 |
 |
 |
11 ryto, o mes dar namuose! Šiandien numatyta aplankyti Kanus, kur netoli išsimaudyt ir vakaras Grase.
Mano skaitymo kampelis matosi... Ogis siaučia... Hamakas - apgaulingas, vieną dieną pikta pikta buvau dėl kažko, ėjau čia, galvoju, atsigulsiu toliau nuo visų, pasiuskit. Ir taip drėbiaus! Pasirodo, jis ten tik fiktyviai pritvirtintas buvo, tai dar per galvą su tuo baltu vamzdžiu gavau. Tada jau išvis iš pykčio sprogau :D
Ištraukiam iš baseino vaikus per vargus ir išsidirbinėjimus - paneria ir negirdi nieko, tai reik stengtis kol paviršiuj būna tas kelias sekundes kažką sušukt. Šuo amžiais kaip nevalgęs tris dienas.
Na, ir pagaliau kely. Įdomus namukas ant kalvos. Važiuojam iki Kanų. Apžiūrėsim kurortinį žydrosios pakrantės tašką.
13:30 mes jau Kanuose. Pirmas įspūdis - miestelis, kaip miestelis, eilinis. Karšta siaubingai, ant saulės nesinori būt visiškai. Temperatūra apie 40 laipsnių pavėsyje. Tik durneliai gali trankytis po miestelius tokiu oru...
Vietinės turistės.
Statom mašiną. Parkingas brangus, net mum, pripratusiem prie šveicariškų kainų. Kiek pamenu, valanda 10eu.
Ištempiu šeimą į pajūrį, norisi pamatyti pliažus. Smėliukas - atvežtas specialiai Kanams.
Kanų populiarumas prasidėjo nuo 1834 metų. Iki tol jis buvo eilinis paprastas žvejų miestelis, ir tada britų lordas Brougham, plaukdamas į Nicą, stabtelėjo Kanuose. Jam taip patiko klimatas ir atmosfera, kad jis pasistatė čia vilą ir pradėjo kviesti britų aukštuomenę. Šiandien Kanai žymūs, žinoma, Kanų filmų festivaliu, pailsėti čia traukia įžymieji ir turtingieji.
Prabangieji pliažiukai. Pakrantė, matėsi, nebloga, smėlis ir vandenyje.
Šiaip ne taip susitariu dėl šios foto ir neriam į miestelį - ten bent jau pavėsis.
Sėdam bariuke, geriam šaltus gėrimus ir stebim gatvės gyvenimą. Pila net ne 9, o jau kažkelintas prakaitas, kaip kad multikuose rodo...
Prabangių viešbučių rojus. Nepatinka tokio tipo miestai... Todėl į Nicą net ir nesiveržiu - nuvažiuosim kada nors kitąkart. Traukiam link mašinos, važiuosim maudytis.
Tarp Antibų ir Nicos randam nuostabų paplūdimiuką Villeneuve-Loubet, kur galima būti su šunimis! Smulkūs akmenukai, vanduo žydras ir šiltas! Čia galima patikėt, kad esam Cote d'Azur - Žydrojoje pakrantėje - taip vadinasi teritorija nuo Italijos sienos iki Kanų.
Nešam ir gauruočių išsimaudyt - liežuvis jau iki žemės, bet pats į vandenį neina, reik nešt.
Na štai. Šuo atgaivintas, visiems atrakcija.
Gal nepyksta?
Už vaikų nugarų - įspūdingas gyvenamųjų trijų namų kompleksas, didžiulis, ir viršutiniai butai kiekvienas turi po nemažą terasą su baseinais ir savo saulės doze.
Nors pliažiuke šunų galima nerišti, mūsų kol kas ne toks drausmingas - kiekvieną bėgantį nusivis, vaikus apuostinės, norės žaist, šokinės, kamuolius taip pat visus vaikysis. Ramiau pririšus, karšta, jis nerodo jokio noro bėgiot. Mielai leidžiasi purškiamas mano prabangiuoju terminiu vandeniu...
