 |
 |
 |
Velykų rytą važiuojame į Corniglia. Šalia mūsų buto buvo terasėlė - nuostabus Manarolos stoties vaizdas - šį vakarą čia padarysiu labiausiai sau patinkančią foto iš visos kelionės. Oras šiandien nuostabus - laukia gera diena ir daug gražių foto.
Šįkart traukinys vėluoja 20 min! Kai atvažiuoja ir atidaro duris, suprantame, kad viduje žmonėms buvo nelengva - susigrūdę, visi susitaršę, lipa tuntais iš traukinio, išgirstu: "Mamma mia"!!
Mes pavažiuojame stotelę ir lipame Corniglia - seniausiame iš visų penkių kaimų.
Atvažiavus į Corniglia stotį, (tarti reik Kornilija) - reikia lipti 400 vnt. laiptelių (čia tiksliai - skaičiavo vaikai) į viršų iki pačio miestelio (yra ir keliukas mašinoms - tad su vežimuku galima užvažiuoti nekylant laiptukais). Ropščiamės vargais negalais.
Miestelis mažas, vien tik koridorinės siauros vėsios gatvelės, vaizdai iš jo viršaus žiūrint nieko ypatingo - matosi Manarola, bet ji matėsi ir iš stoties, apačioj.
Turi bažnytėlę, kelias mini aikštes su bariukais. Mažai erdvės. Užsimanę ledų ir kavos, padavėjo - užsimiegojusio Mikelandželo Dovydo antrininko - nesulaukiame. Pasivaikštome kiek. Vidury aikštės šiurpoka skulptūra skirta atminti karo aukoms.
Lipam dar laiptukais, ačiūdie, vaikai neburbuliuoja, o tik skaičiuoja - 600 su viršum jau.
Tolumoje matosi mūsų Manarola, ir čia turbūt geriausias vaizdas iš miestuko.
Jaukūs kiemeliai.
Užeigos šeimininkas vienoje iš aikščių.
O čia greitas maistas išsinešti - nusiperkam šį bei tą, nes ruošiamės ilgiau pasivaikščioti.
Skaniesiems ledams neatsispiriame visas dienas.
Nusprendžiam nuo Corniglia iki Vernazza eiti pėsčiomis , bet trumpas, valandos trukmės takas uždarytas dėl saugumo - nors mačiau žmones juo marširuojančius. Nuotraukoje - tas nesaugusis takas, kuriuo matome vis ateinant žmones nuo Vernazzos pusės. Bet mums juo eiti draudžia užtvertas kelias ir moteriškė sargo būdelėje.
Einame ilgesniu taku, dalis jo eina šalia keliuko - via Stazione. Beveik 3km į kalną. Bet vaizdai nuostabūs!
Mūsų laukia.
Išėjus iš Corniglia link Vernazza - pasimato visas miestelis jūros ir vynuogynų fone. Aš užsibrėžiau sau tikslą nufotografuoti visus 5 kaimelius, o man gražiausiąją Manarolą ir su stovu, su ilgu išlaikymu... bet apie tai vėliau. Tad Corniglia jau pliusas, turiu, kaip ir vakarykštį Riomagiorre. Dar ir su Manarola fone - ši foto trečia iš šios kelionės mano topo.
Karšta. Išsirengiam, ką galim, gerai, kad turim vandens. Iš priešais sutinkam ateinančius kitus turistus, vadinasi, viskas gerai, kažkur išeisime.
Iš mašinų kelio pasukame į šoną ir pradėjus eiti plačiu gražiu keliu šalia vynuogyno, apsidžiaugiu - toks tai man patinka! Deja, mums reikėjo eit ne link geltonojo namuko, o sukti į kairę šalia to bidono - ten vinguriavo neišpasakyto statumo ir siaurumo keliūkštis.
Bet pirmiausia keletas kadrų iš kelio pradžios - mažė sėdi traukinuke, kuriuo vežiojamas vynuogių derlius iš laukų.
O paskui laukė pusvalandžio trukmės leidimasis. Gyvenam Šveicarijoje, tad kalnais manęs neišgąsdinsi, bet čia nesaugu ir labai statu, o vietomis dar ir slidu. Daug žmonių lipo ir į viršų...
Tako pliusai - atsivėręs Vernazza vaizdelis iš viršaus ir gražuoliai kaktusai kelio gale.
Tas statusis takas yra S. Bernardino - eiti į viršų rodo vieną valandą.
Jau žinau, koks miestelis labiausiai nepatiko - Vernazza. Pats kaimelis labai fotogeniškas ir gražus, bet ta žmonių masė pribloškė - visur jų daug daug - barai, gatvės, pilnutėliai. Ko norėti - Velykos. Nusileidom iš gamtos į šaršalyną.
Pagrindinė aikštė kimšte prisikimšusi.
Matosi uoste siautėjančios bangos - jas sustabdo molas. Gražiai dūžta.
Sužavėjo šie mielo šuniukai, jų aplink tą staliuką buvo trys - čia vienas slepiasi.
Kad įamžint vaizdą su aikšte ir prieplauka, reikia įeiti į mokamą Monterosso-Vernazza kelią, bet mes pirkom dienos pasus dėl važinėjimo traukiniais visoje Cinque Terre teritorijoje, tad tik jį kyšt panosėj, nieko nežiūrėjo, netikrino ir galiu įeiti į kelią ir ieškoti geriausio kampo.
