 |
 |
 |
Kroatija - didingi akmeniniai kalnai, žydra jūra ir siauručiam tarpe tarp jų miesteliai su rojaus paplūdimiukais.
Važiuojam iki Brelos - išreklamuoto gražaus paplūdimio pasimaudyt, ir vakare link Makarskos, gal ir keltu persikelt į Brač salą, jei spėsim.
Nuo Splito vingiuojam siauru pajūrio keliuku ir vėpsom pro langus i fantastišką panoramą - žydrą jūrą, vienišus tuščius paplūdimiukus, miestelius. Pravažiuojam tiek tuščių žydrų paplūdimių šalia kelio, kad galvoju, man bus riesta, jei Brela pasirodys esanti skylė.
Čia stojam paganyt savo gyvį, jam sunkiai važiuojasi.
Pakalbėjus su vyru, pasirodo, kad anot jo čia nebuvo jokių paplūdimių. Jam paplūdimys – smėlis. Na, jie akmenuoti, bet vis tik įėjimas į jūrą jau paplūdimys, pagal mane.
Kelias gan tuščias, bet važiuojasi vis tiek lėtai. Girdėjau, sezono metu čia ištisiniai kamščiai. Čia važiuojame palei Brač salą - kokia ji didžiulė... Dar užmetu akį į Omiš - iš internetinių vaizdų atrodė vertas sustojimo taškas, bet nestojam, įspūdžio pravažiuojant didelio nepadaro.
Atvažiuojam, einam su manta kokį kilą žemyn iki gražiojo paplūdimio. Ir jis nenuvilia! Aišku, su šunimis negalima. Bet mūsiškis ramutis, jei mes netoli. Šuo ant gulto pavėsy pliažo kampuky, mes šalia saulėje, nieks nesikabinėja.
Yra dušai, gultai dienai po lyg 25 jų pinigus. Mūsų princas gauna gultą. Galiausiai nemokam pinigų - nėra kam.
Dalis chebros neria i žydrą vandeni, kita dalis ant kranto, vieni guli, kiti blaškosi su fotiku ieškodami geresnio rakurso.
Čia Brelos paplūdimio pažiba - maža salelė.
Bet man didžiausią įspūdį daro tos kvepiančios, nusileidusios link vandens ir vėsų šešėlį teikiančios pušys, aplipusios kankorėžiais. Ryškiai žalios, gražus kontrastas žydram permatomam vandeniui su baltais akmenukais.
Grįžta vyras su laimikiu. Sugriūna žiūrėt ir fotografuot visas pliažas. Kadangi dalis kontingento ir susižavėjusios pusnuogės merginos, aš nepatenkinta išveju vyrą nardyt toliau.
Paleidom paskui gražuolę.
Žmonių nemažai besideginančių, besimaudančių, nors vanduo bent jau man vėsokas, šalia - viešbutis, Brela miestelis, promenada mažytė šalia viešbučio ir keli bariukai - civilizacija yr, bet kukli, nuturistinta nukomercinta nepavadinsi šios vietos. Alus 20 kunų, ledų burbuliukas 8.
Čia ponia jau išalkusi, vadinasi. Pikta. Einam ieškot maisto.
O čia jau turbūt visi trys pikti ir alkani.
Promenadoje.
Paskutinis žvilgsnis.
Paliekam Brelą ir važiuojam link Makarskos - nutariam keltu į Brač salą nebesikelti, nėr noro niekam.
- Norit picos Žopa?
Nuskamba klausimas nuostabiam miestely Makarska, esančiame įlankoje, kalnai atrodo lyg priartinti, čia pat šalia senovinių akmeninių namukų. Girdėjau, tai triukšmingas miestas - a la mūsų Palanga. Bet kai ne sezonas, tai pliusas - nėr daug žmonių, ramu, gražu, šilta.
Prasiėję promenada, renkamės kur valgyt kitoj gatvės pusėj. Kadangi visi alkani, išsirenkam gan greitai. Sėdim, gurkšnojam naminį vynelį, laukiam maisto, su vyru prisimenam Kanų, St. Tropezo paplūdimius. Mano mėgstamiausias vakarienės laikas.
Valgau nuostabią lazaniją - atsibodo tos žuvys, labai lengvas ir per sveikas maistas, šiandien norisi kažko riebesnio :)
Jau tamsoje keliaujame link mašinos.
Viskas gražiai apšviesta, parduotuvytės dirba...
Nuotaika puiki.
Gera diena buvo. Makarska ir Brela palieka teigiamą įspūdį.
Paskutinė diena šioje viloje...
Iš pradžių galvojome keltis į salas ... bet nusprendėm, kad nenorim, pavažinėsim pakrantėmis link Šibeniko. Ryte perkam žuvį turguj - darysimės vakare. Galų gale prigrasinusi atimt planšetes, įgrūdu vaikus į baseiną (pasaulio pabaiga).
