 |
 |
 |
Mano 2017m kalėdų senio dovana - traukinio bilietai Milanas-Monterosso Velykoms. Penki žvejų kaimeliai. Regioninis parkas su pasivaikščiojimo takais pajūriu, kalnais ir nuokalnėm tarp kaimelių Riomagorre, Manarola, Monterosso, Corniglia ir Vernazza. Papildomai belieka nusipirkt bilietus traukiniu iki Milano ir užsisakyti kur gyventi. Su malonumu naršau bukinge visus penkis miestelius. Nepigu. Itališkai apleista ir neypatingai tvarkinga. Išsirenku dviejų kambarių butuką viduriniame Manarola. Ten - tas must see vaizdas į įlanką ir į kalną kylančius spalvotus namukus. Nufotografuota perfotografuota tas per visus galus, bet vis tiek tempiuos stovą, objektyvus ir filtrus - noriu gražių savo foto.
Keliamės 5 val, 19.09 išvažiuojam traukiniu Ciurichas- Milanas. Orai žadami baisūs - lietus, nešilta (kovo gale, balandžio pradžioj). Optimistiškai įsimetu ir kremą nuo saulės, ir akinius nuo saulės, ir lengvą sijoną, sportbačius - lyg vieną dieną iš trijų bus saulėta, tfutfutfu.
Mūsų užsiėmimai traukiny... Vaikai priversti piešti komiksus, kad gautų planšetes. Aš turiu storulį romaną, plius internetą telefone ir dar turiu megzt saviškėm žaisliukus - visą giminę jau turi, su mamom, tėčiais, vaikais, seserimis, pusbroliais ir t.t.
Milane persėdame be problemų, dar trys valandos kelio pro Genują ir atvažiuojam į Monterosso. Išlipus iš traukinio, į nosį kala gruzdintos žuvies kvapas. Dar reik persėst į vietinį traukinį į Manarolą.
Perkam bilietus - suagusiam 4eu, vaikui 2eu, vaikas lyg iki 14 metų skaitosi, sėdam į traukinį pirmoj platformoj, kaip ir parašyta tablo. Iškart neriam į tunelį, kuriame interneto nėra, o mes įtarinėjam, kad važiuojam ne į tą pusę, į kurią norėjom, o atgal. Išneriam iš tunelio, ir akurat - mes vėl Levante! Lipam, lekiam vėl ieškot traukinio atgal, kai pamatom, kas vis tik reik sėst į tą patį traukinį, jis važiuos atgal. Ant traukinio - jokių užrašų, viduj- irgi nieko. Pasakysiu - Šveicarijoj susigaudytų sistemoj bet kas. Užrašų pilna, tablo lauke, prie traukinio, ant traukinio, ir jo viduje. Čia to pasigedom, o traukiniai dar ir vėlavo kiekvieną dieną po 5-15 min.
Per vargus nusibeldžiam iki Manarolos. Pasiimam raktus trekingo parduotuvėje, mus į kalną palydi mergina, rekomenduoja keletą restoraniukų, įsikuriam ir atsipučiam. Gaunam tipišką koridorinio išplanavimo butą - šildomas, bet naktį išjungia, tada vėsoka. Vaikai susižavi skalbinių džiaustymo virvėmis prie langų iš lauko pusės, sega ir tempia lapelius viena kitai. Einam paslampinėt į miestelį ir susirast kažką valgomo. Neimu net fotiko, lis, užteks ir telefono.
Vat ten užlipus - matosi mano panorama.
Žadamas lietus delsia, dar lepina, nors oras apsiniaukęs. Fotkinu pirmąsias savo išsvajotos nužiūrėtos Manarolos foto, jų bus bele kiek. Šitos tamsokos. Kažkoks remontuojamas namas, kaip spuogas, visose foto man nepatiks.
Užsisakom staliuką bariuke maždaug valandą prieš, gal turistinis, ne iš rekomenduotųjų, bet jaukus, skanu, ir kai lauke plaupia, stovi ilga eilė prie durų, tiesiog puiku sėdėt viduj ir gurkšnot vietinį vynelį, valgyt skanią žuvį "todays catch", ir dar desertui paprašius tiramisu gauti visą krūvą skanėstų! Pasakysiu, aš asmeniškai čia valgiau skaniausiai per visą kelionę.
Po nuostabaus vakaro krentam i lovytes iki ryt 10 ryto - retai kada taip ilgai miegam! Reikėjo atsimiegoti už vakar 5 kėlimąsi.
Rytą nusiteikėm lietui, susidėjom bliuzonus, striukes, skėčius, sunkius batus - žadama buvo 100 proc. lietus. Lipam į kalną, į Tratorria del Billy (rekomenduotąjį jau) užsisakyt vakarui stalo.
Besileisdami link tratorijos siaurais laipteliais susiduriam su krūva žmonių - rezervacijos plaukte plaukia- siaurais laipteliais pastoviai vaikšto žmonės, šeimininkė pildo korteles su laikais ir vardais, gaunam laiką tik rytojui.
