 |
 |
 |
Nuostabaus grožio maršrutas aukštai kalnuose, Uri kantone. Svajojau ten prasieiti su fotoaparatu, nes prieš metus ėjome su šeima, bet tada turėjau tik telefoną, buvo apsiniaukę, vaizdai visai ne tokie, kokie galėtų būti... Tad grįžau vieną gražų sekmadienį pati viena su fotiku.
Smaragdo mėlynumo ežerai snieguotų kalnų fone, nesuskaičiuojami laipteliai, superfotogeniškas takas - tai ėjimas nuo Fronalpstock iki Klingenstock kalnų viršūnių. Kelionė prasideda iš Stoos miestelio. Skaityt reikia Štos. Tai mažas miestukas, esantis centrinėje Šveicarijoje, Švyco kantone, į kurį nėra mašinų kelio, turintis tik apie 100 gyventojų ir pora viešbučių turistams. Žiemą Stoos virsta šurmuliuojančiu slidinėjimo kurortu.
Iš keltuvų stoties Standseilbahn Schwyz-Stoos (A) važiuoju tituluojamu stačiausiu pasaulyje nesenai įrengtu apvaliu geltonu keltuvu į Stoos (B), kuris yra 1300m aukštyje virš jūros lygio. Keltuvas perveža 1500 keleivių per valandą ir kelionė trunka 4-7 minutes, žymiai greičiau, nei su senuoju keltuvu.
Tada persėdu į atvirą keltuvą ir keliuosi toliau iki Klingenstock (C).
Galima įveikti šią atkarpą ir pėsčiomis - kažkada su dar mažais vaikais (12m ir 9m) sukorėme 17 km į viršų ir atgal iki Stoos.
Techninės detalės:
trasos ilgis 4km
ėjimo laikas 1 val 50 min - neįskaičiuota fotografavimo ir piknikavimo laikas
pakilimai 380m, nusileidimai 400m
sakyčiau, galima eiti su sportbačiais, nebūtina, kaip šveicarai mėgsta, užsidėti didžiulus haikingo batus einant net asfaltu vidury vasaros :)
Taigi, išlipau iš keltuvo ir pradedu eiti, ir fotografuoti - vos ne kiekviename žingsnyje. Vaizdai stulbinantys! Kalnų viršūnės matosi toli toli.
Neužilgo pasimato Vierwaldstättersee ežeras, paprastai vadinamas Liucernos ežeru. Jo vanduo keičiasi priklausomai nuo saulės, dažniausiai jis - turkio mėlynumo spalvos. Šioj foto kiek priblėsęs.
Vat vinguriuoji tokiais takeliais ir mėgaujiesi vaizdais. Matosi Pilatus, Rigi, abi Mythen viršūnės, net apie 10 skirtingų ežerų!
Vienintelis selfis per visą haikingą.
Laiptukų gausybė, reikia gerokai jais palaipioti aukštyn žemyn.
Ežerai, ežerėliai arti ir tolumoj...
Ar nenorėtumėte čia papiknikauti?
Atsisuku atgal... Spalio mėnuo Šveicarijoje dar būna geras oras hakinimui, iki kol lapkritį prasideda slidinėjimo sezonas. Tada pradeda veikti sniego "patrankos" ir kai kurios trąsos tampa prieinamos tik su slidėmis ar lygumų slidėmis.
Saulė apšviečia ežerą, koks mėlynumas! Pradedu leistis žemyn.
Matau porelę, kuri kalbasi rusiškai, su dukryte mažyte. Einu jiems iš paskos, jie fotografuojasi, filmuojasi. Paskui grįžus namo rodau nuotraukas telefone vyrui, o tas juokiasi - sako, mano bendradarbis ką tik lygiai tokias pačias įkėlė! Pasirodo, ta rusų porelė buvo jo bendradarbis su šeima :)
Leidžiuos, leidžiuos, apie 400m žemyn. Ir matau kalną, į kurį reiks užkopti - 380m aukštyn. Fronalpstock viršūnė ir mano ėjimo galas jau nebetoli.
Pasišnopuodama įveikiu... Matosi kalniukas, nuo kurio ką tik nulipau. Smagu atsisukti atgal.
Jau visai ant kalno užlipus.
Pirmasis suoliukas pailsėjimui ir pasigėrėjimui.
Fronalpstock viršūnė pasiekta. Vežėm čia beveik visus savo svečius. Nes čia tiesiog labai įspūdinga. Netoliese yra bariukas su tipiniais šveicariškai patiekalais ir mažas viešbutukas. Šalia įrenginėja didžiulę vaikų žaidimų aikštelę vietoj buvusios mažytės senosios.
Vaizdai pasakiški! Gali matyti Liucernos ežerą, tai yra Maironio aprašytąjį Keturių Kantonų ežerą, ir dar kitus bent 10 ežerų, ką jau kalbėt apie viršukalnes. Aš čia dar neabejotinai grįšiu.
