 |
 |
 |
Štai nespėjom saulės palydėti Ispanijoje, grįždami iš savo Andalūzijos atostogų, o ji jau teka, mes - kažkur virš Portugalijos. Turėsime iki persėdimo į Ciurichą apie 10 valandų Lisabonoje!
Priduodame lagaminus oro uoste, reikia išeiti iš jo, ir yra skyrius, kur priima juos be problemų. Už mokestį, žinoma. Šiek tiek baiminomės, ar pavyks priduoti mantą ir pasibūti Lisabonoje dieną be nešulių, kaip įvyko Miunchene - nėra traukinių stoty laisvų kabinų užrakinti lagaminams ir tiek, nešiokis.
Metro važiuojame iki Eduardo VII parko, lipam San Sebastian sustojime.
Mažė maivosi, kad stovi vandeny. Iš tikrųjų vanduo nusekęs ten. Neišsimiegoję, normaliai nevalgę, vaikai laikosi dar stebėtinai puikiai.
Randam sultingą moteriškę.
Ir nuostabią apžvalgos aikštelę parko pradžioje. Matosi net Težo upė apačioje!
Nors rytas ankstyvas, bet jau šilta... diena žadama karšta.
Praeiname Pombalio markizo aikštę - tai valstybės veikėjas, atstatęs Lisaboną po žemės drebėjimo 1755metais. Žmonių pilna, visi skuba, pirmadienis... Eurovizijos finalų savaitė, vyksianti Lisabonoje...
O čia - Laisvės alėja. Kaip gimtajame Kaune. Nuostabiu baltų ir juodų akmenukų grindiniu ir didelių medžių pavėsiu einame link miesto centro.
Leliukams kažko prireikia.
Malonu eiti pavėsinga alėja, saulė jau gerokai kepina.
Paminklas Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti.
Mintyse aš einu tikslingai - pagal skaitytą aprašymą - kertam Restauratorių aikštę ir tada dešiniau sukam į Calçada da Gloria gatvelę - ten važiuoja kultinis Lisabonos transportas - tramvajus, super stačia gatvele keliantis į São Pedro de Alcântara belvederį – "mažytį parką su dievišku fontanu ir vynine." Paskutinio teiginio patikrinti netenka.
Štai jis, tramvajus, tramavajus! Bėgu, kaip beprotė, nufotkinti. Lyg Kaune neturėtume tokių pačių tramvajų :)
Šeima neypatingai patenkinta, eina iš paskos. Bet šia nuotrauka ir baigiasi mūsų kopimas į kalną, leidžiamės vėl į centrą - ieškosim pusryčių.
Štai ta "Restauratorių" aikštė.
Gretimoje Petro VI-ojo aikštėje susirandame kavinukę Cafe Gelo, nieko ji ypatingo, bet mums jau sueitų belekas. Atrodo super patraukliai, o dar "duoda" normalius pusryčius.
Nacionalinis teatras matosi. Taip pat Eurovizijos reklamų pilna visur.
Seilės tįsta bežiūrint...
Ateina kiaušinienės ir skrebučiai su kava.
Mažė užsisako įdomų patiekalą - batono riekelė, apkepta kiaušiniu, sūriu, mėsa... Pradžioje atneša šaltą, prašom pašildyt žmoniškai, laukiam, laukiam... atneša šiltą. Vyras sako - jau turbūt blogiau atsisėst negalėjome. Pritariu jam :)
Ką gi, toliau einame slampinėti po miestą.
Praeiname ( deja, tik praeiname) neogotikinį geležinį bokštą-keltuvą Elevador de Santa Justa, suprojektuotą Gustavo Eifelio mokinio.
Tiltukas fainas, jis nuo keltuvo-lifto eina link kito pastato, kur įsikūręs restoranas.
Kaip iš filmuko "Mėsos kukulių kruša" - sardinių parduotuvė. Supakuotos kaip saldainiai.
Rotušė fone.
