 |
 |
 |
Nusprendėme šiandien gerokai pasimalti - nuvažiuoti iki Carcassonne ir Bezier, apsižvalgyti. 300km į vieną pusę... Bet vyras pats pirmas rodo iniciatyvą važiuoti - įdomu, kaip ten. Va už tai man jis ir patinka - man irgi įdomu viskas!
Žalia, vynuogynai, jaukūs miesteliai su bažnyčiomis, kiparisai... Aplink Aix en Provence daugiau tokie industriniai rajonai, tad čia mėgaujamės.
Žiūriu į mašinos termometrą ir neramu - nuo 37 pakyla iki 41. Mašinoj 21, lauke 41… Nudžiungu, kad atvažiavus į Carcassonne "atvėsta" - 37 pavėsyje.
Vėl gaivinam mažiausiąjį. Vanduo šiltas, visai negaivinantis.
Miestas labai patinka - daug parkų, daug gražių tvarkingų namų. Kažkada per Carcassonne ėjo prekybos kelias tarp Viduržemio jūros ir Atlanto vandenyno, matyt, todėl miestelis atrodo tvarkingas ir gražus.
Traukiam kažkur - apsižvalgyt, rast vietelę pailsėt po kelionės, atsigert Oranginos.
Reikia paminėti, kad mes dabar vaikštome po naująjį miestą. Apie senąją Carcassonne - vėliau.
Tie skėtukai tikras išsigelbėjimas.
Prieinam platanų alėją. Kokie jie aukšti ir gražūs!
Sėdam pailsėti.
Kur bent šiek tiek saulės matosi - niekas nesigundo sėsti. Šitoje aikštėje daug barų, bet kabo užrašas, kad po 18 val su šunimis čia eiti negalima - net į pačią aikštę. Stebimės.
Blūdijam greituoju būdu stengdamiesi apžvelgti miestą.
Ir ateinam prie mašinos, apžiūrėti senosios miesto dalies - deserto, nusprendžiame važiuoti arčiau su mašina.
Aš dar pabėgėju senuoju tiltu, kertančiu Odo upę ir jungiančiu senąjį ir naująjį miestą.
Vaizdas atsiveria! Stebiuosi, kodėl tvirtovė išpeckiota geltonais dažais. „La Cite“ - miestas su dviguba siena ant kalvos yra įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą. Tai 100m. pr.Kr. įkurtas gynybinis miestas. Laikui bėgant ir miestui praradus savo gynybines funkcijas jis buvo iš dalies sugriautas, kai sienas imta ardyti norint statyti kitus pastatus. 1910 metais baigti miesto renovavimo darbai ir dabar pilį aplanko per 3 mln. turistų per metus.
Fotografuoju atvirutes dėl bendro vaizdo.
Pervažiuojame per tiltą, statome mašiną, slenkame apžiūrėti miesto iš vidaus.
Paaiškėja iš šono žiūrint netvarkingų geltonų dėmių tvarka. Pasirodo, sienas išpaišė šveicarų menininkas Felice Varini savo optine iliuziją sukeliančia technika, paminint 20 metų, kai tvirtovė įrašyta į UNESCO pasaulio paveldą. Vietiniams tas nepatiko, su jais nebuvo tartasi. "Mes turime žiūrėti į šias tepliones kiekvieną dieną!"
Bet gi ne visam! Tos teplionės bus nutrintos kažkada, jei tiksliau tai jau dabar nutrintos - iki 2018 rugsėjo. O dabar - tokiems, kaip aš tai dar labiau patinka.
Prisifotkinę "taikiklyje", lendam į vėsesnes miestelio gatveles.
Vėsi vėsi parduotuvytė, vaikai ją nusiaubia.
Nuotaikos su saldainiu maišu visiškai pasikeičia, kol maišelis pilnas.
Būtų buvę įdomu - inkvizicijos muziejus ir vaiduoklių namas...
Lendam tarp dviejų gynybinių sienų.
Vargšiukas mūsų šuniukas atsisako eiti. Sunku jam tokiam karštyje... Vyras ima ant rankų.
Sukam link išėjimo - laukia dar daug reikalų.
Sustoti galima tik pavėsyje.
Ogis vėl gula pailsėt.
Tenka vėl nešt.
Man pačiai jau kiek streikuot buvo pradėjusi širdis... Mašinoj čia visa šlapia.
Važiuojant matomi vaizdai - argi neįspūdinga?? Deja, nelabai turim laiko, planas - išsimaudyti.
Važiuojame pro austrių fermas...
Ir vėl programėlėje, apie kurią rašiau kažkur viename iš pirmų šios kelionės postų, nužiūriu pliažiuką, tinkamą su šunimis, šalia Leucate. Vanduo šiltas, bet ne per daugiausiai, pats tas atsigaivinti. Šokam!
