 |
 |
 |
Birželis lepina laisvomis dienomis - praktiškai kiekvienas savaitgalis turi po 3 ar 4 dienas, kai vaikams nereikia į mokyklą. Gegužės galui - birželio pradžiai norisi kažkur ištrūkt. Renkamės ilgai - Italija ir Como ežero pakrantės su mažais kaimeliais, vėl Lijonas, aš net pasiūlau Miuncheną su jo pilimis, nee, atkrenta. Paryžius be kalbų atkrenta. Bordo tolokai, nesinori daug važiuoti.
Nusprendžiam - tebūnie šiek tiek toliau Burgundijos, kitas Prancūzijos regionas - Auvergne. Neištyrinėti tyrai. 750km - ne tiek ir mažai.
Laisvąjį ketvirtadienį atsikeliame 7.30 be žadintuvo ir apie 9 val išvažiuojam. Žengdama paskutinį žingsnį pro duris, prisimenu, kad fotiko tai nepasiėmiau!!! Viršūnė! Kaip galėjau pamiršti??? Fotografė, vadinasi.
Kamščių nėra, gal tik ant Šveicarijos-Prancūzijos sienos mažas susigrūdimas ir prie mokamų kelių eilės. Pusryčiams, kaip visada, McDonald's. Apie 15.30, vengdami Lijono kamščių, sukame link Vichy miestelio. Prasimankštinsime patys, ir šunį atgaivinsime.
Vichy - kaip Lietuvos Druskininkai, mineralinių šaltinių miestas, kurį išgarsino Napoleonas III 1860 metais. Tada čia buvo madingas kurortas, kurio SPA poilsiavo žymūs ir turtingi, o miestas vadintas "Vandens miestų karalienė". Dabar iš čia vandenį naudoja tokie prancūzų kosmetikos gigantai kaip L'Oréal ir Vichy.
Fotikas išsikrovęs, tad foto tik telefonu. Apsiniaukę, bet šalta nebuvo, virš 20.
Galima ir dabar atsigerti šešių skirtingų rūšių Vichy mineralinio vandens pagrindiniame paviljone, tik reikia turėti savo puoduką. (Beje, lietuviškas Vichy mineralinis vanduo neturi nieko bendra, jis kasamas kažkur Lietuvoje). Hipodromas, operos rūmai, daug didelių puošnių pastatų, jaučiasi, kad kažkada čia vyko veiksmas.
Ilga dengta alėja, menanti senus laikus. Pavėsinėje įsikūręs antikvariatas.
Vaikštome upės krantine šalia Napoleono III parko. Daug žmonių, visi gulinėja pievelėje, sėdi bariukuose, relaksuoja.
Ant tilto pamatau plevėsuojančią Lietuvos vėliavą, kartu su kitomis EU narių vėliavomis. Pastatai puošnūs, ypač šalia upės, Napoleono statiniai meilužėms ir aukštiems karininkams dabar virtę į viešbučius.
Krantinėje randame uždarą šunims skirtą aikštelę, Ogis išsisiaučia, kaip reikalas.
Užsukam į parduotuvę vyno vakarui. Čia vyras sako - nu negaliu praeiti pro Cabernet Sauvignon už mažiau nei 3 eurus. Ir visi neblogi!
Ir atvažiuojam į Massiac - nakvosim čia tris naktis. Gyvenamą vietą išsirinkome pagal grožį - kaip kitaip Prancūzijoje. Italijoje už panašius pinigus gautum apskurusį butuką kur nors į kalną kylančiam namyne, o čia pievelės, baseinas, savo kiemelis. Foto darytos jau kitą rytą.
Viešbutuko šeimininkė liesa džinsuota, trumpais, skarele aprištais plaukais, strakčiojanti emocinga prancūzė, angliškai kalbanti tookiu akcentu, kad tenka perklausti ką sako. Perskaito mano vardą Daniut - man visai patinka. Apsigyvenam karališkam butelyje ant kalvos virš Massiac miestelio. Turi ir restoraną šeimyninį, gaila mum neliko vietų, kol galvojom ar valgyt, ar ne.
Baseinas bus atidarytas tik nuo birželio 1, tai yra nuo ryt, bet jis jau beveik gatavas naudoti. Patikrinam - valomas, vadinas ryt jau pūkštelsim.
Nuostabus saulėtas penktadienio rytas, keliausime apsižvalgyti apylinkėse.
