 |
 |
 |
Antroji diena skirta Gaudi palikimui - jo kurtiems interjerams.
Tekstilininkui Battlo kurtas namas – įėjus į vidų atrodo lyg namas plevena ore, lyg plūduriuoja vandeny, o ne stovi tvirtai ant žemės. Viduj kiekviena detalė nepaprasta, apgalvota... mano mylimiausios spalvos - ruda ir mėlyna, žemės ir vandens atspalviai, dominuoja. Stiklas, plytelės, mozaika... lenktos formos - tai tikras meno kūrinys. Vaikštau kažkokioj euforijoj... laipioju po aukštus, neatsižiūriu į apdailą...
Vėl rankose audio gidas, klausau viena ausimi, pats pultelis maskatuojasi palei kojas, man vis krenta. O dar fotografuoti reik, katastrofa tas gidas man. Pilna tokių besiklausančių gido "zombių". Nors į vidų įleidžia tik tam tikromis valandomis, žmonių nemažai... galėtų būti mažiau.
Nuostabus grybukinis židinys.
Kokios lubos!
Tarsi permatomas vidinis kiemelis, ar laiptinė. Neatidžiai klausiau gido.
Palėpė tokia "kiaušininė" - baltai apvali. Užlipu ant stogo, bet pliaupia lietus, tad labai nesusižaviu vaizdu.
Net lifto šachta stiklinė. Pats liftas medinis. Skirtas išimtinai tik darbuotojams, nėščiosioms ir neįgaliems lankytojams.
Buvo įdomu su audio gido pagalba pažiūrėti, kaip Battlo namas atrodė anksčiau.
Kaip po vandeniu...
Apsiperkame suvenyrų - aš priglaudžiu kelis raktų pakabukus, kyla noras įsiamžinti su gražiuoju Battlo maišiuku, kuris priklauso Justinai.
Išėjus iš Battlo namo, neriame į shopingo sūkurį - visas rojus vienoj vietoj - Zara, Mango, the Other Stories... nerandu ko noriu, o panos vis matuojasi, vis perka, lyg pas mus tų zarų nebūtų, lyg turėtų guminius lagaminus. Lyja nepaliaujamai, nelabai ką nuveiksi, tad paburbu tik profilaktiškai, bent jau man taip atrodo.
Pavargstam, lauke vis pliaupia, prisėdam bare, netoli viešbučio, vakar pusė kompanijos išbrokuoja jį, kaip smirdantį žuvimi ir persikimšusį, šiandien dienos metu jis tuštokas, mes alkanos - tiks. Elena nuvaro iki viešbučio nunešti pirkinių maišelių, o mes vartom meniu. Man kyla mintis pavartyti bilietus į casa Mila, į kurį turim eit po poros valandų. Žiūriu - ne po poros, o po pusvalanduko! Apsižioplinau. Liekam nevalgę, negėrę, likus 10 min iki mūsų numatyto įėjimo į casa Mila sėdam į taxi. Jų pilna važinėja po Barseloną, juodai geltonos, zuja, kaip bitės. Spėjam!
Belaukiant eilėje prie lifto, į akį krenta rankinės - La Pedrera namo motyvais.
Liftas užkelia į viršutinį aukštą. Jis nemažas, tamsokas, jame eksponuojama architekto žymiausių darbų maketai, taip pat Casa Mila maketas.
La Pedrera namas - dar vienas Gaudi projektuotas šedevras Mila šeimai, pastatytas tarp 1906-1912 metų. Casa Mila - it sustingusi jūros banga. Pramonininkas Mila užsakė pastatyti namą, jame gyveno su žmona, kitus butus nuomojo. Dabar namas gyvenamas paprastų (gal ne visai) barseloniečių, tik į nedidelę dalį leidžiami turistai. Įrengtas vienas parodinis butas, kaip gyveno žmonės 1920 metais. Pedrera katalonietiškai reiškia "karjeras".
Gaudi baldai taip pat pilni gamtos motyvų.
Gaudi suprojektuota mokykla.
Taip atrodė Battlo namas iki restauracijos - kiauriau, ir dešiniau - po Gaudi restauracijos.
Suku suku ratus, pasiklystu ir tenka apeiti dar kelis ratus, kol randu išėjimą - laiptus žemyn. Nusileidus nemažai aukštų žemyn - ekspozicijos nėra, priešpaskutiniam aukšte randu įrengtą butą - dievinu tokius dalykus! Fotkinu visus - prisiminimui.
