 |
 |
 |
Daug prisiklausiau apie topinę Kretos vietą, matomą ant visų atvirukų - Balos lagūną-paplūdimį. "Kelias baisus, prasilenkt neįmanoma, lipt į kalną baisingai sunkuuuu, bet grožis viską atperka" - mums Šveicarijoj tas kasdienybė. Na, ok, ne kasdienybė, bet nieko naujo. Varom.
Kelias va toks šalia Chanios - juostos tai lyg dvi, bet neoficialiai tampa vos ne 4 - vienas slenka pakelėj, ir leidžia pralenkti. Taip gaunas gan greit atlėkt iki Kissamos - patikusio miestelioko, kuriame stojame paskutinių civilizacijos gėrybių - ledų, kavos, tualeto.
Toliau lieka kelias vienu iš "ragų" tam Kretos kampe - baugiai nuteikia navigacijoj suteikiamas laikas tam keliukui - 12 km važiuoti 40 min! Pradėjus važiuot, susimokam po eurą už suaugusį žmogų būdelėj sėdinčiai porelei, ir slenkam paskui kelis mažus žemu dugnu fiatukus. Kelias normalus, smulkaus žvyro, vietomis duobėtas, bet platus, tik keliose vietose būtų sunku apsilenkti, bet įmanoma.
Mes su savo Dacia Duster maunam pro tuos pūškuojančius mažiukus ir dardam spoksodami į vaizdus. Bičių avilių matėm daug visoj Kretoj.
Kol likus 1.3 km iki parkingo pamatom jau pastatytų mašinų eilę- vadinasi, parkingas užkištas. Stojam ir mes, pakuojam šmutkes ir burbant vaikams einam pėsčiom.
Kiek palipus žemyn, pasimato visas grožis... Vaizdas užburiantis! Dabar žiūrėdama į kompo monitorių, netikiu, kad aš tai mačiau savo akimis...
Kur statysim skėtį?
Privalomos fotosesijos. Žmonių nėra labai daug, pasifotkina ir nueina, o atrodo, kad išvis tuščia.
Na ir ką, leidžiamės iki to grožio. Užtrunka kiek nusileist. Baisu pagalvot, kad dar reiks ir užkilt.
Aš negaliu taip paprastai lipt, kas minutė po foto seriją.
Fotografams patariu atvaryt dieną, nes vakarop (liepos mėn gale buvom) nuo 18 val saulė užstoja pagrindinę kalvą, vanduo nebe toks ryškiai žydras. Normaliem žmonėm, kuriem rūpi pasimaudyt, geriau atvažiuot čia popiet - nebe taip kaitins saulė, didieji laivai išplaukia apie 17 val, išveža nemažai žmonių, pasidaro erdviau ir vėliau į kalną lipt nebe taip karšta.
Kuo žemiau, tuo realiau. Neriam į paveiksliuko centrą.
Ieškom vietos prisiglausti. Apsistojam toj smėlio juostoj tarp dviejų pliažų. Šįkart gaivesnis vanduo dešinėje pusėje, girdėjau iš buvusių, kad būna ir kairė gaivesnė. Gaivesnė - turiu galvoje bent kiek cirkuliuojantį vandenį, nes kairėje esanti bala - nemalonaus šiltumo, visiškai negaivinanti, nors aš šiaip šalčmirė ir mėgstu šilumą, bet ten man buvo nefainai - kaip kokioj sudrumstoj baloj.
Vienintelė civilizacija atrodo taip.
Kadras prieš šeimai dingstant į vandenį.
Ir netrukus visi dingo - vaikai turškėsi valandų valandas kažkur toliau šiame šiltame vienodo gylio žydrame skaidriame baseine - tik nuotraukoj jau arčiau "priplaukę".
Visai šalia mūsų skėčio atplaukė motorinė valtis. Aš tupiu po juo, saugau daiktus. Arba lendu į vandenį prieš mūsų skėtį ir irgi užmetu akį į daiktus. Čia jums ne Šveicarija.