Planas buvo važiuoti link gražaus miestelio, kurį užmačiau internete, tada buvusių ugnikalnių parkas ir vakarui Clermont Ferrand. Planai šiek tiek pasikoreguoja, vėlgi internete pažiūrėjus, ką siūlo aplinkiniai kaimeliai. O vat čia ir prasidėjo. Visi kažką turi! Tai pilaitė, tai abatija, tai vynuogynai, tai miestelis ant kalno su didžiuliu bokštu, matomu net nuo autostrados... Renkamės kur norim užsukti pagal google vaizdus.
Pirmasis - Blesle. Atvažiuojam, pasistatom mašiną šalią kitų tik kelių turistų mašinų - patinka man tas. Einam pasivaikščioti.
Miestelis kaip išmiręs, tylu ramu, tik kepyklėlėse verda veiksmas - rytas dar.
Važiuojam toliau Route Daupfine d'Overgne keliu, pilnu pilaičių, senų šato (chateau)... Prašau sustabdyti mašiną, nes užmačiau pakeliui grožį.
Va tokį vaizdą:
Čia dar vienas mini mini miesteliukas Torsiac, turintis savo pilį, ta foto su karvėmis - čia ta pati pilis, tik iš kitos pusės. Savo kieme va gyveni, ir matai pilaitės griuvėsius... Išlipau, įlindau į svetimą kiemą dėl šios foto, taip šilta, gera ten buvo, paukščiukai tik čiulba, augalai kvepia, rojus. Į patį Torsiac jau net nelidom, trijų namukų kaimelis.
Ir važiuojam jau ten, kur suplanavome iš ryto - Montpeyroux, miestelis su didžiuliu bokštu ant kalvos - nuo kelio įspūdingai atrodo.
Į miestelį negalima važiuoti su mašinomis - yra didžiulis parkingas šalia įvažiavimo. Montpeyroux priklauso Les Plus Beaux Villages de France - gražiausių Prancūzijos kaimelių sąrašui.
Prie įėjimo į miestelį yra nuotraukų ir kirvukų, kirtiklių ekspozicija, kadangi viskas prancūziškai, nesupratome, apie ką eina kalba, tik matėm kraupią foto, kur visi miestelio namai be stogų. Dabar internete radau, kad po II pasaulinio karo , žmonės masiškai išsikraustė ir miestelis buvo virtęs griuvėsių krūva. Miestelis dėkingas vietiniam architektui Joseph PEROL, kuris 50-aisiais metais įsimylėjo vietą ir pastatė "pirmuosius akmenis į krūvą." Jo draugų ir entuziastų dėka miestelis po truputį atsistatė namukus įkvėpti buvusių vietinių vyndarių namų.
Vaikai ir kalnai, santykiai įtempti.
Mūsų liesasis nesiskundžia.
Montpeyroux nedidukas, iščiustytas ir labai jaukus.
Radom kambariuką Ogiui.
Nors prisidėjome pilną mašiną maisto piknikui ant ugnikalnio gamtoje, susigundome pavalgyti šioje idiliško miestelio aikštėje.
Patiekaliukai atrodo įdomiai, valgomi. Vaikai užsisako burgerius, padavėja klausia kaip stipriai jiems apkepti mėsytę. Lietuvoje irgi klausia?
Čia mano žuvis.
Keliaujam į va tuos kalnus, kur matosi horizonte.
Vietinė įžymybė - kalnas Puy de Sancy ir vulkanų parkas Parc naturel régional des Volcans d'Auvergne. Kalną paliekam ramybėje, prisižiūrėjome, bet buvusių vulkanų parkas įdomiau. Tos ertmės iš viršaus atrodo nerealiai. Gaila, dronas dar tik svajonėse, tad dedu foto iš interneto. Į šį buvusį vulkaną kopėme pora valandų. Chaine des Puys - vadinasi šis grožis.
Kopiam sunkiai, ilgai ir kažkaip neįdomiai, mišku, jokių vaizdų. Tik žmonės praeina pro šalį, gan daug jų - ir visi jau žemyn.
Bet pagaliau finalas! "Bliūdas" neatrodo labai įspūdingai nuotraukoje, bet ta erdvė ir mastelis jaučiami.
Su vyru pasirįžtame nusleist į "bliūdo" dugną. Tie smulkūs taškeliai horizonte ant kalno - žmonės. Vaikai negali nė pagalvot apie laipiojimus ir su šuniu lieka mūsų laukti viršuje.
Apačioje smulkūs taškiukai - irgi žmonės, ir keletas lavos akmenukų.
Štai mes jau ir apačioje. Jausmas keistas, jokio vėjo, garsas truputį gaudžia.
