 |
 |
 |
Mes Prancūzijos pietuose jau trečią kartą ir vis dar yra ką pamatyti, pajausti, kur pabūti ir atrasti kažką naujo. Žinome, ko tikėtis - karštas oras liepos gale-rugpjūčio pradžioje, garsių garsiausiai čirpiančios cikados, maži miesteliai su neblogai išsilaikiusiomis pilimis ant kalnų, vakarais pripildytos žmonių ir judesio gatvės, vynuogynai, levandos, šilta žydra jūra - argi maža priežasčių grįžt čia jau 3 kartą?
Šįkart važiuojame kiek kitu keliu, norėdami aplenkti prancūzus, traukiančius prie jūros Avinjono keliu nuo Liono - patarčiau vengti to kelio, ypač šeštadieniais vasarą, kada keičiasi nuomotojai - vieni važiuoja namo, kiti traukia prie jūros. Mes nuo Ženevos pasukame link Grenoblio, o tada per Gap privažiuojame Sisteron. Lipam pasivaikščioti, pavalgyti. Žinoma, miesteliui priklausanti pilis jau matosi, kaip kitaip.
Bevažiuojant matome besikeičiantį peizažą, vynuogynai, maži jaukūs kaimiukai, pilaitės, kiparisai, sraunios upės su besimaudančiais žmonėmis kalnų papėdėse - sakom abu su vyru "prasideda!" Prasideda Provanso grožiai.
Tie namukai - kaip miniatiūros.
Biški suirzę ir piktoki, bet dar pozuoja kelionės pradžioje. O nuotaikos nėra dėl to, kad norim valgyti, 17,30 vakaro, bet gi čia Prancūzija, visi jau pavalgę anksčiau, o dabar reik laukt iki vakarienės nuo 19-20 val...
Tik tik lijo, bet šilta, virš 28.
Einame ieškoti ko nors valgomo. Nuo visokių bandelių ir šaltų dalykų sukam nosis - norisi šilto maisto.
Čia jau patenkinti - radom miestelyje užeigėlę, kur mus priėmė, pavalgydino grikiniais lietiniais su įvairiausiais įdarais.
Važiuojame toliau. Nebedaug liko, gyvensime netoli Aix en Provence - sako, Provanso sostinė.
Ir štai sekantis kadras toks. Mes jau laikinuose namuose. Pagyvenusi porelė priėmė, pasisodino už stalo, atidarė po buteliuką alaus... Moteris kalbanti angliškai, vyras tik truputį. Mandagiai pasėdėję, atsiprašėm. Man norėjosi pailsėt, ištiest kojas, išsidėliot daiktus, apžiūrėt valdas, o ne mandagiai palaikyt pokalbį su nepažįstamaisiais. Vaikai gan anksti nusimuilino į baseiną, šuo palaidas bėgiojo nemažame kieme su gražia žolyte.
Vakarop išsiruošėme į šalia mūsų vilos esantį mažiuką kaimeliuką Meyreuil vakarienės. Nors kaimas iš kelių namų - turi gal tris barus, kurie pilnut pilnutėliai. Šiaip ne taip susirandame staliuką - mes vieninteliai ne vietiniai. Mėgstu tokias vietas! Maistas gal ir ne pats gurmaniškiausias, bet aplinka autentiškai prancūziška.
Vaikų plaukai dar šlapoki nuo baseino...
Mūsų 15-ųjų vestuvių metinių foto - aš baisi, kaip ragana, pavargus, šviesa tragiška, bet... Nostalgija.
Mūsų merginom atsibodo laukti, kol mes išsisėdėsim, nuėjo ant gatvės palaukt.
Kitas rytas pasitinka štai tokiu vaizdu, ech.....
Šeimininkai pasakojo apie gretimo didesnio miestelio Gardanne turgelį. Sekmadienio rytas, išsiruošiam po rytinio ritualo baseinas-pusryčiai, šmutkių dienai susikrovimas į mašiną.
Turgelis kiek nuvilia - pradžioj visoks kiniškas šlamštelis.
Bet paskui prieiname maistą. Sūriai, prieskoniai, alyvuogės, melionai jų firminiai - tirpo burnoje, persikai... prisiėmiau ir avokadų, bet jie buvo atvežtiniai, labai prasti, gal dėl to pardavėjas dar viršaus nemažai prikrovė - gal bent keli kad būtų neblogi.
Žmonės draugiški, kalbina mus, klausinėja apie Ogį, vyras šiek tiek susikalba.
Renkamės pomidorus, skirtingų dydžių, spalvų.
Melionai burnoj tirpo...