Sunku suprast, žvejys čia, ne žvejys, nieko tinkluose nebuvo, o ir dienos metu, pilname paplūdimyje? Parodinis toks, man tiko, tupint po skėčiu, jį pafotkint.
Bet atrodė fotogeniškai.
Mažė vis atneša laimikį - kriauklelių mažų visą krūvą.
O aš vis sėdžiu po skėčiu ir spoksau į tą grožį... skaityt neišeina, norisi sugert į save tą aplinką...
Tada ateina vyras ir mane "išlaisvina". Imu fotiką ir einu pasivaikščioti, apsižiūrėti.
Porelė nuošaliau įsikūrusi...
Turistai, išvežami didelių laivų apie 15-16 val.
Vis užmesdavom akį į kalną - čia tas, nuo kurio nusileidom, ir į kurį reikės užlipti - keliuką pažymėjau žydra linija. Pažiūrim - dar daug žmonių eina, dar mes laukiam.
Išsirausiam smėlyje...
Išsidrybsom vandeny...
Padarom must kadrus :)
Ir ateina laikas keliauti namo, kad ir kiek laiko buvo atidėliotas šis momentas.
Vakarinis vaizdas minkštas, nebe toks kontrastingas ir ryškus, kaip dieną, o kalnas - tamsus...
Su poilsio pertraukėlėm lipasi puse velnio.
Vyras nuvaro pirmas - atvarys mašiną, nes ją palikome gi kuo toliausiai nuo parkingo.
Vienas malonumas daryti pauzes, kai tokie vaizdai. Mažė, žinoma, taip nepasakytų. Vis grasinosi šokt ant praeinančių asiliukų, o tie, jau baigę darbą, buvo vedami į viršų. Bet kai darbas - vedžioti asiliukus visą dieną aukštyn žemyn?
Girdžiu rusas sako dukroms: "va taip va vaikai, šaunuolės, kad nezirziat ir lipat, reik iš savęs daug reikalauti, kaip ta mergaitė, kur vakar filmą žiūrėjom, pamenat kokia užsispyrus ir kiek pasiekė, vat taip ir visas gyvenimas eina - visad į kalną", dėsto jis kokių 4-6 metų pyplėms.
Pagaliau atšliaužiam iki "kavinukės" - tie asiliukų vedžiotojai turėjo gėrimų. Su kokiu malonumu griebėm po colą! Šaltą! Po 2eu, nors būčiau ir 5 mokėjus...
Po darbo dienos...
Parkinge laukiant tėčio glamžomos ožkos.
Šis ožys prajuokino ne mane vieną - atrodo, lyg ant mašinų stovėtų! Žmonės rodė vieni kitiem jį ir juokėsi.
O stovėjo jis ant akmens - kaip jie ten užsilipa, norėčiau pamatyti.
Atgal važiuojant vėl aplenkiam lėčiau slenkančius, dar ir ožiam užtenka vietos. Mašina tokia kiek murzinoka...
Fotkinu vaizdą iš mašinos, sakau čia dar kokios ožkos trūktų, vyras juokauja: "tai išlipk, nufotkinsiu".
Pakeliui stojam nusižiūrėtoj tavernoj - paprasta, šalia kelio, vietinių. Maistas nuostabus, tie pyragiukai, įdaryti špinatais ar varške, nerealūs! Vaikai kaip įniko į boloneze makarus, taip ir valgė visą laiką juos. Pradžioj dar draudėm, norėjom, kad paragautų įvairesnio maisto, paskui nusispjovėm...
Vaikai apie cikadas - jos daro konkursą, kuri garsiau surėks, "galit tik 5 min pauzę padaryt ir naujokam tą pasakykit".
Va toks vaizdas iš tavernos.
Be ypatingų nuotykių grįžtam namo. Ryt laukia kitas rojaus paplūdimys.