Dar apeiname aplink, takeliai tęsiasi, galima būtų vaikščioti ir vaikščioti.
Bet leidžiamės žemyn, dar bent geras 40-50 minučių, tada į mašiną ir į Clermont Ferrand. Apžiūrėti, pavalgyti. Važiuojant į miestelį matome iš tolo didžiulę gotikinio stiliaus bažnyčią, iškylančią aukštai virš visų namų. Gaila, nespėju kokybiškai nufotkint, šeima mina ir numina ant 120 pro ją. Visi pavargę, išalkę. Sėdam bariuke, atsigeriam ir išgeriam, pailsim.
Visi bėgo prabėgo pro gražiąją bažnyčią, dabar liepiu grįžt, nes noriu nufotkint. Žiūriu, ir vyras net klusniai stojasi šalia - va, ką reiškia trumpa poilsio pertraukėlė.
Toliau dairomės miestelyje, šiaip jau didokas miestas, tad didelio įspūdžio nepalieka, ta bažnyčia gražiausia jame.
Einam į prekybcentrį, nes mažė nepasiėmė maudomo, reik nupirkt, ryt jau planuojam maudynes baseine. Randam tėčiui maikę.
Tada ilgai ieškom valgymo taško. Vienur žmonės tik geria, netinka, kitur vien mėsa meniu, nors sakiau, prisitaikysiu prie visko, bet čia jau per daug... šiaip ne taip randam bariuką, sėdam. Šalia tos gigantiškos bažnyčios, muzika girdisi kažkur kitoj gatvėj, žmonės aplink vaikšto - sėdim ant šaligatvio krašto. Bet tada jau nesvarbu buvo niekas. Pavargę, nusikalę pavalgom.
Pas mane Auvergne salotos, skanu, vyras valgo kažkokį vietinį ūkišką šamarliaką, sakė, nieko.
Važiuojant namo leidžiasi saulė, užmatau dar pilį, kurią ryte pamatėme nuo kelio ir dėl to pasukome į Blesle. Bet paskui jos taip ir neradome. Nuotraukoj kairiau baltas plėmas - ten ta pilis, nemaža.
Vakare prie vyno renkamės miestelius į kuriuos norim ryt. Visi įspūdingi, su pilimis, bokštais ir t.t. - Prancūzija nenustoja stebinti!
Saint Flour
Mont Valent
Polignac!
Lavaudieu
Saumur
Margeribe
Brioude
Gal dar? Prašom:
Autun
Le Creusot
Espalem
Issoire
Le Lorian
Vyras man sako pavadinimus aš tuoj žiūriu vaizdus - ar noriu, ar ne. Nusprendžiam aplankyt tris objektus, o paskui praleist pavakarę prie baseino.
Savo keturkojį pastebim tik po kurio laiko sustingusį miegantį, net "nenubalnotą". Vargšiukas, sunki jam buvo diena.
Ryte tikriname baseiną - vanduo šiltas! Džiaugiuos labiau, nei vaikai.
Važiuojame link Le Puy laukų keliukais, pilna žydinčių aguonų pakelėse.
Pirmasis miestelis - Lavaudieu - turintis seną abatiją. Einam į vidų. Žmonių vėl nedaug, praktiškai mes vieni tik.
Idiliškai atrodanti miestelio merija. Priešais ją, bažnytėlė, įkišu nosį.
Šalia bažnyčios - abatija, perkam bilietus į ją. Tvarka tokia - turi eiti viduj su gidu. Mūsų laimei, sekantis turas už kelių minučių, jei būtume pavėlavę, tektų laukti kelias valandas iki kito turo su gidu. Be gido neįleidžia. Moku už save ir vaikus gal 5 ar 10 eu nepamenu, vyras su šuniu neina. Ir laukiam gido. Ateina moterytė, žmonės keli trinasi aplinkui. Ji man sako - kadangi jūs vieninteliai anglakalbiai, ekskursiją vesiu prancūziškai, jums duosiu trumpą santrauką anglų kalba. Aš stoviu apšalus - nereik man jokių ekskursijų, nei jos gidavimų, aš tik noriu padaryt gražių foto viduj. Ir ji kreipiasi į šalia stovinčią porelę prancūziškai. Tie jai angliškai atsako - mums irgi būtų gerai anglų trumpinys, nes mes nesuprantame prancūziškai. Babcė susimėto, sako, aaa, tada gerai, ekskursija bus anglų kalba. Einam vidun.
