 |
 |
 |
Po pirmojo karto gražiojoje Sevilijoje pavasarį, man prireikė ir antro. Ir labai greitai. Grįžusi, tvarkydama nuotraukas ir žiūrinėdama kitų fotografuotus vaizdus internete, supratau, kad aš ne viską pamačiau! Ir tokį grožį praleidau! Tuoj pat užsidegė viena vieta važiuot ir vėl. Laimė, turiu tokią pačią nuotykių mėgėją draugę ir dar plius fotografę - kolega. Pakalbinau, pažiūrinėjau internete ir viskas - gegužės pradžioj grįžau iš Ispanijos su šeima, birželio pradžioj aš vėl ten lekiuuuuu!
Štai čia jau sėdime savo super faino butuko terasoje. Centre, bet ramus, labai patogu buvo vidury dienos greit užšokt atsigaut nuo karščių, palyst po dušu. Lovos patogios, terasa puiki, dviejų aukštų, su oro kondicionierium, tikrai grįžčiau dar.
Iki tol dar buvo skrydis Ciurichas - Lisabona (skrendam su Tap Air Portugal), virš valandos truko persėdimas į skrydį Lisabona - Sevilija. Man patinka persėdimai - galima apsipirkt - pvz kepurę nuo saulės, ir vyno išgert neskubant. Nusižiūrėjom tą pačią kepurę, bet man draugė nusileido ir ją pirkau tik aš. Už 20 eu, ji vėliau Sevilijoj rado sau naują už 5 eu :)
Atskridom naktį, taksi lėkė, kaip išprotėjęs, siauromis Sevilijos senamiesčio gatvelėmis, tik ir spėliojom, ar pasuks laiku, ar rėšimės į sieną. Nuo oro uosto iki Sevilijos senamiesčio - 25 eu fiksuota kaina.
Oras NUOSTABUS! Ryte šilta, kokie 25-27 laipsniai. (Ryte! Dieną bus pirtis...) Namie palikome plius 14 ir lietų, tad ryte malooooniai šildomės.
Kitą rytą pabudau anksti - nesimiegojo, išsisėdėjus ir išsifotkinus terasoje suplanuotas vizitas į Alcazar pilį... Bet sunku ir iš savo kiemuko išeiti - jis toks simpatiškas!
Laiko dar turime, įėjimas į Alcazar kompleksą nuo 12 val, tad sukame pradžiai apelsinų sulčių pro trečią pagal dydį Europoje katedrą.
Rytas, nors ir ne ankstyvas, bet žmonių dar nedaug.
Por favor, jugo de naranja - pasimokiau 5 dienas ispanų kalbos, ir pavyko pritaikyt keliose situacijose savo kuklias žinias! Tas įkvėpė ir toliau mokytis su Duolingo - 5 ar 20 min per dieną, ir galvoj jau šis tas lieka. Kažkur skaičiau posakį - po metų gailėsiesi, kad nepradėjai šiandien.
Įlendam į lyg praėjimą iki gražiojo bokšto La Giralda (vėtrungė), kuris priklausė kažkada čia buvusiai mečetei - mečetę nugriovė, išvijo maurus, o va bokštą paliko. Per gražus buvo nugriauti. Nuotraukoje - Puerta del Perdón (Atleidimo vartai). Einam paspoksot, nors praėjimas toliau uždarytas...
La Giralda bokšto fragmentas pro Atleidimo vartus.
Dešinėj katedros plytos, ir kairėje - gražuolis bokštas. Galėjo ir mečetę palikt... Tikiu, buvo įspūdinga...
Vėl bokštas tas nenugriautasis iš kito kampo, norėjom į jį pakilti ir nepakilom... sako, kilti reikia ne laiptukais, o grįstu taku, 35 kartus pasukti - vis tik 98m į viršų reik užsikabarot! Na, gal trečiąjį kartą Sevilijoje aš ten atsidursiu.
Mano kolegė. Buvom viena kitai modeliais - aš mėgėja fotografuoti be žmonių, miesto vaizdus, peizažus, su ilgesniu išlaikymu temstant, bet pastebėjau, kad pradėjo trūkt žmogaus kompozicijose - gerai, kad yra kas neburbėdamas pozuoja.
Žiūrėdama į tokias poreles, matau save ir savo vyrą.
Indijos archyvas - jame saugomi Amerikos kolonizavimo dokumentai.
Po truputį sukam prie įėjimo į Alcazar pilį - eilę stovime kiek trumpesnę, nei čia matoma, nes turime internetu pirktus bilietus.
