 |
 |
 |
Keliamės 4 ryto gan žvaliai, 5 jau kely. Laukia 1100km. Ciurichas-Bernas-Ženeva-Grenoblis-Avinjonas-Monpelje-Barselona. Vyrui sakau - dabar mum Prancūzija, kaip Lietuvoj gyvenant Lenkija - reik pravažiuoti iki tikslo. Ir bevažiuodami kalbam apie Prancūziją, ypač Provansą, susižavėję juo abu, išskyrus jų Cote d’Azur pakrante dėl žmonių spūsčių. Provansas ir Langedokas pasitinka žydinčiom laukinėm kriaušėm ar slyvom, begaliniais vynuogynais, pilimis, iš tolo matomomis milžiniškomis katedromis ir austrių fermomis šalia Leicate, šalia jūros, tolumoj lyg miražas iškyla snieguoti Pirėnų kalnai.
Bet šįkart Katalonija. Noriu šeimai parodyt Barselonos grožius. Ir oras lepina - vasario galas kovo pradžia - net iki plius 20.
Nerandam kur pavalgyt, MC'Donaldai ir panašūs taškai dirba tik nuo 11 val, o kai keliesi 4, 8 ryto jau žarna žarną ryja. 11 val. pagaliau pavalgius užplūsta laimės ir žavėjimosi viskuom jausmai.
Dar iki maisto taško vos paskutinius kilus šliaužėm be benzino, mašina rodė 160km liko nuvažiuot, 35 km/val, 25km/val ir nulis! Staigiai per 10 km nukrito skaičiai, mažam Prancūzijos kaimely Saint Marcellin galvojom jau stosim ir teks eit paskutinius metrus pėsčiom. Greičiausiai dėl sunkios stoginės bagažinės netikslūs parodymai.
Nuo Ženevos iki Ispanijos sienos 65eu už kelius.
Stojam Perpignan - vyrui reikia valandą kalbėt telefonu, o mes neriam į parką. Oras šiltas, tad žmonių nemažai, piknikauja, važinėja dviračiais, žaidžia futbolą.
Ilgiausiai užtrunka paskutinis 100 km, stovim Barselonos kamščiuose, nerandam Melia Sidges hotel privažiavimo... Galų gale įsikuriam naujuos namuos, jie vėsūs, priplėkusiu drėgnu oru, nors gan jaukūs, ir šalia jūra. Kol ne sezonas ir pliažas pusiau nuosavas - rytais šunį paleidžiam be pavadėlio. Bet nusiviliu dirbtine žole, paveiksliuke airbnb buvo tikra.
Butų kompleksas, kuriame mūsų butukas buvo - pirmame aukšte turi gražias terasėles, o vidiniam kieme milžiniškas bendro naudojimo baseinas. Net nėjom žiūrėt - žiema gi dar, nors lauke plius 20 beveik.
Einam valgyt vakarienės. Sitges aplink uostą daug bariukų restoraniukų, visi pustuščiai, nors matosi nemažai žmonių ir visos užeigos dirba. Su šunimi į vidų picerijos su staltiesėm neprisiima, tenka sėdėt lauke kartu su rūkančiais. Visi pikti, vaikai burba, vyras nervinas. Kol neatneša valgių ir gėrimų. Vakaras baigias linksmais juokavimais, krentam į lovas.
Įsivaizdavau saulę tekant tiesiai prieš mūsų langus, bet ji kyla šone. Išvedam prasilėkt šunį. Tas kaip kalnų ožys lekia siauriausiais takeliais ir nekrenta!
Keliaujam trise su vaikais į Barseloną, vyras dirba "iš namų" kartu su Ogiu. Perkam traukinio bilietus pirmyn atgal į Barselonos Estacio de Sants traukinio sustojimą. Keltas į Montžuko kalną kylą iš metro sustojimo Paralel - yra nupaišytas keltuvo ženklas. Kitaip, nei Šveicarijoje, čia traukinio ir metro bilietai ne tie patys. Metro perkam atskirą kortelę, 10 pravažiavimų 10eu su kapeikom. Vaikams nuolaidos tik iki kūdikinio amžiaus, lyg nuo 4m reikia bileto kaip suaugusiam.