Ir pagaliau graži foto vaikų su miesto simboliu - tramvajumi! Vaikiausi aš ten juos, kaip apsėsta :)
Einame į krantinę, fone - tiltas, vadinamas Balandžio 25-osios - tą dieną 1974 metais tiltą saugojo kariuomenė, norėjusi išlaisvinti Portugaliją iš dešimtmečiais trūkusios diktatūros, ši diena laikoma ir Portugalijos nepriklausomybės diena, tad kariuomenei, matyt, pavyko. Ilgis jo virš 2km!
Ir 28 m Kristaus Karaliaus statula, iškelta ant 82 m pjedestalo, laiminančiai ištiesusi rankas į šalis - Rio de Žaneiro skulptūros mini brolis. Portugalijos Kardinolas, besilankantis Brazilijoje, nusižiūrėjo ir va, nuo 1959 m. Lisabona taip pat turi savo Kristų. Graži krantinė.
Žmonės mėgaujasi saule ir geru oru...
Gatvės (upės?) menininkas su savo kūriniais. Ant kiekvieno iš tų akmenukų nupieštas veidukas, ir žiūri jie į tave, kol eini per gatvę nuo Komercijos aikštės.
Sukame link Praça do Comércio – Prekybos (Komercijos) aikštės. Keturis šimtmečius ji buvo vadinama – Rūmų aikšte, kadangi čia stovėjo karaliaus rūmai. Jie sugriuvo 18 a. žemės drebėjimo metu. Dabar čia šurmuliuoja Eurovizijos kaimelis, tad pilno aikštės grožio išvysti netenka. Vaikai spiria nufotografuoti Lietuvos vėliavą - paskui telefone pakoreguoja nuotrauką.
Manau, galime save pasveikinti su garbinga 9-ąja vieta, tai net labai neblogai Lietuvai.
Vėl sukame link miesto pro milžinišką arką.
Lendame į jaukų skersgatvį iš pagrindinės gatvės. Namai man patinka!
Pasteis de nata – vienas skaniausių portugališkų desertų - ragaujame. Padavėjui sakau - aš noriu to pyragaičio, nu to, tipinio... Jis - aš žinau, ko jūs norite. Super, man patinka tokie vyrai :)
Kremas plikytas viduje, lyg ir "mano" turėtų būti desertas, bet ar patinka? Nelabai... Sako, skaniausius juos kepa prie Belemo parko esančioje parduotuvėlėje prie šv. Jeronimo vienuolyno. Visad stovi eilės.
Toliau einame link vienos iš septynių kalvų, ant kurios stovi šv. Jurgio pilis.
Tie namai nuostabūs - būna, patinka namukai kokie, kaip Italijoj, mažiukai, mažais langiukais, spalvoti ar visi vienodai balti/gelsvi ir t.t., bet pagalvoji, kad juose gyvent tai neee, nenorėtum, o šitie patinka taip, kad galėčiau juose gyventi - dideli langai, šviesu viduje, o išorės grožis!
Vietinio menininko parduotuvė, pilna plytelių, keramikos...
Ir vėl gražus fasadas...
Kylam į kalną link pilies. Karšta, vaikai nepaliko oro uoste kuprinių, bet stebėtinai neinkščia, kantriai lipa.
Į pilies parką liekame neįėję... kaina nebaidė, ne, bet atbaidė va tokia eilė prie įėjimo. O taip norėjosi žalumos, pasėdėt, atsigaivint... Gaila.
Leidžiamės žemyn, nusikalę visiškai prisėdame ant pirmo pasitaikiusio suoliuko, drybsom ir stebim gatvės gyvenimą.
O gatvės gyvenimas - tai važiuojančios mašinos į senamiesčio zoną ir nusileidinėjantis bortas - spės mašina pravažiuot, nespės? Kartais net dvi pralenda. Akivaizdu - mums koma. Nuo neišsimiegojimo, karščio, dar parko neradom... Spingsom. Mažė nueina pasėdėt ant to nusileidžiančio borto.
Fotografuoju pavargusius saviškius ir fone nuostabiai gražų namą su skirtingo aukščio durimis. Tada atkreipiam dėmesį, kad aplinkui visos tokios - gan žemos... Pamenu, dar fotografavosi turistai prie vienų.