Alyvuogės irgi buvo nuostabios, parvežiau dar ir namo, su drauge prie prancūziško vyno ragavom, apsivalgymas.
Einam į mašiną, užsuksim padėt maisto namo, ir - prie jūros.
Pliažiukus rinkomės iš labai informatyvaus puslapio http://en.plages.tv/
Rasite visiems norams - mums reikėjo šunims "draugiško" pliažiuko, kiti gal nori nudistų, šeimoms, privačių. Surašyta visa Prancūzijos pakrantė smulkiai, detaliai. Pradžiai nuvažiavome prie Martiques į pakrantę. Jau ten buvome, dažniausiai uolėti krantai, dugnas - akmenys. Bet vyras nori nardyt, aš tik pasidegint, gal karts nuo karto "susišlapint" - taip aš maudaus, o vaikai išvis pareiškė, kad jūra jiem buvus nebuvus, jos lauks namų ir baseino.
Kepina baisiausiai, cikados čirškia garsiausiai. Išsirenkam patogią vietelę, įsikuriam. Vaikai susikrausto į uolos iškyšulį - lauks, kol tėvai išsibus.
Trys užsispyrėliai. Mažiausią per prievartą įtempdavau į vandenį, kad atsigaivintų.
Vyrui patiko panardyti, aš irgi po pernykščiu skėčiu iš Sardinijos deginausi, knyga, saulė, persikai, mmm...
Čia buvo įdomu stebėt, kaip musulmonės prie plius 40 su savo skarom laukia, kol pusnuogiai jų vyrai suneš iš mašinų daiktus, tai pradėjo nuo grilio, stalų, kėdžių - komfortas.
Pasimarinavus pora valandėlių, važiuojam į Aix en Provence - pasidairyti ir vakarienės paieškoti. Beveik pramiegu fantastišką tiltuką.
Laivuko dydis.
17 valanda, pasitrinsim valandėlę po miestą, o tada jau gal ir valgyt duos.
Didžiulė, aukštais medžiais apsodinta alėja - senamiesčio pagrindinė gatvė, pilna suvenyrų ir mažmožių kioskelių, visi, kas gyvas, susislapstę į pavėsius.
Vėl gaivinam šunėką, tas žioplys visai nemyli vandens.
Pasiektas kritinis taškas - reik valgyt, gert, pailsėt. Vyksta svarstymai, kur sėdam, jaukioje aikštėje 3-4 pasirinkimai.
Na štai, jau kitos nuotaikos.
Galima ir pasifotkinti. Karšta, prakaitas žliaugia, plaukai būtinai tik surišti, kitaip neįmanoma - deginanti plaukų masė ant pečių neatrodo labai gera mintis. Žiūriu, sėdėdama bare, į kitas moteris - eina gražios, gaivios, ant veido - nė lašelio, kaip tai įmanoma?????
Einam apžiūrėti miesto.
Pažiūrėjus googlemaps Aix en Provence centrą - keliom gatvėm tenka koks milijardas barų bariukų... užtat gatvės - nusėtos staliukais, skirtingi padengimo lygiai. Skaičiau viename bloge, kad "visas miestas - viena valgykla", tipo, nepatiko tas kažkam. Čia skaičiau apie Kroatijos kažkurį miestą. O man labai patinka šita "valgykla" - žmonės išeina iš namų, vakare bendrauja, skaniai valgo, geria vyną.
Pailsim šalia Paroisse Cathédrale Saint Sauveur.
Tos taškuotos staltiesės atrodo tokios jaukios. Kitą kartą čia prisėdom, bet nepasilikom - labai nešvaru pasirodė, padavėjas neatėjo ilgiausiai, o dar picerija - mums minusas, nes vyras netoleruoja gluteno.
Miesto rotušė.
Apie 20 val būname namuose, vėl baseino malonumai ir poilsis. Įžanga į atostogas padaryta.
Kitas rytas, trečia diena. Vaikai keliasi pirmieji, tada šuo paskui juos, aš randu visus va taip. Prie planšečių. Šuo alkanas. Šeriu šunį, duodu leidimą baseinui.
Mažė norėjo ir Ogį temptis į baseiną, Ogio laimei - mums ta mintis nepatiko.
Pati nulindau į jaukų kampelį, iš kurio matyt baseinas - pasidegint ir paskaityt. Specialiai atostogoms atsivežiau iš Lietuvos romaniuką, patinka man ši rašytoja - Lucinda Riley "Helenos paslaptis".
