumas - jei jos atlieka praktinę funkciją, tai Gorgonos, jei ne - chimeros. O ta funkcija tai lietaus nubėgimas.
Didžiulė saulėta aikštė Place de la Liberation, pilna bariukų, noriu čia sėst, bet deja, vietos nėra... slenkam toliau.
Už mano nugaros - milžiniški Burgundijos kunigaikščių rūmai, besijungiantys su Laisvės aikšte
Vaikai nori ledų, ieškom su navigacija. Šiaip ne taip surandam, ką tik buvom šioj vietoj. Eilė nemaža, stojam. Kai po gero pusvalandžio atstovim, fotkinu visus ta proga. Ledai vidutiniško skonio, 100 metų aptarnavo, neturėjo grąžos, baigėsi ledai vieni, kitų nepasiekė įdėt, gaišaliai prancūzai.
Vyksta laukimas... fotkinu stovėdama eilėje.
Nu ir pagaliau turim.
Tada trumpam tėtį išleidžiam į batų parduotuves, o patys laukiam... Pro šalį praeina žymiosios geltonosios liemenės, protestuotojai, su alaus buteliais rankose - girdėjom, kaip šūkavo anksčiau kažkur mieste.
Miesto turgus, gaila, beužsidarinėjantis.
Vakarienę valgom šalia turgaus, Grill & Cow viskas šiaip sau, išskyrus vyną ir nerealiai minkštą ir sultingą antieną ir kiaulieną. Net Ogiui nelieka. Tenka vargšiukui tenkintis bandele.
Čia tipo užkandžių lėkštė. Taip atrodė tik tik atnešta. Parašyta buvo - burgeriukas, paštetas, sūris ir t.t., na, jau nemaniau, kad maži bus ant tiek.
Kaulija. Gražuolis mūsų.
Ir jautruolis - niekaip nesigulė pamiegoti, teko tiest savo švarką.
Vat toks mūsų trumpas "apsiuostymas" Burgundijoje. Prisiperkam Dižono garstyčių ir vyno. Regionas labai patiko, nuo mūsų apie 300km, gal dar kada ir sugrįšime, apsilankysime begaliniuose vyno rūsiuose, prasilėksime dviračiais per vynuogynų takučius, aplankysime muziejus. Ir dar paragausime skaniųjų sraigių.