Įėjus dairausi - kur, kur mano praleistas gražusis kiemelis???? Radau... o čia tie kadrai, dėl kurių aš grįžau vėl... eidami pirmą kartą pravėpsinom šį nerealaus grožio kiemelį... Patio de las Donacellas (Tarnaičių kiemelis) - maurų valdovai kiekvienais metais iš aplinkinių krikščioniškų karalysčių reikalaudavo surinkti 100 merginų tarnystei rūmuose.
Einam ilgąąąą ir lėėėtąąą ratą aplink kiemelį, fotografuodamos... kregždžių pulkai skraidžioja virš stogų...
Žmonių nedaug, bet norint padaryt kadrą be jų, tenka gerokai pasisemt kantrybės. Man pavyko.
Vėl praėjom visą ekskursiją po vidinius rūmų kambarius, vėl negalima fotografuoti :( va ten viršuj praėjome tais balkonais ir prižiūrėtojas griežtai stebėjo visus, kad neduok dieve niekas nefotkintų. Nepatinka tas. Bet jau geriau atminty išliko vaizdai, pirmą kartą nieko neprisiminiau.
Pakėlus galvą į viršų, besiilsint ant atbrailos... Užsimanau į musulmoniškus kraštus, jei ten tokie grožiai... Akys raibsta nuo apdailos ir raštų...
Amerikiečių kino režisierius Ridley Scotas čia filmavo "Dangaus karalystę" - dėl jo noro kiemelis tam kartui buvo padengtas marmuru - scenai su Jeruzalės karaliumi - reiks pažiūrėti.
Randam gražiuos šviesos kampą - portretų begalė prifotkinta :)
Ambasadorių salės grožio niekaip neperteiksi - tamsu labai, reik stovo ir ilgo išlaikymo norint nufotografuoti be priekaištų.
Po rūmų vidinių kambarių ekskursijos užsukam į kavinukę, esančią teritorijoje, užkandame - nuo ryto gyvos tik apelsinų sultimis. Nieko ten labai skanaus, bandelės daugomoj, bet kirminui numalšint užtenka.
Keliaujame į sodus rūmų teritorijoje. Fontanai su žuvytėmis, kvepiančios gėlės, vaikštantys povai ir kiti paukščiai, plytelių mozaikų grožis...
Ramus suoliukas nuošaliau nuo turistų srauto.
Va taip va grožimės.
Laukiau, kol ta moteris pasitrauks, bet nu niekaip.
Mėgaujuosi oru... iš tikro karšta jau ant saulės, plius 38, kaitina kaip reikiant...
Merkurijaus baseinas. Iki 1575 m. šis baseinas buvo naudojamas kaip laistymo rezervuaras, vėliau jis buvo dekoruotas dievui Merkurijui skirta skulptūra-fontanu ir tapo kiemelio puošmena.
Parko grožio įkvėptas vietinis menininkas.
Povas papozavo visai šalia mūsų...
Susižaviu elegantiška moterimi... žinau, kad man tokiai būt nesigaus :D ant koblų vaikščiot po tokį karštį, jau ačiū...
Apžiūrėję sodus, dar pro siauras žemas vijokliais apaugusias paslaptingas dureles užlipame į Galeria de Grutescos - Italijos dizaineris Vermondo Restas XVI amžiuje, valdant Pilypui III, pakeitė senąją musulmonų sieną į lodžiją, iš kurios grožėtis rūmų sodų vaizdais iš aukščiau.
Einame iki pat galo, ten gaunasi gražiausios sienos ir parko nuotraukos.
Patio de la Montería kiemas.
Kitu kampu.
Išeiname pro Puerta del León - Liūtų vartus.
Po tiek įspūdžių, pasijuntame išalkusios, ieškom kur prisėst, atsigaivint, užkąst. Žmonių jau nemažai gatvėse, barai pilni, miestas įkaitęs jau kaip reikiant... Surandame paprastą, bet vėsią oazę.
Gaspačio, kroketai, baltas vynas - nuostabus užkandis karštą dieną.
Ir po bariuko siaurais šešėliais palei pastatus slenkame link savo namų, lendam į tamsią vėsumą butuke, padrybsom, atsigaunam, palendam po vėsiu dušu - ir vėl galima semtis įspūdžių.
Aišku, išėjus į miestą, vėl tuoj pat tvoskia karštis.