Tada valandėlė palaimingo poilsio.
Sprendžiame kas toliau, dabar 19-ta valanda ar važiuojam namo, kur pakeliui ant greičio užkąst sustodami ar užsukam į Beziers normalios vakarienės ir apžiūrim miestelį? Nugali antras variantas! Jei jau atvažiavom, tai reik ir apžiūrėt viską, kas įmanoma.
Į Beziers įvažiuojame 21val, prieš pat nusileidžiant saulei. Matau įspūdingą katedrą Saint-Nazaire ant kalvos! Gaila, šeima išbadėjus, tad suksim ieškot kur ką pavalgyt, o ne vakarinėje saulutėje fotografuot bažnyčias. Ant greičio plekšteliu važiuojant pro šalį.
Išlipus iš parkingo požemių, patenkame į jaukią aikštę. Madeleine bažnyčia, bariukai, mum to ir reik.
Susirandame bariuką šalia Bezjė turgaus La plancha des halles - rekomenduoju, labai skanu! Mums meniu pastato ant kėdės - renkamės.
Kol laukiame maisto, einame su maže ir Ogiu pasivaikščioti po aikštę.
Melsvos langinės - Provanso ženklas. Nors iš tiesų čia jau nebe Provansas, o Langedokas.
Žmonės ramiai vakaroja, šilta, gera...
Grįžtam prie stalo, manęs laukia fantastiško skonio dorada.
Visi sotūs. Laikas namo. Kurį laiką girdžiu gan garsius paukščių čiulbėjimo garsus - galvoju, gal koks vaikas žaidžia su kokiu žaislu netoliese?
O pasirodo mūsų laukė staigmena - toje aikštėje, kur ką tik vaikščiojom, ant Madeleine bažnyčios sienos prasidėjo šviesų ir garso spektaklis! Mano žandikaulis atvipo, pamačius vaizdą! Kaip smagu tiems, kad galėjo likti ir pažiūrėti viską - sėdint viename iš bariukų ar tiesiog aikštėje ant žemės... Garsas ir šviesa buvo labai įspūdingi. Bet, deja, jau 23val, o mum iki namų dar 200km...
Paskui radau internete, kad tokie spektakliai daromi kiekvieną vasarą Beziers mieste rugpjūčio mėnesį. www.ville-beziers.fr puslapyje skelbiami kiekvienų metų spektaklių laikai. Žinoma, nė bum bum prancūziškai, su google translate viską aiškintis teko. Ir tegu nesako, kad šitą jie daro dėl turistų. 2017 metais spektakliai vyko liepos mėnesį, tad jie ne visad tuo pačiu laiku būna.
Dar esu išleidžiama 5-ioms minutėms iš mašinos, kad padaryt katedros foto ilgu išlaikymu... Šūds gaunas be stovo, per tamsu jau.
Kita diena - paskutinė atostogų diena Provanse, šeštadienis. Ilgai maudomės baseine, apie pietus važiuojam į vietinį prekybcentrį vyno į namus nusipirkti, pavalgyt ir prie jūros - ne maudytis, o vyrui kelių dalykėlių į akvariumą pasigauti.
Čia ieškosim ką dėt į stiklainį ir vežt namo į akvariumą.
Dičkė nuobodžiauja ir zirzia, nu kada, kada namooooo!
Mažė buvo ištempta nardyti, grįžusi ištempė šunį maudytis.
Vietinių linksmybės.
Ogis graužia buteliuką - vis užsiėmimas pliaže, kai nei maudynės, nei deginimaisi nerūpi.
Vakarienės trečią kartą į savo arčiausią ir pamėgtą Aix en Provence
Žmonių daaaug, stalai visi nusėsti.
Po gan ilgų klaidžiojimų ieškant kur atsisėst - atvažiavom vakare vėlai, visi jau sėdi - gaunam staliuką mano nusižiūrėtam bariuke, ir dar patį jaukiausią, šalia fontanėlio! Sako, kartais juose šaldo gėrimus.
Moliuskai į trasą.
Kylam... mieste linksmybės tik įsisiūbuoja...
Mūsų jaukusis staliukas. Pasiilgsiu tų vakarų... Turim dar atostogų savaitę, prieš važiuojant čia galvojau dar pasilikti su vaikais ir šuniu kur netoli Nicos, bet dabar jau noriu namo... užteks šiam kartui jaukiosios pietų Prancūzijos. Mes dar grįšim.
Čia stovėjimo aikštelė kažkur šalia Šveicarijos-Prancūzijos sienos - sekmadienį kasamės namo. Iki kitų atostogų!
