 |
 |
 |
Rytas prasideda nuo skubos - 10:30 jau turime įeiti į Alcazar pilies vidų. Vėluoti negalima, dar paskaičiau, kad reik ateiti bent 15 min prieš - ir jau lekiam tiesiog bėgte. Pro miestą su rankoje telefonu su navigacija. Lekiu pirma, vyras bando vyt vaikus iš paskos. Nevalgę, negėrę, atlekiam uždusę prie pilies, ji milžiniška, surandam įėjimą, ten žymimės bilietus, mum sako "paskubėkit", skubam, nubėgam ne į tą pusę, mus vejasi, nukreipia kur reik. Fūūū, mūsų dar laukia. Jokių foto nėra - negailestingai uždarė ir mano tašiuką, ir fotiką, ir mažytes kamerytes, telefą vis tik spėjau prigriebti, bet nuotraukų daryti neįmanoma ir nepadoru - viską seka lydintis mažą mūsų grupelę asmuo. Žiūrim, bent aš žaviuosi, vidus prabangus, įrengtas su baldais, kaip gyveno karalienė Izabelė I su vyru, vaikų kambarys, jų portretai, valgomasis su milžinišku stalu, didžiuliai gobelenais ir natūraliu apšvietimu per langus viršuje, gražu.
Viena foto iš interneto su valgomuoju - už ją gavau pastabą nefotkint. Nu kaip nefotkint? Kodėl jiems gaila? Aš viską pamirštu be foto.
Ir štai mes jau po ekskursijos, išleisti, alkani ir pikti. Reikia kuo skubiau pamaitinti šeimyną ir tada ramiai pasivaikščioti po sodus, tad neklausau vyro "davai greit čia žiūrim ir einam miestan valgyt" ir vedu visus iki kavinukės.
Va tokie buvom pradžioje - nelaimingi ir nepatenkinti, alkani. Kas, kad tokie grožiai aplinkui.
Tada nuėjome į kavinukę. Ir ten pasijaučiau, kaip svajojau - gerti kavą karališkame sode. Aplinkui vaikšto povai, ir prašinėja maisto, virš mūsų paukščiai dauginasi. Šilta, gera, augalija, gyvūnija, patenkinta šeima - nuostabu.
Žiūri, kad paukščiai nepridirbtų į maistą.
Labas, pove, ko norėjai?
Einame pasivaikščioti į sodus, jau viskuo patenkinti. Akys raibsta...
Turiu prisipažinti, kad bežiūrėdama savo nuotraukas, lygindama su internetinėmis, supratau, kad vis tik praleidę būsim kažkiek, tad jau turiu ir kompaniją, ir bilietus už nepilno mėnesio į Seviliją vėl!!!! Džiūgauju taip, kaip nedžiūgavau dėl visų šių Ispanijos atostogų.
Čia buvo filmuojama Games of Thrones serijos... Žiūrėjau tada filmą ir nežinojau, jog čia Sevilija... galvojau tada, och, kaip gražuuuuuuu. Visą veiksmą rodė šiaurėje, sniegas, speigas, pilkuma, ir staiga toks rojus. Kas galėjo pagalvoti, kad pati po tą rojų vaikščiosiu.
Sevilijos karališki rūmai pastatyti 1181 metais. Aplink juos - sodai su fontanais. Kad nepritrūktų vandens, maurų valdovas kadaise net pastatė šešiolikos kilometrų akveduką. Rūmų kompleksas iš tiesų įspūdingas. Jau 700 metų Ispanijos karališkoji šeima naudojasi juo kaip viena iš oficialių rezidencijų.
Studentai, nutūpę reto grožio pavėsinę.
Kokie piešiniai!
Truputuką vidaus.
Karališkosios vonios. Senovėje buvusios.
Ir mes vėl lauke.
Kaip ir priklauso tikriems nuostabiems rūmams, čia yra labirintas!
Nuostabu - visad svajojau taip nelabai stipriai pasiklysti labirinte.