Stoty tik spėk dairytis, smulkutė nenusakomo amžiaus japonė - gali būti ir 10, ir 40 metų, stambi anglė su dukrele suderintais drabužiais, gražūs ispanų vaikai, stoties darbuotoja kaip gražuolė iš serialų, praeina vyras su piršto storumo žiedu nosyje ir ilgais raudonais plaukais...
Atvažiavę į Paralel sustojimą, matom, kad iki keltuvo mūsų iš čia nenuveš, uždarytas traukinys. Yra nuorodos į autobusą, kuris veža į kalną, į pradinį užsikėlimo tašką, kur yra keltuvai. Ok, einam. Autobuso ir traukinio bilietai - tie patys, galioja ta pati kortelė, kiši tris kartus į aparatą, ir važiuoja trys žmonės. Lipam į keltuvą, keliamės iki Castel de Monjuik. Žvalgomės, Barselona traukiasi ir virsta dideliu namų kratiniu. Tolumoj per rūką matyti gražuolė Sagrada Familia.
Šitoj šaly kuo aukščiau, tuo šilčiau - sako vaikai, užkilus į Monžuko kalną ir einant link tvirtovės. Saulė kepina, vėjo nėra, apačioj buvo šešėlis, o čia - įkaitę akmenys aplink.
Viliojantys leistis laipteliai, bet nėjome jais.
Tik maža dalelė Barselonos milžiniško uosto, kuris yra vienas iš svarbiausių Viduržiemio jūroje.
Fotkinuos prie apelsinmedžių.
Karinės tvirtovės pabūklai.
Tvirtovė pastatyta 1640 metais Katalonų ir Habsburgų kovų metu. Iki to laiko stovėjo tiesiog bokštas, skirtas apžvelgti ir saugoti apylinkes. 1779 ir 1799 metais tvirtovė buvo rekonstruota ir įgavo dabartinį pavidalą. 1940-1960 metais vadovaujant Francisco Franco tvirtovė naudojama kaip kalėjimas. Paskui čia buvo karo muziejus. Ir nuo 2007m. atidaryta lankytojams.
Pinigai plaukte plaukia iš kišenės, visą rytą tik ir mokėjau, o kol kas nieko nepamatėme. Traukinio bilietai, metro kortelė, keltuvo bilietai, tad kai paaiškėja, kad ir į pilį įeiti reik mokėti, galvoju, na, jau gana, užteks. Bet paslankiojus kelias minutes šalia pilies, galvoju - kaip aš čia taip būsiu šalia ir nepamatysiu? Kada nors grįžt brangiau kainuos. Nueinam sužinoti, kiek už įėjimą, kaina maloniai nustebina - 5eu už mane ir abu vaikus. Einam.
Bet nieko labai kitokio ar įdomaus nepamatome, tik patinka šis bariukas.
O tada žemyn.
Keltuvo, kuris kelia į Monžuko kalną internetinis psl. www.telefericdemontjuic.cat Eiti į Paralel sustojimą, ten sėst į traukinuką, kuris atveža į keltuvų pradžią. Mūsų atveju tai buvo autobusas, nes traukinukas nedirbo.
Bet mes leisimės ne šiuo keltuvu žemyn. Prieš metus būdama Barselonoje mačiau keltuvus, kurie kelia per visą uosto teritoriją, į Monžuko kalną. Niekaip internete neradau informacijos, kur pradžia, kur pabaiga. Ieškojau, nežinojau, kaip juos pavadinti, kol galų gale atradau. Reikia nuo pradinio keltuvo į Monžuko kalną taško nusileisti šiek tiek žemiau - apie 10 min ėjimo ir ten bus keltuvas tas ilgasis, jo internetinis psl. www.telefericodebarcelona.com
O eiti reikia taip. Ilgąjį keltuvą galima rasti parke Jardins de Mossèn Costa i Llobera.