Dar randame gražuolę laiptinę, kurioje surengiam fotosesiją.
Galų gale yra šansas atsisėst ir pailsėt, o ir pilvas jau maršus groja... tą darom jaukioj La Pedrera namo kavinukėj. Čia foto nusilesusių.
Labai malonus padavėjas. Atneša maistą, pasako pavadinimą, o mes nežinom - mūsų ne mūsų, jei mūsų, tai kurios? Kol persakydavo maistus meniu esančiais pavadinimais, tada jau - aaa, mano - kuriai nors nušvisdavo.
Mano Barselonos canelloni su labai skaniu įdaru.
Sėdim ilgai, plepam, fotografuojamės ir apkalbam toliau sėdintį vyriškį, įsmeigusį akis į telefoną. Žurnalisto dukra Elena tuoj sukuria jam istoriją. Aš rodau, kaip fotografuoti žmones, apsimetant, kad fotografuojies pats. Linksma.
La Pedrera tik taip, iš po skėčio. Visą dieną pliaupia. Bet mes neliūdim.
Po kavinukės mes su Elena į viešbutį, o likusios dar po parduotuves. Elena rodo, ką nusipirko, ir man prireikia suknelės. Graži, ką?
Vakarop traukiam vakarienės ir į flamenko šou.
Mūsų išsirinktasis flamenko - rekomenduotas viešbutyje. Kažkaip tikėjausi daugiau raudonų suknelių ir moteriškių dominavimo. O čia buvo beveik vieno vyro šou. Kaip Elena išsireiškė, trypė jis "do sotresenija mozga" - iki smegenų sutrenkimo. Ši vieta yra La Rambla 35 - apie valandos trukmės pasirodymas plius gėrimas - apie 40 eu.
La Rambla nuvylė. Alėja, dar būtų galima užmest akį į gražius aplinkinius pastatus, bet viską užstoja kioskai su suvenyrais ir visokiais šlamštmožiais, daug žmonių, parduotuvių nėra, kaip tikėjausi, visos buriasi La Passage Grazia - centre Zarų ant kiekvieno kampo.
Va tokios mes buvome vakare.
Kitas rytas, paskutinis. Turim dieną mieste, iki 16-17 val. Einam pasivaikščioti. Ir visai netyčia užtinkam Verbų sekmadienio ispaniškąjį karnavalą. Visi su verbomis, jos įdomios - džiovintas palmės lapas, apsuktas blizgia juostele, kaspinėliais.
Po tais arkliukais - žmonės. Man buvo įdomiau įamžint džiūgaujančią Justiną, nei begalines karnavalininkų eiles, kurios po kiek laiko ir pabosti spėjo.
Nuostabūs bateliai, odiniai, rankų darbo, padas minkštas. Trumpam stringam čia.
Toliau atsisėdome kavinukėje ir patekome į tikrą gatvės šou - fotogeniškosios ispanų šeimynos, išssiruošę į verbų sekmadienio renginius, gatvės muzikantai, armonikierius, vėl karnavalinės eisenos - ko tik neprisižiūrėjome.
Vis tik galų gale pakilome toliau. Už dvi kavas su pienu ir du espresso paliekam 6 eu.
Čia Barselonos katedrą sulyginom su gražuole Florencijos - vis šmėkščiojusia mums bevaikštant po miestą.
Besukdamos aplink 5-tą ratą pamatėme gotikinį balkonėlį, taip pat gražiąją Barselonos katedrą. Diena buvo apsiniaukusi, man fotografuoti tada - jokio noro.
Vėl sukam pro La Rambla - ir gaunam gerą rekomendaciją, kur pavalgyti.
Užtai, kad pasilikome čia, o ne ėjome į kitą rekomenduotą vietą, gauname prizą.
Bet ir nesigailim - maistas nuostabus!
Po tokios puikios vakarienės keliaujame atgal į viešbutį, imamt lagaminus, užsisakom taksi iki oro uosto ir daromės paskutinę foto prie gražių durų.
Oro uoste dar prasibėgame pro parduotuves. Prisiminimui apie Barseloną turėsiu naujus akinius. Buvo smagu. Lėktuve jau džiaugiuos, kad sėdžiu ne prie merginų, kurios neužsičiaupia nė akimirkai. Man jau reikia reabilitacijos po atostogų.