Nuvažiuojam paspoksot į Primošten, vyras vaikams sako Primušten, bet jos nereaguoja. Didelė mašina, negirdi bajerių. O gal nesupranta. Primošten (kilęs nuo žodžio tiltas kroatų kalba) - miestelis saloje su siauru įėjimu. Čia sustojam panoramai, bet saulės nėr, plokščia viskas...
O čia jau įėjimas į senamiestį - mažą salelę.
Pradžiai einam į salą, sukam ratą ir fotografuojam. Gaila, saulė pasislėpė. Užkeliam savo akrobatą, jau smalsumo įsikūnijimas, visur lenda, viską uosto, viską valgo.
Miestelis žymus dėl vasarą čia vykstančių asiliukų lenktynių, vynuogynų - nematėm nė vieno, ir pastoviai į topus renkamo paplūdimio Raduca - jo foto bus vėliau.
Gražuolis namukas. Prašau vaikų sustot, papozuot, bet jos nueina lyg negirdėję.
Mano gražuolės.
Va - sezonas baigtas čia. Sala pilna tokių jaukių mažų kavinukių, akmeninių namukų, su vaizdu į Adrijos jūrą.
Vietinis gyventojas kalbėjo garsiai telefonu.
Miestelio gatvelėse randam daug bariukų, bet šis pavadinimu Joso - Juozas, vertas foto - vyro vardas irgi toks. Uošvio irgi, o mūsų namo savininko irgi vardas Jose.
Čia suvenyrai.
Iš lendam iš miestelio, nusiunčiam vyrą su dičke atnešt maudymuisi skirtų dalykų, o patys einam link plataus didelio ratu aplink kitą salelę besisukančio paplūdimio.
Fone matosi Primoštenas.
Nerealiai fotogeniški skėtukai žydros Adrijos jūros fone, saulė išlenda, džiaugiuos! Čia paplūdimys Raduca, iš Kroatijos topų.
Prašau mažės nutraukt ir mane. Talentas auga :)
Einam maudytis. Su šunim į pliažus su skėtukais neinam, nors jie tušti, vis tiek negražu. Kakius irgi renkam kad ir miške - šveicariška moralė jau mumyse. Maudosi tik uošvis su anyta. Visi apsipykę, laukiam kas sau. Šuo, paliktas per du metrus nuo mūsų, kaukia, kaip išprotėjęs.
Truputis miestelio, einant į parkingą.
Perkam maišą mandarinų už 5eu.
Išsimaudę beldžiamės iš miestelio, pakeliui i Kaštelos pakrantę - nereali panoraminė aikštelė, dar ir vyną ten parduoda. Saulė nušvito, tad pirmenybė vaizdui, ne vynui. Nors vėliau ir į vyną nespjaunam.
Saulė labai šykšti, o gaila...
Vakarui vyniuko.
Tokių miestelių salose kaip Primoštenas matome nemažai - Rogožnica, Vranjic, Tribunj.
Grįžę gaminamės vakarienę iš ryte pirktos žuvies. Svogūnai, paprika ant grilio, mmmm, tokių skanėstų čia nenusipirksi. Kažkaip pritrūko mum skanaus maisto Kroatijoje... Atrodo visko yra, ir restoranuose netaupėm, užsisakinėjom, ką norėjom, bet...
Mūsų kiemo mandarinai.
Vakare filmas plius kitos nakvynės paieškos - norim kiek sutrumpinti tą 1100km vienos dienos kelionę. Ieškau Kroatijos viršuj bookinge, vyras sako, tai kodėl tik viršuj, pusė Europos tavo žinioj- Austrija, Italija, Slovėnija, Vokietija. Klausyčiau ir klausyčiau tokių žodžių! Išrenku nakvynę Rijekoj, Kroatijoj - pakeliui bus grįžtant per Italiją namo.
Šiandien iki 12 reik išsivyniot. Pusryčiaujant vyras su uošviu eksperimentuoja - spaudžia aliejų iš 20 nusiskintų alyvuogių. Kaitina, košia - kažkas gaunas. Kartokas, skonis ilgai sėdi ant liežuvio.
Plynas akmenynas - išvada važiuojant magistrale tarp Splito ir Zadaro. Ženklai apie vaikštančias meškas ir vilkus. Nuo Zadaro link Rijekos vėl plyni laukai, paparčių plantacijos ir mažai civilizacijos. Vėl žadejo lietų, lynojo pas mus prie Kaštelos, pavažiuojam kiek, lyt nustoja, lenda saulė. Stojam užkąst ir kavos degalinėj, įrengti staliukai, nemažai žmonių, bet šiukšlių ant žemės daug...