Ir mes leidžiamės.
Nusileidžiam, vaizdai nuostabūs, pliažas labiausiai sužavi.
Norėtųsi pabūti, neskubėti, padrybsoti, kaip kiti, bet reikia lėkt - 15 val įėjimas į Battlo namą. Nepatinka man tie tikslūs laikai lankomų objektų Ispanijoje... Galvoju, kaip važiuoti, metro paprasčiausia, bet vaikam pažadėtas tuktuk pasivažinėjimas - būtų gera proga. Sakau - jei ne daugiau 30eu, tada važiuosim. Ir ką - su didele ir ypatinga specialiai mums nuolaida kaina 30 eu :) važiuojam. Smagu lėkt ir dairytis, daug kasyčių susipynusi tamsiaodė mergina mina ir per lankomas vietas, nors sakiau - mums reikia taksi, o ne spoksot į aplinką.
Prie uosto dar nieko tas važiavimas, bet kai reikia lyst gilyn į miestą - nepatarčiau. Nors didelėse gatvėse yra patogūs dviračių keliai per vidurį gatvės, bet jau kai reikia važiuoti pėsčiųjų gatvėmis - ne kas. Spėjam pačiu laiku! Battlo namas restauruojamas, visas fasadas uždengtas, vidus irgi ne kažkas - audio gidų neėmiau, vaikams neįdomu, aš jau viską girdėjusi, tad teko viduje slinkti per zombių su racijomis minią. Nežinau, kiek vaikams liko įspūdžio, bet man patiko ten pabūti antrą kartą.
Nupirkau pačius brangiausius bilietus - įėjimas be eilių, audiogidai, specialių kambarių lankymas plius foto persirengus to laikmečio drabužiais... Kambariai padarė įspūdį - nė vieno turisto, ramu, saulė šildo, mielai ten būčiau pabuvus ilgiau. Užsidėjom kepures ir nusifotkinom su arbatos puodeliais rankose.
Jauku. Vaikams padarė įspūdį "slapti kambariai".
Mielai keisčiau savo darbo vietą į šią... tik šviesa labai spigintų į monitorių.
Išėjus neriam į pirmą pasitaikiusį Tapų barą pavadinimu TapasTapas. Atsigavom nuo bėgimo, užkandom, jau reikėjo to. Užsisakius burgerį, atneša tokį mažulytį, kad prireikia antro.
Užmetam akį į La Pedrera namą - dar vieną Gaudi šedevrą, bet jau nebekankinu vaikų su ėjimu į vidų.
Tada į traukinį ir namo. Vakare vėl vakarienė mūsų jaukiame Sitges, labai smagiai pasisėdime argentinietiškame restorane. Visam miestelyje pilna judesio - vyksta karnavalas, Užgavėnių pabaiga.
Penktadienis, vyras ir šuo vėl lieka namuos.
Šiandien planuose Tibidabo kalnas ir apžvalgos aikštelė su keletu atrakcionų, paskui Vaško figūrų muziejus. Dar buvo pasirinkimai iš zoo sodo, akvariumo - kažkaip atmetėm šiuos variantus, matėme jų jau... Ryte prasieiname savo meistelyje dienos šviesoje - vakar vakare jis man pasirodė gražus ir vertas pakartotinio apžiūrėjimo. Rytas ramus, vaikšto tik žmonės su šunimis, turistų nulis. Lendam į kavinukę, išgeriam nerealiųjų apelsinų sulčių ir į traukinį, į Barseloną.
Prašau visų atsisukti. Graži Sitges pakrantė.