Pokalbiai.
Ir vėl mirkimas.
Ir štai vakarop mes pakeliui į Grasą - Prancūzijos parfumerijos sostinę. Žiūrėjome filmą "Kvepalai. Vieno žudiko istorija." - paliko didelį įspūdį! Lione buvome muziejuje, kur yra filmo scenos atkurtos, na, o dabar turėsime progą pamatyti kur gi dirbo ir gyveno žymusis filmo personažas.
Dar turime susitikti su mano drauge, atvažiavusia čia iš Londono su šeima! Jie gyveno Mougins - visai šalia Graso. Susiskambinam ir važiuojam.
Anksčiau Grasas buvo žinomas kaip odos dažytojų miestas, o 16 amžiuje tapo parfumerijos centru. Plonytės odos pirštinių gamintojai emigrantai iš Italijos pradėjo naudoti vietinių gėlių kvapus kvėpinti savo gaminiams, išpopuliarintiems karalienės Catherine de Medici. Aplink Grasą buvo auginama hektarai hektarų levandų, rožių, jazminų, narcizų ir aromatinių žolelių. Šiandien gėles pigiau importuoti, tad Grasas susitelkė tiek pačio aromato kūrimu. Žymiausi dveji parfumerių vardai - Fragonard ir Molinard.
Pradžioj reik pasirūpint keturkoju
Kiemelis šalia Fragonard vilos-muziejaus.
Į vidų nenusigundėm. Kvepalų negaminom. Net nepirkom. Aš norėjau pasivaikščioti pačiame miestelyje, pajusti jo atmosferą, rasti filme matytas vietas. Ypač fontaną, filme aplink jį vyko įspūdinga finalinė scena.
Einam pasivaikščioti į miestelį.
Reikia palypėti į kalniuką, turistinės rodyklės rodo, kad ten yra katedra ir miesto rotušė.
Pamatom dėl ko lipom - vertėjo. Katedra Notre-Dame Du Puy De Grasse, šalia miesto rotušė ir paminklas, kaip supratau, karo aukoms pagerbti.
Draugės su šeima dar nesimato, sėdim, laukiam vėsiausioje įmanomoje vietoje. Telefonu pasakojam, kaip užkopt ir rast mus.
Reikia gi kažką veikt, ane? Koks puikus kadras.
Pagaliau susitikus, susipažinus vyrams, vaikams ir šuniui pajudam ieškoti kokio jaukaus bariuko - mes išbadėję, tik pusryčius valgę. Einam gatvelėmis, pliurpiam, vyrai irgi randa bendrą kalbą greitai, aš perku raktų pakabukus, užeinam į iš tolo kvepiančias kvepalų parduotuvėles. Nemėgstu spontaniškai pirkti kvepalų. Man reikia ilgai jaukintis savo kvapą. Užtinkam ir vietinį turgelį su visokiais suvenyrais ir gatvės maistu, bet niekaip nerandam žmoniškų bariukų vietos.
Jau jau užuominos...
Ogis susitinka priešingybės jam įsikūnijimą.
Fountain du Bon Marche - mes jį radom! Štai čia vyko filmo finalinė scena, ech, šiurpuliai bėgioja net rašant. Šalia fontano ir nuostabi aikštė su gyva muzika ir krūva restoraniukų, susirandam staliuką.
Ir kas galėjo pagalvoti, kai buvom jaunos merginos, kad kažkadaise sėdėsime Prancūzijoje su šeimomis, valgysime jūros gėrybių patiekalus ir gersime vyną, o mūsų vaikai žais ir darys nesąmones kartu? Gyvenimas yra nuostabus.
Nors draugės berniukas kalba rusiškai ir angliškai, o mano merginos lietuviškai, vokiškai ir tik šiek tiek angliškai, vaikams bendros kalbos susidraugauti kaip ir nereikia.
Vakaras buvo nuostabus!