Vaikų tik kepurės matyti. Kol sugaudom, kad išeiti!
Išeiname iš karališkokios pilies teritorijos. Sukame ratukus aplink pilį, turistinis šaršalynas, parduotuvės, bariukai, žmonės... ieškom suknelių, raktų pakabukų...
Mano mažoji nerimsta dėl suknelės.
Suknelės nori ir Šikboba.
Pasimatuoja keletą ir išsirenka!
Įspūdingoji katedra. Net žvilgsniu neįmanoma aprėpt. Rašo - trečia pagal dydį katedra pasaulyje ir pirma pagal dydį bažnyčia Europoje.
Tramvajus tamsintais langais - gal dėl karščių?
Po truputį einame link viešbučio pro koridos areną.
Visos parduotuvės uždarytos - Darbo diena, gegužės 1-oji.
Mirador Parasol - didžiausia medinė skulptūra, pastatyta parodai, Sevilijos "grybas".Įspūdingas statinys iš medžio, viršuje yra apžvalgos takelis, bet mes labai norime kažko užkąst ir pailsėt.
Bariūkštis po tuo įspūdinguoju Mirador Parasol. Bandau sangriją - neee, geriau vynas.
Kol sėdime, pradeda lynoti, tad bandome prisidengę stogeliais slinkti link viešbučio pailsėti prieš vakarą. Einam, einam, visai gaunasi nesušlapus nueiti gabaliuką, kol lietus įsismarkauja, tad neriame į bariuką, kuris sausakimšas. Smagu rast sausą kamputį su vyno taure ir laukti, kol baigsis lietus.
Vakare, pailsėję viešbutyje, vėl einame į miestą, vėl 2 km iki miesto centro, kelią jau beveik žinau atmintinai. Einame į flamenko pasirodymą su vaikais. Vyras griežtai atsisakė. O mums patiko!
Mačiau flamenko Barselonoje, ir kai skaičiau, kad negalima lyginti Andalūzijos ir Katalonijos flamenko, sakyčiau - galima. Ypač kai nesi kažkoks profesionalas, eilinio žmogaus akimis žiūrint, abu šou buvo panašūs. Džiaugiuosi, parodžiusi vaikams.
Toliau einame ieškoti vakarienės, dar pabaigai norėčiau pasikelti į tą didelės medinės konstrukcijos viršų...
Ispanijos bankas su įspūdingai apkirptais medžiais.
Maitinam vaikus išsvajotomis picomis ir churomis, o patys planuojame užkąst pakeliui namo einant matytame turgelyje.
Mano Mirador Parasol dirba, bet ateiname 10 min iki saulės nusileidimo, o eilė... ilgiausia. Nusprendžiu vis tik nesikelti, ką ten veikti tamsoj.
Po truputį einame link turgelio, esančio pakeliui į namus. O jis nenuvilia!
Kol mes stengėmės išsiaiškinti sistemą, priėjo vyras, kuris viską išaiškino angliškai tokiems žiopliams. Susimoki "kioske", gauni kortelę ir su ja tada eini užsisakyti maisto ir gėrimų.
Kroketai forever.
Vakare kiek mažiau veiksmo, bet lauke labai jauku. Taip pat ir varžybas rodo, kurių niekas nežiūri.
Štai ir mes, pavargę po dienos. Ryt laukia kelias link vandenyno. Su Sevilija atsisveikinu be gailesčio, bet grįžus namo, svajoju grįžt...
Skaitinėjau apie patį miestą grįžusi - Sevilija vadinama vartais į Ameriką. Dėl to, kad po Kristupo Kolumbo antrosios kelionės į Ameriką 1493metais, kurios tikslas buvo ją kolonizuoti, karalius Pilypas II suteikė Sevilijai prekybos su kolonijomis monopolį. Gvadalkivyro upe laivai iš Bolivijos, Meksikos, Peru veždavo sidabro luitus. Per kelis dešimtmečius Sevilija suklestėjo...