Štai Vernazza jau mano objektyve yra. Nueinu netoli, visos aikštės nesimato, bet užteks ir tiek- po beprotiško leidimosi super nesaugiu tarpais slidžiu taku iki Vernazzos, neturiu noro dar eit link vynuogynų bele kur dėl geresnio rakurso. Tuo labiau pavargus, išalkus, ištroškus šeima laukia. Dabar galvoju - miestelis superfotogeniškas ir vertas geresnio kadro, bet tam reikia daugiau laiko ir noro.
Dar užsukame į uostą, skubiai keletą kadrų ir vėl neriam į žmonių maišalynę.
Atgaunant jėgas bariuke senamiestyje, suprantam, kad iki traukinio platformos yra eilė! Ir gan nemaža. Teks atstovėti. Nuotraukoje - ragaujam fokačią - ji storulė, ne tokia, kokia mes įpratę valgyti - ploną, traškią.
Eilutė įlipti į traukinį.
Viršuje matosi stotis.
Bet tas ilgai netrunka, 15min ir mes jau susifarširavę į traukinį su kitais. Sekančios kelios foto turėtų atbaidyti visus, ketinančius važiuoti į Cinque Terre išeiginėmis ir švenčių dienomis.
Grįžtam šiaip ne taip i savo jaukiąją Manarolą. Traukinių stoty susigrūdimas, žmonių minia nori išvažiuoti, kita minia nori patekti į miestą, praėjimas nuo perono link tunelio į kaimelį tik vienas, o žmoniųųųųųųų...! Judam lėtai, bet šiaip ne taip pralendam.
Aš einu į top tašką fotografuoti, šeima - į namus pailsėti. Žmonių ir Manaroloje žymiai daugiau, nei vakar. Del to patarčiau važiuoti čia ne vasarą, ne savaitgalį ir juo labiau ne švenčių dienomis.
Prifotkinus Manarolą vakarinėje saulėje, jau kaip vietinė iriuosi per minią namų link - rezervuota vakarienė rekomenduotam restoraniuky Tratorria del Billy - pasakyčiau ne už kalnų, bet jis tiesiogine prasme už Manarolos kalno, tad reikia rasti kitą išsireiškimą, apibūdinant likusį laiką.
Laukiu, kol įsileis pro duris.
Itališkai mano vardą rašo su A galūne. Man patinka. Tik ta O per vidurį ne į temą.
Mūsų vakarienė prasideda, staliukai beveik visi dviviečiai, mums spec sustumia du stalus.
Cintinoj (?? pati nežinau, kas tai) marinuoti ančiuviai - neypatingai patiko, nors čia daug kur galima ragauti įvairiai paruoštų ančiuvių. Kaimynai valgo makaronus su omaru. Aš renkuosi žuvytę šios dienos sugavimo. Atneša man ją, žalią, parodo, ar gera. Patvirtinu.
Fantastiško skonio aliejus ir balzamikas!
Vaikai prasimaitino makaronais.
Mano žuvytė. Šiek tiek nusivyliau garnyru, tikėjausi kokių žalėsių. Vyras savo kalmarais liko patenkintas, sakė, tokius skanius valgė tik Sardinijoje, Sassari.
Panna cotta buvo nuostabi!
Vietiniai italai ir su leliukais sėdėjo - leliukai viską ragavo, ką ir tėvai. Va, kaip reikia vaikus ne makaroninius auginti.
Po vakarienės kylam - specialiai pasirinkau ją anksčiau, kad liktų laiko pafotografuoti saulėlydį. Einame link Manarolos top vaizdo vietos - atsisveikinti ir įvykdyti mano paskutinio tikslo.
Daug žmonių lydi saulę. Fotografų irgi daug, su stovais, su įranga. Stoju ir aš. Laukiu, kol sutems labiau. Sulaukiu svečiuose visos šeimos po vieną.
Ir štai mano rezultatas. Čia antra gražiausia kelionės foto.
O čia - man pirmoji. Kur šįryt, terasėlėj šalia buto, nužiūrėjau vaizdą ir vakare, grįžtant namo, užfiksavau.
Kitą rytą laukia ilga 12 val kelionė namo - penkiais traukiniais iki mūsų kaimuko šalia Ciūricho. Žmonių susigrūdimo stotyje nebeliko. Važiuojame iki Monterosso, valgom angliškus(!!!) pusryčius vietinėje kavinukėje. Vyras dar ryte pasakė - nenoriu jų batonų pusryčiams, aš sakau, nu jau kiaušinienės su kumpiu vargu ar gausi Italijoje. Ir va - turizmas daro stebuklus, gaunam ir kiaušinienę, ir kumpį, ir visą angliškų pusryčių meniu su vaizdu į Viduržiemio jūrą.
Saulė! Gal nereikia atsisveikinti, gal pavasaris pagaliau prasidės ir pas mus?
Perkam graužiamų dalykų į traukinį. Juokaujam, kad mūsų tie visi šokoladai, gulintys pardavimui.
Paskutiniai žvilgsniai.
Ir laukiam traukinio.
Štai jis - vėluojantis, niekur nieko neužrašyta, kaip visada. Tik gerai, kad praneša per garsiakalbį, jog čia mūsiškis.
Finalinis žodis - Cinque Terre labai gera mintis, jai patarčiau skirti bent keletą dienų, kaip ir mes darėme - viename miestely gyveni, kitus apžiūri traukiniu. Mašina čia neįmanoma važiuoti. Pačiuose miesteliuose nėra pigu gyventi ir ribotas pasirinkimas, tad galima apsistoti arba Levanto, arba La Spezia - bus pigiau.