Tada darau valgyt, šaukiu vaikus, atsikelia vyras. Kažkaip labai gerai ėjo pusryčiams batono skrebučiai su sūriu, uogiene - grįžus nė pažiūrėt nenorėjau.
Keliu klausimą - mums reikia nuosavo tokio būsto atostogoms! Vyras visą laiką žiūrinėja nekilnojamą turtą "pensijai". Čia man tiktų. Čia ir gyvena pensininkų porelė - tris sūnus turi, vienas Marselyje gyvena su šeima, kitas prie Tulūzos, o trečia - Neapolyje. Atvažiuoja pas senelius su anūkais dažnai. Tik seneliai dėl Prancūzijos grobikiškos mokesčių sistemos priversti prisiimti svetimus žmones...
Neskubėdami mėgaujamės gražios vilos patogumais, todėl dienos tiksle Sent Tropeze atsiduriame tik po 15 valandos. Praminam jį Sent Protezu. Nepatiko. 99 proc žioplių ir vienas procentas tų su didžiulėmis jachtomis ir vilomis aukštai kalvose. Pliažas mieste - ne koks. Normalesnis tik už miesto. Prieigos miestelio - vieni komerciniai pastatai - tvoros, jachtos, dviračiai, sodo keramika...
Išlipus iš mašinos, patenkame į tirštą karštį.
Karšta, kaip pirtyje, kai jau norisi eit nert į kubilą ar ežerą - ta būsena prieš neriant.
Krantinė dar labiau įkaitus, norisi padaryt foto, bet šeima pasistengia kuo greičiau dingti į pavėsį.
Čia vaikšto tie 99 proc žioplių, apie kuriuos rašiau, ir mes jų gretose.
Graži pakrantė, pliažiukas siaurutis, žmonės nesimaudo čia - gal negalima? Toliau pilna žmonių.
Mūsų bailiūkštis net pabūna kiek vandenyje.
Mažė nusimetė sijoną, po apačia šortai. Per karšta būti gražiai. Dičkė kenčia.
Pavėsyje. Kadrai įlankėlėje - daugiau po miestelį vaikščioti nesikankinome.
Koks namo fasadas!
Dior, Chanel namai gražūs, užeiti noro nėra. Žinoma, kaip niekad daug jaunų gražių merginų, pusnuogių, matyt, medžiojasi vyriškius, ar jau susimedžiojusios ilsisi. Rankinių - visad į jas atkreipiu dėmesį - gan didelė koncentracija žymių dizainerių gaminių, net lyginant su Ciuricho centru.
Trumpam prisėdame bariuke, geriame šaltus gėrimus, susimokam belekiek.
Ir vėl kol nesukaitom neriam ant greičio į mašiną - Sent Protezui pliusas yr.
Sent Tropez iš tolo. Iki 20 a pradžios buvęs tyliu žvejų kaimeliu, po II pasaulinio karo tapo populiaria vieta čia atvykus filmuotis Bridžit Bardo filme "Ir dievas sukūrė moterį". Miestelis tapo populiariu menininkų, aktorių, dainininkų ir turtingųjų, keliaujančių nuo vieno populiaraus miestelio iki kito susitikimo vieta. St Tropeze filmuotas filmas su Lui de Funes The Troops of St. Tropez (Žandaras iš Sen Tropezo) pasakoja apie žandarmerijos kovą su nudistais, kurioje laimėjo nudistai.
O mes varom maudytis - nužiūrėjau pliažiuką Plage de Saint-Aygulf, tinkamą su šunimis, ieškom. Nerandam. Bet rastasis nepatinka net mums su vyru - žmonių daug, vanduo reto murzinumo - kyla mintys - ir čia žydroji pakrantė?? Staigiai įlendame su vyru, vaikai vėl nepareiškė noro. Šuniukas supakuotas sėdi tolėliau nuo žmonių. Paskui pamačiau, kad tas leidžiamas su šunimis pliažas buvo gerokai toliau, šalia nudistų paplūdimio.
Vakarienės ieškosim Saint Raphael. Miestelis gan jaukus, eilinis, promenada, bažnytėlė, jachtų uostas.
Ir čia atplaukia didžiosios jachtos.
Tai gal jau sukam link barų?
Grikiniai blynai su įdaru ir vėl. Valgoma.
Vakare - nuostabus dangus!
Iš esmės likom neypatingai patenkinti šia diena. Kamščiai prie Sent Tropez įvažiuojant, kamščiai išvažiuojant link Saint Raphael - visi važiuoja iš pliažų. Bet man patinka, kad pabuvau, žinau, turiu savo nuomonę apie matytas vietas. Geriau, nei visai nebūti.