Štai mes jau vidiniame kiemelyje. Grožis! Noriu bėgiot ir fotografuot, bet ne, reikia klasytis madam gidės. Pradžioje įdomiai pasakoja, kaip čia buvo abatija, kaip tik turtingas ir turinčias žemės mergaites mokė namų ūkio darbų, meno, grojimo muzikos instrumentais, siuvinėjimo ir t.t. Jos įdėmiai klauso ta porelė iš Vokietijos, klausinėja, ir ačiū jiems.
Vaikai nesiklauso, skina žemuoges, o aš pliaukšteliu kadrą kitą ir stengiuosi vaizduoti žinių ištroškusią turistę. Kol moteriškė pradeda pasakoti apie kiekvienos kolonos piešinuką... Tada nesiklausau ir užsiimu, kas man patinka.
Čia va dar spėju nugirsti - šitas kolonos piešinukas visiems amerikonams primena "Starbucks" ženklą. Gidė sako - JOKS prancūzas nepasakytų taip! Aš irgi nepasakyčiau, o palyginimas vėl - prancūzai tai jau vai vai, o kiti visi - pop kultūros atstovai.
Čia madam gidė - kairėje fone - klausė manęs - ar aš jums netrukdau? Oooooi, kaip nemėgstu tokių žmonių! Kai aš jai trukdau ir ji klausia ar aš jums netrukdau. Bet nagla prancūzė susidūrė su nagla lietuve. Aš jai - ne, ne, tęskite.
Užsukam į sodus, tada į patalpas, aš jau žvilgčioju į laikrodį - vyrui pažadėjau, kad ilgai nebūsiu, vaikai vis zyzia ir grasina pasakyt gidei I want to get out. Bet neužilgo mus paleidžia, fuuu...
Viskas, paleido, vyras labai nepyko, važiuojam toliau.
Šįkart didesnis miestelis Le Puy-en-Velay, ten ketiname pavalgyti. Vaizdas tiesiog kvapą gniaužia - ant tos uolos Rocher Saint-Michel d'Aiguilhe koplytėlė, beveik Graikijos meteorai! Ant kalvos - dievo motinos statula. Viduramžiais viena svarbiausių Prancūzijoje piligrimų lankymosi vietų, nuo kurios prasidėjo kelias į Santjago de Compostelą, Ispanijos piligrimų kelią.
Pradžioje sukame ratus, nerandam centro. Praeinam pro "meteorinę" bažnytėlę, karšta, visi pikti alkani.
Va pikta princesė, iškritusi iš bokšto.
Čia jau darosi panašu į centriuką.
Ir valgyt duoda...
Mažė renka kur mums valgyti, išrenka, žinoma, piceriją. Aš kiek paburbu - toliau nuo centro, nei į žmones paspoksosi, nei gražu, sakau, nu jei vyno nebus, tai... Bet vyno yra, sėdam ir netikėtai labai skaniai pavalgom.
Mano salotos su picos gabalu, puikiai.
Tada pasivaikštome po miestelį, perku raktų pakabuką ir traukiam link mašinos, liko dar vienas įspūdingas kaimelis šiandien.
Nors buvau internete mačiusi Polignac miestelio vaizdą, vis tik žandikaulis atvėpsta pamačius mastelį.
Vyras sustoja, bėgu daryt "gero kadro".
Įspūdinga pilis ant kalvos, bet į ją lipti jau niekas nebenorime, mes su vyru išsiropštėm iš maloniai gaivaus mašinos salono "apsižiūrėti" į tvankią kaitrą, kopiam į kalną. Į vidų neiname, pamatome gražią bažnytėlę ir kapines. Tiek to Polignaco ir užteks - varom maudytis!
Pakeliui dar nusiaubiame mažytę kaimo parduotuvėlę, išpirkę visas vyno atsargas - žinoma, juokauju su tuo "visas", juk mes Prancūzijoj, - dar vandens, pagraužtukų vakarui ir varom namo. O ten...
Vienintelis šio B&B minusas - nėra kur išsibėgiot šuniui. Vedam kažkur į nurodytą takelį, kuris kyla vis aukštyn, aukštyn... Baigiasi kantrybė ir einam link namų.
Dar svarstom, gal neblogai būtų nusibelst į "mūsų" miestelį Massiac, virš kurio gyvenome, 1,5km nuo kalno žemyn, bet gal kada nors, be vaikų...
Vakare kepina 30 karštis, tik trūksta Provanso kvapo - pušų, levandų, citrusinių medžių, cikadų čirškėjimo... Planuose tyrinėti Prancūziją toliau, senai norim į Bordo, o kur dar Loire slėnis su milžiniškomis pilimis...