 |
 |
 |
Ryte važiuojam iš gražiojo Cadiz. Laukia diena ant ratų - vandenyno pakrante pro Gibraltarą į Rondą. Vakare senas draugas pataria porą vietelių, ačiū jam, mums labaaaai patiko!
Teko skaityt ne vienoj vietoj patarimus - “būtinai pravažiuokite pakrante nuo Cadiz iki Tarifos”. Galiu tik pritart, ir ne tik pravažiuot, bet ir išlipt, žinoma, ir apsidairyt. Plačios švaraus smėlio pakrantės, nedaug žmonių, žydras, ramus, permatomu dugnu vandenynas, miegantys balti miesteliai - tuoj parodysiu, kur tai yr.
Važiuojant nuo Cadiz link Tarifos, stojam mažam miegančiam kaimelyje - jaučiu tokiem silpnybę, kai tik užklystame trumpam - Los Caños de Meca. Kažin, kaip būt, jeigu reiktų jame ir gyventi? Eilinis ketvirtadienio rytas. Kaimukas miega. Retkarčiais išlenda kas nors pavedžioti šuns.
Mes stojame ir einame prie jūros. Mus pasitinka rojaus paplūdimys... Vyrui, turinčiam akvariumą ir besidominčiam jūros gyvūnija, rojus. Man - prijaučiančiai fotografijai taip pat rojus - vaizdų rojus. Net turėjau mažint saturation, tvarkydama foto - spalvos ryškios, tokios ir realybėje...
Neršiam ten visi. Jie trys rausiasi po žoles ir kilnoja akmenis, ieškodami vandens gyvūnų, aš fotografuoju.
Matosi ir bariuko užuomazgos.
Kiek valandų? - kaip iš Alisos stebuklų šalyje... Alisa: „Kiek ilgai trunka amžinai“? Baltasis triušis: „Kartais tai tėra viena sekundė“.
"Mama, vaiko koja įstrigo!"
Į pliažą išlenda keletas berniukų, vienas pristoja prie vyro ir prašo atiduoti krevetę. Sako: "Thank you." Nauja karta...
Suranda daug gyvūnijos, viskas įdomu.
Sukam link mašinos. Nenorom.
Tolumoje matosi švyturys, vadinamas Trafalgaro.
Lanzarotėje irgi mačiau namukus visai šalia vandenyno, lyg jis būtų visai nepavojingas...
Laimingas šuo, kiek erdvės lakstyt...
Tas ramumas ir žydrumas....
Šeima aunasi batus, o aš žiūriu į stebėtinai švarų ir permatomą vandenį....
Einame per miestelį link mašinos. Šalia "mūsų" laiptų deginosi tų dviejų berniukų mama, išsirengė iki nemačiau kiek, bet nemažai, tad nesmagu buvo lipti aukštyn visai šalia jos.
Dar vienas priėjimas prie vandens... Apetitiška baltos ir žydros faktūrų mišrainė.
Žuvies parduotuvė.
Važiuojame toliau ir neplanuotai stojame ieškot tualeto. Tuo pačiu ieškom ir sulčių, kavos. Prie vieno bariuko pakelėje užrašyta Abierto - dirba!
Kaip išmirę viskas. Bet atsiranda žmogus, priima užsakymą, duoda raktą nuo tūliko. Išgelbėtojas.
Tuoj eisiu pas šeimyną, mokysimės ištarti zumo de naranja - apelsinų sultys, tariasi cumo de naranka. Kaip sunku! Jokių tarptautinių žodžių...
Štai ir zumo de naranja - tirptančios burnoje.
Toliau kylame link miesteliuko Vejer de la Frontera - tikiuosi padaryti gražą foto su baltais namukais aplipusiu kalnu. Deja, privažiuojame ne iš tos pusės. Pravažiuojame pro miestelį, pasirodo be galo jaukus ir mielas. Turistų - nedaug, normaliai, aplinka išpuoselėta, vaizdai nuo kalno, promenada, jaukios gatvelės, ir aikštė, pilna veiksmo. Patinka man tokios vietos. Bet nestojam - noriu dar į vieną vietelę, kurią patarė draugas, ir atsargiai apie tai užsimenu vairuotojui.
Ant greičio fotkinu keletą kadrų iš važiuojančios mašinos Vejer de la Frontera miestelyje.
Ir mes vėl greitkelyje.
Vėjo jėgainių miškas.
Išsukam iš kelio! Link Duna di Bolognia - didelės smėlio kopos. Įkalba mane ryte tas draugelis. Nors atsikalbinėju - kopų Nidoj vasarą prisiūrėsiu, bet susigundau.
Mažas kaimeliukas Bolonia - nejaugi ten fone matosi Afrika???
Įėjimas į pliažą, kuris... nuostabus! Erdvus, mažai žmonių, vanduo žydras permatomas ir ramus.
Gale matoma kopa dydžiu labai nenustebina - atrodo nedidukė. Žiūriu internete - virš 30m aukščio ir 200m ilgio. Lietuvos Nidos Parnidžio kopa rašo 52m virš jūros lygio, tad išeina aukštesnė?
Artėjame.
Kopa didėja. Darosi karšta.
Hmmm, aukštoka...
Miestelyje yra ir kažkokie griuvėsiai... mes juos praleidžiame - matosi ir taip.
Vėl spalvos, kuriom nereikia pridėt ryškumo...
Atrodo, jie neturi jokių rūpesčių...
Na, ir ką, lipam. Kopa anaiptol nebeatrodo maža - kiek lipi, tiek galo nesimato
Taip vyksta lipimas. Aš su fotiku aukštai, mažė velkas gale, paskui įkiša man savo batus. Vyras stovi ir komanduoja, kitaip vaikai pasiliktų žemai.
Poilsio valandelė. Vyras užkopė aukštai, nebematom.
Kokios jos čia man didelės atrodo ir gražuolės.
Mažė nusprendžia pasivyti tėtį. Aš iš paskos.
Grįžta vyras. Susitinkame kažkur kopos viduryje. Paprašau nufotkint ir mane.
Ir duodam startą leidimuisi. Neįtikima, kad Nidos aukštesnė kopa...
Neskubėdami einame palei vandenyną, pasidaliname porelėmis, kalbamės... Neblogai išsivalė galva - grynas oras, erdvė, jūra, smėlis ir saulė...
Čia ne mūsų mašiniukas, bet fotogeniškas toks...
Mes lipame į savajį ir važiuojame link Gibraltaro.
Vis lyginu šį nuostabų paplūdimį su dauguma Prancūzijos, Ispanijos viduržiemio jūros pliažais, kurie murzino smėlio, vanduo visai nežydras...