Einam link vynuogynų - aplink per kaimelį į stotį, oras kaista , debesys sklaidosi, vyksta stebuklas - išlenda saulė! Man pirma mintis - saulės akiniai tai namie liko! Mažei kremas nuo saulės irgi, strazdanos išlys. Vyras bamba - tai gerai, bent įdegsi.
Džiaugiuosi saule, lyg dovaną gavusi. Fotografuoju, neatsidžiaugiu. Vaizdai pasakiški, namukai, kaip saldainiai. Beveik skrendu iš laimės vynuogynų šlaitais paskui šeimą iki žaidimų aikštelės šalia to must see vaizdo ir fotkinu, fotkinu...
Manarolos kapinės.
Džiaugiuos - turėsiu vaizdelį ir su saule!
Būtent taip ir jaučiuosi, po fotkinimų lipdama į kalną pas šeimą, kurie laukė žaidimų aikštelėje.
Va tokie jie manęs laukė. Kylam ir einam link traukinių stoties - šiandien nusprendžiau aplankyti Riomagiorre ir Monterosso - kaip labiausiai neįdomius, nevertus gero apšvietimo (juk žadamas lietus) kaimeliokus. Oi, kaip klydau, vertindama miestelius, pasirodė visiškai atvirkščiai!
Štai tokia tunelio pradžia, ir pats tunelis, vedantis į stotį. Čia pat buvo ir nusukimas į via Dell'Amore - tik kilometro ilgio "meilės" kelią, jungiantį Riomagorre su Manarola, bet prieš šešis metus nutikęs nelaimingas įvykis, akmenų griūtis, privertė šį kelią uždaryti. 6 metai! Ir jis dar taisomas - mūsų buto šeimininkė, sakė, kad už kokių trijų metų gal jau bus suremontuotas...
Riomaggiore - mielas kaimiūkštis ir pakankamai daug judesio jame, bariukų, žmonių, apžiūrim mažą siaurą uostuką, sėdam ledų ir kavos.
Vaikų *ikboba randa savo giminių.
Gražioji Riomagiorre bažnytėlė.
Prabangus balkoniukas - daugelis čia esančių butų, tame tarpe ir mūsiškis, balkonų ir jokio vaizdo pro langus neturi. Tad tokį balkonėlį jau galima įvertinti.
Tas kokteilis iš vaisių, bet atstojo pietus - tooooks sotus!
Lipam į traukinį ir važiuojam nuo Riomagiorre iki Monterosso. Traukinys tradiciškai kelias minutes vėluoja.
Monterosso del mare atžvilgiu buvau nusiteikusi skeptiškai- mažiausiai autentiškas ir t. t., bet tai tik internetinė nuomonė, visada verta viską pamatyt pačiam ir ją turėt savo. Pirmą dieną išlipus iš traukinio į nosį tvoskusio skrudintos žuvies kvapo dabar jau nebėra. Visi, išlipę iš traukinio, eina į pakrantę ir fotografuoja ją - paskutinę dieną ilgokai laukėm traukinio, galiu užtikrinti, kad visi tą daro.
Monterosso senasis miestas sužavi - daug jaukių užeigėlių, aikščių, citrinmedžiai, keletas su vaikų žaidimų aikštelėm, jaukios erdvės, pilis.
Ir skiriamasis Monterosso del mare bruožas - uola vidury pliažo, į kurią dalis mūsų kompanijos pasiryžo užlipti.
Užlipti tai užlipo, bet nulipti sekėsi sunkiau - reikia prasmukti tarp dviejų bangų, o mažylė nespėjo, sušlapo batą. Nuo to ir prasidėjo jos bėdos. Džiovinosi koją, kojinę ir batą ir neužsirišo raištelių. Tada ėjom link miesto ir ji nukrito, su rankomis kišenėse!
Mes su dičke ėjom į miestelį pirmosios pagalbos - nosinių, pleistrų, gal kojinių... Radom tik tualetinio ritinėlių ir celofaninį maišelį - vis geriau, nei nieko.
Kai incidentas užglaistytas, nusiraminam, einam pasivaikščioti po miestelį.
Užsisakom vakarienei staliuką 19 val čia:
Bet dar tik 17 val, tad tempiam laiką, pradžioj vyninėj, su vynu, ir colom, paskui gražiojoj miesto aikštėj šalia Municipalia - miesto valdžios pastato. Šviesa pries lietų, mano mylimiausia. Fotkinu viską iš eilės. Vaikai alkani, mažylė kelia bangas.
Pačiai juokinga, bet kur tau prarasti pozicijas- nė už ką.
Pagaliau atėjus 19 val, prapliumpa žadėtasis lietus - koks mandagus, palaukė, kol eisime į bariuką. Padavėjai skubiai nukrausto lauko staliukus, o mes lendam į jaukią šiltą patalpą ir kuo puikiausiai pasisėdim. Valgau žuvį su keptom daržovėm, neypatingai skanu, bet geras vyras daro gerą darbą.
Vietinis vynelis - visai neblogas.
Ir namo jau per bjaurų lietų - pravertė pasiimtieji skėčiai.