Laiko gaišimas visas rytas, funikulierius į Tibidabo nedirba, laukiam pusvalandį autobuso, kuris veš į kalną, tada sukam ilgąąą didelį ratą serpantinais... Bilietas į apžvalgos aikštelę galioja ir užkėlimui į patį parką, ar autobusu, ar funikulieriumi, į tai įeina kievienam vienas pasisupimas ant visų penkių ten esančių atrakcionų. Atrakcionų parko atidarymas rytoj, kovo 2 dieną, bet mes to specialiai vengėm, bijojom žmonių spūsčių.
Karuselė, lėktuvas, apžvalgos ratas, dar sukyklė, kelianti į viršų... penkto jau nebepamenu. Vyksta pasiruošimas rytojaus atidarymui - repetuoja įvairūs personažai.
Aplankome visas pramogas, gale - cukraus vata, o man churos.
Šventosios Širdies bažnyčia.
Atrodo, kad jau nebėra reikalo dar aukščiau kilti, bet lipam į apžvalgos ratą, sukamės. Vėjas, vėsoka.
Tas miesto vaizdas nuo kalno... sakyčiau, su priemiesčiais jau čia, vaizdas labai nesužavi.
Man jau dega padai, matau, kad vėluosim visur, kur suplanuota, o taip nenorėjau bėgt lėkt... Kviečiu taksi - autobusas į viršų tai atvežė, o į apačią jau kaip norite belskitės... Nusileidžiam žemyn nuo kalno ir tenka lipt iš taksi - norėjau važiuoti juo iki pat La Ramblos, bet matau, kad kamštis visame mieste, labai užtruksime, tad tenka atsiprašyt metro. Vėl milijonas transporto, pavargę, nevalgę... Atvarom į La Ramblos pradžioje esantį Vaško figūrų muziejų - uždarytas siestai! Ką gi, siesta, tai siesta, proga užkąsti ir atsipūsti. Mintyse palaidoju savo norą vakare spėti į Taragonos amfiteatrą dienos šviesoje...
Kadangi esame La Rambla gatvėje, bandau privilioti vaikus užkąst turguje Mercat de la Boqueria. Deja, sulaukiu organizuoto pasipriešinimo.
Geros veido išraiškos. Taip ir nepaslampinėjau po tą turgų, kai buvom kitą dieną visi su šuniu, mus išprašė dėl šuns...
Kiti tai puotauja, o man negalima.
Randam kur prisėst ir pagal visų kriterijus. Vaikai bariuke kalba, kaip visiški snobai - viena - bee, vanduo is krano, kita - kodėl čia nėra ikrų?
Vaško muziejus patiko! Po siestos laiko buvome vienintelės lankytojos. Visu prietema, pilna figūrų, atrodo tu lyg ir tarp žmonių, bet jie visi vaškiniai. Šiurpoka. Gale ekspozicijos dar ir gąsdinanti muzikėlė, dar labiau tamsu ir pilna visokių baisių eksponatų, inkvizicijos vaizdai, oi, kaip nėrėm mes iš ten.
Važiuojam namo. Fotkinu mažę, taip gražiai miega pro šalį skriejant Katalonijos laukams ir miesteliams.
Apie Taragoną galiu pasakyti tik tai, kad žymiai mažiau pavalgymo taškų nei Sitges - ieškojome vakarienės. Vien tik kavinukės ir barai. Žmonių valgančių 20 val vakaro nėra, o dar ir penktadienis. Galiausiai sėdam kažkokiam sušių taške šalia pagrindinės jų pėsčiųjų gatvės. Ji gan judri, bet tai kur jie valgo? Namuose?
Manau, mieste yra ką pamatyti. Skaičiau, kad anksčiau Barselona buvo Taragonos priemiestis. Taragona turi gražų senamiestį, XII a. gotikinę katedrą, kurios dalis čia matosi.
Tarraco arenos amfiteatras vertas dėmesio, mačiau fantastišką foto su vaizdu į jūrą... gaila, foto tik tokia, bet dienos metu norėčiau čia ilgėliau paslampinėti...
