 |
 |
 |
Po pasiblaškymo link užiančių St. Tropez ir St. Raphael, kelias popietes iki pietų sėdėjom namuose - ir karštis nežmoniškas, virš 40 dienomis, ir vyras turėjo padirbėti "iš namų".
Labai nesiskundėme - baseinas, knygos ir fotografija man, planšetės vaikams, Ogiui visas karališkas kiemas...
Mūsų gyvuliukas ištiesė kanopėles po lova - gelbėjasi nuo vidurdienio karščio.
O vat taip gelbėjuosi aš, ech, rojus...
Popietei išsikauliju nuvežt į Valensolę, Provanso levandų sostinę, tai yra į laukus už jos link Puimoisson. Route de Manosque, route de Riez - čia žmonės fotkina tuos paveiksliukiškus levandų laukus, nusitęsiančius iki horizonto. Šįkart liepos galas, važiuojam ir man liūdna - viskas jau nupjauta! Tokie fantastiški laukai jai tik žali. Saulė jau benusileidžianti, tuoj tuoj dings graži šviesa, o mes vis dar lauko su levandomis paieškose. Matėm lyg kelis, bet bandom dar link tolum matyto važiuoti, vyras, kažkokio gerumo pagautas, nori man surast geriausią, aš bijau, kad liksiu be nieko ir užsimenu, kad "gal jau grįžtam prie to, kurį matėm, sueis".
Bet randam! Gal ne su nusidriekiančiu į tolį horizontu - vietą jau žinau, atidėsim dar kitai vasarai, bet užtat su fantastiška šviesa ir tas levandų kvapas...
Vakaras - Valensolėje. Miestukas mažiukas, aikštėje vos keli dirbantys barai, restoranai. Sumokam gal brangiausiai iš visur, kur valgėme, nors nieko ypatingo neėmėm...
Gal tokios ir turėtų būti tikros atostogos? Rami diena laikinuose namuose, valandėlę kažkur pasižvalgyti pakeliui į vakarienės vietą? Šiandiena patiko ir vakaras ypatingai jaukus, bet ilgainiui, manau, norėtųsi daugiau įspūdžių...
Na, kitą rytą dar viena tinginių diena.
Su mažės pagalba fotkinau šiuos makaronus vandenyje - man gražu, gal dar kam iš stokų klientų irgi gražu bus.
Rezultatas. Foto begalė, labai greit tie makarai juda. Bet taip tik įdomiau, nereik dėlioti kompozicijos, o tik spragsėt.
Mano gudrioji padėjėja išsikaulijo procentus nuo mano būsimo uždarbio.
Mūsų Ogio rojus - laisvė, žolytės daug, tik tapkės karts nuo karto dingdavo, kol nesumąstėm visų batų sumest į didelę gėlytėm išmargintą skrynią.
Atsipūst po darbų...
Vėl apie 16-17 val išvažiuojame iš namų. Karšta, kaip pekloj, gal kokie 45... Pamenu, vyras atidaro langą sumokėt už kelią – ir tvoskia dušnuma į išvėdintą auto saloną, sakau, uždaryk tik langą greičiau! Iki šiol tokie prisiminimai buvo tik žiemą, kai nori, kad kuo trumpiau būtų atidarytas mašinos langas ar durys dėl šalčio. Su palengvėjimu atsidūstu, kai temperatūros stulpelis nuo 42 laipsnių “nukrenta” iki 38. Košmaras kažkoks. Bet man patinka, ypač, kai sėdi viloj su baseinuku.
Šįkart numačiau porą Provanso miestukų-kaimukų aplankyti. Pirmasis buvo La Tour d'Aigues, navigacija mašinoj tokio neranda, važiuojam telefono pagalba. Išlipam netoli gražios bažnytėlės, eisim ieškot miestelio grožių.
Vietiniai pusnuogiai vaikai.
Artėjame prie 16-ame amžiuje statytos pilies griuvėsių. Ji buvo apgadinta Prancūzijos revoliucijos metu 1789-1794, bet iš dalies rekonstruota.
Renesanso stiliaus šato (chateau) La Tour d'Aigues paradinis įėjimas. Įdomu tai, kad miestelis turi viską, ko reikia dabar - net pora vidurinių mokyklų. Viduramžiais jis priklausė vienai šeimai, tada per santuoką kitai šeimai, vėliau užpuolimai ir epidemijos beveik išnaikino miestelį, kol naujasis pilies ir miestelio savininkas prijungė naujas aplinkines valdas.
Vaizdas žiūrint iš viršaus. Miestelis supamas nesuskaičiuojamų hektarų vynuogynų, pavadintas 10-ojo amžiaus tvirtovės vardu.
Mūsų trijulė pozuoja.
Vaikai nespinduliuoja didele laime.
Važiuosim toliau, į Ansouis.
Prie mašinos susitinkame Ogio prancūzą kolegą. Kalbam su šeimininku, jam viskas įdomu, kas, kad mes prancūziškai vos vos švebeldžiuojam.
Man labai gaila, kad į Ansouis pilies darbo laiką jau mes neįsipaišėm - pavėlavom. Vidus įspūdingas, kaip iš senoviškų prancūziškų filmų. Jos net nufotografuoti nepavyksta normaliai - uždaryta, ant kalno, pamatau tik fragmentus - gražius langus, girdžiu baseino garsus šalia aukštų sienų - viduj lyg viešbutukas. Įdomu yra tai, kad pilis priklausė vienai šeimai - Sabrans - nuo 1160 metų iki 2008!!! 13-ame amžiuje keturios Sabrans dukterys tapo karalienėmis - Prancūzijos, Rumunijos, Anglijos ir Neapolio. Dabar pilis priklauso Rousset-Riviere šeimai, ji pilį renovavo, įrengė muziejų.
Miestelio merija - specialiai kviečiu savo dičkę ir sakau: "paskaityk, kas parašyta virš durų". Ji skaito - Liberte, Egalite, Praternite - laisvė, lygybė, brolybė. Mokėmės su vargais apie Prancūzų revoliuciją mokyklos istorijos pamokai, šitas šūkis buvo ilgam įstrigęs, dabar - viskas pamiršta...
Mes pasivaikštom jaukiame super mažame Ansouis miestelyje, įeinančiame į visokius TOP dešimtukus ir šimtukus jaukiausių Prancūzijos kaimų.
Nuo karščio trumpam pasislepiame bažnyčioje.
Prisėdame bariuke atsigaivinti. Kokia skani ta Orangina su ledukais!
Vakarienei - antrą kartą Aix en Provence. Jau ir užrašyt nepažiūrėdama į žemėlapį išmokau teisingai.
Miestas jau šurmuliuoja, vakarienės metas.
Gan lengvai randam visų maistinius reikalavimus atitinkantį barą. Man patinka, kad judrioje vietoje, galima spoksot į žmones.
Baro savininkas rodo, kaip reikia valgyti Spring Rools'us - įsidedi salotos lapą, rollsą, mėtos lapelį, užpili padažo, viską susuki ir valgai.
Mėgstu fotkint gatvės dainininkus - jie visad pozuoja, žino, gaus pinigų. Nuotaika puiki, tad jam nepagailim. Šalia sėdintis vyriškis man gryn iš Marselio jūrininkas.
Šis barmenas nu jau toks prancūziška manieringai tipiškas!
Nuotaika puiki, diena vėl buvo gera - daug poilsio namuos, trumpa turistinė programa ir skani vakarienė miesto šurmuly.
Gerai dienai užbaigti - nuostabi pabaiga - sukrentame visi į baseiną 22 val vakaro! Rojus.