Mano mažės ūgis - apie 145cm. Geros durys. Kol as fotkinu savo vaiką, merginos iš bariuko šalimais pradeda fotografuoti mane - įtariu, mano rankinę - mano naujausia, gimtadienio dovana :) Smagu :) Vyras sako - reikėjo leist pačiupinėt.
Na, reikia kilti ir šliaužti toliau - vis tik Lisabonoj esam, ne namie ant sofos. Sutinkam mielą šuniuką, pro kurį negalime taip sau praeiti.
Nusileidžiame iki šv. Liucijos apžvalgos aikštelės.
Senamiesčio raudoni stogai ir Težo upėje stovintys transatlantiniai kruiziniai turistų monstrai.
Dešinėje esantis bokštas - Panteono bažnyčios, kairėje matosi šv. Vincento bažnyčia.
Šalia - jaukus mini parkiukas, bet saulė plieskia... neprisėsi.
Dar vienas sumedžiotas kadras su tramvajumi ir savo vaiku - Lisabonos katedros fone.
O štai čia Lisabonos katedra iš priekio.
Namai, namai... kaip jie man patinka!
Be tramvajų ir namų fotografavimo užsiimu dar ir suvenyrų paieška - daug gaidžių, vienas atgula pas mane, taip pat geltonasis tramvajus-raktų pakabukas.
Čia nusiperkame geltoną lagaminą - pravers.
Štai ir tas mistinis 28-asis maršrutas - veža per visas lankytinas vietas.
Toliau nuo nuovargio prasideda nesutarimai, aš siūlau kilti tramvajumi ant kalvos, į reklamuotą kavinukę, vyras nesutinka belstis. Einame bet kur, bet kokia gatve jau be jokio plano - link oro uosto.
Iš pradžių einame normalia, pilna žmonių gatve.
Tada lendam į skersgatvį, barai nedirba, pastatai remontuojami...
Ir prieiname stebuklą (čia man) - ramią gražią gatvelę, su periodiškai kas 5 min atvažiuojančiu ir apie 10 min stovinčiu tramvajumi - galinis sustojimas, šalia lisaboniškos pastato sienos - gali užsifotkint iki nukritimo :)
Dar iš stebuklų serijos - bariukas (Champanheria Do Largo) priešais, su skaniu šaltu alumi ir nerealiai užkandžiais. Sėdam, užkandžiaujam, gurkšnojam, stebim, ilsimės. Va, už mūsų nugarų minėtasis tramvajus.
Čia tipiniai, meniu rašė, lisabonietiški maistai - sūris, riešutai ir nuostabūs vaisių džemai.
Atvažiuoja tramvajus - jau kitas.
Ir čia yra Rua da Sao Jose ir Calcada do Lavra kampas - visiškai netoli Laisvės alėja ir Restauratorių aikštė.
Lendu ir aš ramiam kadrui su nepabėgančiu tramvajumi.
O ši nuotrauka daryta po visų nuotykių jau - po nuostabaus pasisėdėjimo bariuke prie tramvajaus mieste, važiavom metro ir ten buvo pavogta vyro piniginė. Tiesiog ištraukta iš kišenės - grynųjų nedaug buvo, bet visos kortelės, teisės, transporto bilietai, sveikatos draudimai... gerai, kad pasas pas mane buvo. Saugokite kišenes Lisabonos metro! Dar pasitaikė labai nemandagi oro uosto darbuotoja, mėtė mūsų daiktus, davė tik po vieną dėžutę viskam susidėti, viršūnė.
Sėdim, jau laukiam lėktuvo. Vyras kalba telefonu, moja man, kad eičiau nervams nuraminti nupirkti kažko su laipsniais, aš grįžtu su vyno buteliu - pasirodo, jis alaus tenorėjo :)
Bet tas tik trumpam sugadino nuotaiką, nuostolių bus, bet nedideli. Smagiai fotkinamės paskutinį kadrą prieš lipant į lėktuvą. Atostogos buvo nuostabios!