Išaušta diena, kai visi 5 varom į Barseloną. Tiesą pasakius, būtų kas liepęs vėl traukiniu važiuoti, būčiau nevažiavusi. Labai vargina, kad miestas didelis, lankytini objektai toli vienas nuo kito. Pravažiuojam pro Monjuic kalną, net nemačiau tokių įspūdingų kapinių...
Parkuojamės prie pliažo gan toli nuo centro.
Bėgikai, jų tiek daug, kad atrodo gėda ir nebėgt pačiam.
Šunys paleidžiami bėgioti kol neprasidėjo maudymosi sezonas. Oi, prisilakstė mūsų Ogis!
Chebrytės ten jam netrūko.
Sukame link Ciutadella parko. Nepataikome įeiti į jį, ir einame šalia parko nuostabaus grožio ramia gatvele.
Gražusis parko fontanas jau suremontuotas. Sėdam kavinukėje prieš jį, ledai, sultys, kava...
Pardavimo būdas...
Trijų drakonų pilis ir mano drakoniukas.
Triumfo arka... gražu man čia labai, palmės, alėja, įvairūs menininkai su savo pasirodymais, labai gražūs gatvės žibintai...
Darom fotosesiją.
Kaip vėliau paaiškėjo, mano vyrui patiko tik pliažo teritorija. Nei Sagrada, nei Katedra su žydų senamiesčiu nepaliko įspūdžio, tik tokį, kad vėl sunkiai radom kur prisėst pavalgyt lauke - nes su šunim negalima vidun. Tas visiems sugadina nuotaiką.
Ogis draugų randa visur. Laukiame kol jis "susipažins".
Ispanų skulptoriaus Jaume Plensa skulptūra, matėme tokių ir Madride... Užklydau į to menininko puslapį https://jaumeplensa.com, kiek grožių! Ypač patiko tie žmonės iš "nėrinių" ir tie apsikabinę medžius... O ir kelios skulptūros matytos buvo ir visai neįtariau, kad ten būtent jo darbai...
Visi pikti slenkame link Sagrados, nes turime įėjimo vidun bilietus 15-tai valandai, o aš užgarantavau 100 proc, kad ten tai jau tikrai yra kur lauke prisėsti ir pavalgyti. Ir ką, sėdame. Kai sulaukiame savo staliuko. Padavėjai patys pasako - va, tie jau greit mokės ir eis, palaukite, jūs antri atsisėdimui lauke. O, dieve mano... Na, laukiam, menkas pasirinkimas... Plius 20 ir prie Sagrados, dvi sunkinančios aplinkybės valgyt lauke.
Neatsigrožiu ja, per metus atrodo ir paaugo kažkiek... Tas mastelis su žmonėmis...
Kol šeimyna eina į vidų, mes su Ogiu stebim turistų šurmulį parkelyje priešais.
Grįžta šeima, vaikai sako - oi, mama, kaip gražuuuuu! Aš džiugiai - aaa, tikrai, jums patiko, na ką sakiau?!!! O jos - neee, juokaujam, vyras sako, kaip vaiko kokio viduj papeckiota. Ech, na, ką jie supranta...
Fotkinu vaikus prisiminimui ir drožiam apie 4 km iki mašinos.
Einame link mašinos, telefonas rodo, kad bus apie 4km. Netikėtai užklystam į tai, ko ieškojom puse dienos - krūva bariukų su stalais lauke - vėlgi, šalia labiausiai vyrui patikusios vietos Barselonoje - pliažo. Prisėdam ko nors atsigerti. Idilė - saulutė leidžiasi, Barselonos pliažo vaizdai, palmės linguoja... Nors vėjas nemažas jau, vėsoka, mažė atima mano megztinį.
Pliažiuke vaikai dar stringa ant karstynių.
Vakarui viliojantys planai - vaikai su šuniu lieka namuose, o mes su vyru einam romantiškos vakarienės į restorano VIDŲ!!! Nes be šuns būsim.
Labai smagiai praleidžiam vakarą, paskutinį Sitges, kas fainam restorane dviese, kas prie planšečių namuose.