Šią vietą eidamos vakare namo nusižiūrime vakarui, kaip labai jaukią - grįšim. Dieną - siesta.
Slenkame iki Mirador Parasol - tenka daug kartų klyst rašant google mapsuose pavadinimą. Plaza La Encarnación aikštėje pamatėm milžiniškus grybus. Šioje aikštėje buvo turgus, tada jį nusprendė atnaujinti, įrengti požeminę aikštelę ir viršuje turgų, bet statybų metu buvo atkasti romėnų civilizacijos griuvėsiai - visai nenuostabu tokiame miste, kaip Sevilija. Statyba buvo sustabdyta ir naujai paskelbtą konkursą erdvei užpildyti laimėjo vokietis Jürgen Mayer-Hermann. 2011 metais aikštėje pastatyta didžiulė medinė konstrukcija, įkvėpta Sevilijos katedros skliautų ir netoliese esančioje Plaza de Cristo de Burgos aikštėje augančių fikusų. "Grybų" viduje galima apžiūrėti tuos atkastuosius romėnų ir maurų kultūrų eksponatus, čia įsikūrę ir barai, parduotuvės, turgus.
Aną kartą apžiūrėjome su šeima jį iš apačios, šįkart noriu užsikelti į viršų. Šįkart - jokių eilių, ir tik liftuku vyriškiui užkėlus mus į viršų, supratau kodėl. Karštis dar didesnis, atsispindi nuo šviesaus paviršiaus.
Mes einame gražiu taku ir fotografuojame... Kol galime, nes viršuj visiškas soliariumas. 10 minučių ir liftininko prašome leisti mus žemyn.
Vėl artimiausias bariukas, vėl vėsinamės ir gaivinamės. Ech, sunkus vis tik tas turisto-fotografo darbas... Pailsėję traukiam toliau - vakare norėjau apžiūrėti Ispanijos aikštę.
Vienas iš daugelio nuostabiųjų vidinių kiemelių Sevilijoje.
Aš antrą kartą Sevilijoje ir Ispanijos aikštėje antrą kartą fotkinu vaivorykštę!
Neskubame, apžiūrime kiekvieną kampelį... Aikštė milžiniška, veiksmo joje daug - turistai, fotografuojasi, irstosi valtelėmis po kanalą, važinėja arklių traukiamomis karietomis, vyksta vestuvių fotosesijos...
Ispanijos aikštė vėl man labai graži... keista, kad čia yra Alfonso XIII užsakymu pastatyta 1929 metų parodai skirtų paviljonų kompleksas, o nėra kokių ten karalių rezidencija ir panašiai... Dabar čia reziduoja įvairios valstybinės įstaigos.
Visos Ispanijos provincijos turi savo azulėją - išpaišytą glazūruotą keraminę plytelę. Apeinu visas, ieškau Cadiz - po pavasario kelionės labiausiai patikusio miestelio.
Cadiz plytelė. Šalia jos sėdi vyriškis, praktiškai ant jos beveik, aš fotografuoju, jis mane užkalbina. Italas, nuobodžiaujantis. Na, bet aš turiu kompaniją - einu ieškot aikštės toliuose draugės. Bandom prisėst ant suoliuko ir nefotografuodamos, nesiblaškydamos pasigrožėt. Neilgai gaunasi.
Vėl po visos dienos fotografavimo, karščio ir vaikščiojimo nusikalę, slenkam namo, bet užmatom gražią vakaro saulės šviesą, ir žiedlapiais nusėtą žemę ir vėl traukiam techniką, pozuojam...
Prasukame pro Murillo sodus šalia Real Alcazar - labai patinka, tik šviesa jau nebe ta. Nutariam čia grįžti ryt.
Grįžę namo, persirengiame, paliekame fotoaparatus namuose - darbo diena baigta, galima atsipalaiduoti. Einame į forumuose rastą rekomenduotą bariuką El3deoro - nenusiviliame. Gal vieta ir neideali - šalia gatvės, bet maistas skanus, aplink veiksmas.
Žinoma, vynas ir pokalbiai. Čia jau pavarguuuussss...
Mano kroketai ir draugės salotos. Tų kroketų neatsivalgiau.
O čia jau mandra žuvis ir krevečių-artišokų užkandis man - riebokas. Bet šiaip skanu labai.
Vakarą vainikavo gatvės muzikantas, labai jau charakteringas ir temperamentingas, traukiantis ispaniškas dainas. Taip baigiam pirmąją dieną gražiojoje Sevilijoje.