Čia vietinis pietietis - ilgokai stovėjo, kol susiprato, kad stovi tai vidury kelio.
Perkam medaus - litras levandų ir litras eglių žiedų po 80kunų. Važiuojam nuo Senj iki Rijekos - sala Krk toli, plika, be namukų, be žalumos, atrodo ne taip jauku, atšiauriau. Pakrantėj reti kaimeliai, pliažukų nėr, daugiau uostai. Architektūra jau primena šiaurės Italiją. Džiaugiuos, kad ne čia atostogavome. Kai važiavom Splitas-Makarska pakeliui buvo ištisai žydri nuolaidžiu priėjimu pliažiukai, o čia daugiau stačios uolos.
Atvarom į Rijeką, jausmas toks, lyg tai mini Genuja, mažesnė, ne tokia puošni architektūra, ne toks didžiulis uostas, ne toks didelis kalnas, į jį ne tiek daug namukų, bet panašūs miestai.
Butas senoviškam name, susižavim parketu, vaizdais pro langą, bet einant miegot nerandam baltų paklodžių pakankamai, čia jau didelis minusas, sakyčiau. Buto šeimininkas, befotkindamas mūsų pasus sako, aa, lietuviai - jūsų geri krepšininkai, mes gaunam į kaulus. Žinoma, vyras juokias, sako ne ne, tai mes nuo jūsiškių gaunam.
Įspūdingo dydžio butas - labirintas.
Lynojant nueinam į senamiestį iki artimiausio normalaus valgymo taško ir atgal. Noriu jau namo, į savo lovą, į savo dušą, į savo virtuvę net. Va laiptukai ir namai fone - gryna Genuja, ir vėl man deja vu.
Kitą rytą keliamės anksti, 6val ir sukam ratus aplink Rijeką pusvalandį - nepataikom išsukt ir darom didžiulį lankstą. Nusprendžiam važiuot per Italiją - dirba jų centro commerciale, galėsim nusipirkt maisto. Be pusryčių visi, prieš Veneciją vėl patenkam į remontuojamą autostradą, kaimo keliais dardam apylanka. Stojam prekybos centre 10val, išvarom iš ten tik 13 val! Mat Bata parduotuvėj buvo final sale, išeinam su keturiom batų porom. Tada vėl kamštukas prie Padovos, ech...
Kelionės finalas kainavo daug nervų - palikau savo fotoaparato tašę su visais objektyvais Mcdonald’s prie Como mažam kaimely! Ir tai pastebėjau tik grįžusi namo, išsikrovusi visus daiktus ir atsisėdusi ant sofkės atsipūsti, kokią 11 vakaro. Ačiū sąžiningiems žmonėms, negaliu patikėti, bet aš atgavau jį! Teko vėl važiuoti į Italiją po 5 val neramaus miego - man tas fotikas kaip ranka ar koja... Va po šiuo stalu palikau savo fotoaparatą... MC' Donalds Grandate, Italija. Šilta, gera ir vėl.
Ir jau mūsų gražiuosiuose Šveicarijos kalnuose. Techninė pertraukėlė. Kad čia būčiau supratus, kad neturiu fotiko...
Grįžtant prie Kroatijos - nelikome labai sužavėti abu su vyru. Ir vis svarstėm - nu kas negerai? Kodėl? Mes tokie išlepę, viskas atsibodo?
Gražios gamtos šalis, yra ką pamatyti, nuostabi jūra, gražios salos. Bet po 6-7 dienų kiek pabodo. Lankomi objektai nepasirodė labai verti dėmesio. Miestukai mieli, bet nu kiek galima į juos žiūrėt? Šalis pakankamai vargana. Vyras sakė, nardyt jam labiau patiko Sardinijoje. Miestukai kai kurie senoviški, gražūs, bet ir vargani toliau nuo jūros. Ispanija su savo turtinga istorija man patinka labiau. Maistas - viduržiemio jūros virtuvė pabosta, Ispanija vėl gautų pliusą už įvairų, skanų maistą. O ir kainos nebuvo pačios žemiausios. Buvo labai įdomu pamatyti, pabūti, įdomu - nors kroatai nekalba rusiškai, jų slaviškus užrašus galima suprasti.
Gal norėčiau sugrįžti - pamatyti Dubrovniką, paplaukioti po salas, vasarą gal net aplankyti lietuvių pamėgtą Plitvicos ežerų parką - nors kažin ar jų kriokliai perspjaus Šveicarijos krioklius pavasarį tirpstant sniegui Alpių kalnuose. Bet sekantis maršrutas šeimos atostogoms - Graikija, Ispanijos šiaurė, Portugalija arba Prancūzijos šiaurė.
O gal dar kur velnias nuneš?