 |
 |
 |
Kas ta Ronda?
Pagal mane - nerealus senoviškas Andalūzijos miestelis, turintis super fotogenišką senovinį tiltą, kuris jungia du šlaitus, tarp kurių išsidėstę Rondos namukai.
Pagal mano vyrą - popsūhinis turizmas.
Pagal WIKI - miestas pietų Ispanijoje, garsėjantis muziejais, trimis tiltais per kanjoną, seniausia Ispanijos koridos arena, apylinkėse plėtojamu žemės ūkiu - auginami citrusai, alyvuogės, vynuogės.
Į Rondą atvažiavome vėlai vakare, apsistojom prieš pat prasidedant miesteliui, tad kitą rytą viskas nauja ir įdomu. Mūsų namuku, kuris vadinasi Alojamiento Rural La Pila, vakar žavėjosi ir vaikai, ir aš - gražus tipiškas andalūzietiškas baltas iš išorės ir dekoruotas akmenimis viduj, begalė gėlių terasoj, erdvūs balkonai ir baseinas... rojus.
Ech, kas rytą taip gerčiau kavą...
Kiemas, pilnas gėlių.
Jaukioji terasa. Ją dalinomės su kitais žmonėmis, tad labai nesinaudojome - tai prancūzai sėdėjo ir pusryčiavo, tai lietuviai (!) Žiūriu, išblyškę, tamsiai apsirengę ir susiraukę - vyrui sakau - lietuviai. Ir pataikiau.
Tik vienas pastebėjimas - namukas gan vėsus viduje, vakarais reikėjo kurti židinį, šeimininkai parodė, kur malkos, įsitikino, kad mokam naudotis židiniu.
Išsiverčiau, kaip šeimininkams pasakyti, kad patinka jūsų namas - Me gusta esta casa. Bet neprireikė.
Papusryčiavę einame į Rondą. Apie kilometras iki naujojo tilto - to įžymiojo.
Pakeliui į Rondos senamiestį.
Vyras aiškina savo maikės, pirktos Cadiz, piešinius - japonų režisieriaus Hayao Miyazaki filmukų herojai. Nerealūs filmukai vaikams ir ne tik.
Čia vyras sako - mano ateitis čia. Tai yra jo. Žiūriu, nu ok, galvoju, eina fotografas. Vyras sako - žiūrėk, kas fotoaparatą nešasi. Tada suprantu :) Jis man irgi visad nešioja foto tašę, tik mažesnę bent du kartus... tiesa, ir mano stovas žymiai lengvesnis.
Ronda nuo šlaito.
O čia šlaitai aplinkui.
Mūsų nelaimingosios.
Fone - įėjimas į senamiestį - senoji miesto gynybinė siena, išlikę masyvūs įėjimo vartai. Almocabar vartai buvo pastatyti 13 amžiuje. Pavadinimas reiškia „vartai į kapines“. Taip maurai perspėdavo savo priešus apie tai, kas laukia įsiveržus į miestą.
Artėjame prie miestelio, prasideda turistinis judesys.
Prieiname piratų muziejų - kažkadaise Ronda buvo strategiškai patogus taškas įsikurti plėšikams, buvo ir vietinis Robin Hudas, ir kitų.
Naujasis tiltas buvo pastatytas 1759–1793 metais ir nutiestas per 100 metrų gylio tarpeklį, kuriuo teka Guadalevin upė.
Ir štai mes žiūrime į garsiąją apie 100m prarają. Įspūdinga!
El Tajo tarpeklio vienoje pusėje senamiestis La Ciudad, kitoje – naujamiestis El Mercadillo. Senasis tiltas, statytas 17a. ir naujasis, statytas 40 metų ir užbaigtas 18 a. pabaigoje.
Pro tiltą praėjome dukart, pirmą kartą buvo apsiniaukę, o antrąjį man pasiseka - pro debesis išlenda saulė! Kaip ir Izraelyje prie Negyvosios jūros, džiūgauju be galo - bus gražios nuotraukos!
Čia galima pamatyti skelbimą apie parduodamą namą - kur tie namukai, dešiniau. Vyras patikrino kainą - 2 milijonai eurų.
Ten, dešinėje, apžvalgos aikštelėje esantys žmonės leidžia suprast įspūdingą tarpeklio mastelį.
Čia yra viešbutis, turintis nuostabų didžiulį baseiną savo teritorijoje. Kainos aukštokos jame ir nebuvo vietų - tikrinau. Bet vaizdas - fantastiškas!
Čia matosi kairėje takelis, kuriuo vakare kilsiu į kalną.
Toliau nuo tilto - milijonas turistinių dalykų - parduotuvės, barai, suvenyrai, turistų minios, manau, net neišsitraukiau telefono ar fotiko. Ieškojom raktų pakabukų, radau, žinoma. Einame toliau, tikimės rasti kelią, vedantį žemyn į laukus ir pro juos grįžti namo.
Praeiname areną, didžiausią Ispanijoje, ji net 6 metrais platesnė, nei antroji pagal dydį arena, esanti Madride. Įspūdinga! Galima už kelis eurus apsilankyti ir viduje, bet pasirodymai vyksta nuo rudens tik... o už tuščios arenos vaizdą nėr ko mokėti, nusprendžia vyras.
Vis dar ieškome to kelio žemyn. Paskui pamatėme jų ne vieną ir ne du. Bet pagal žemėlapį nepavyko surasti, aš savo telefono navigacijos neįjungiau - matyt per mažas noras buvo man eiti žemyn.
Apžvalgos aikštelėje iš kitos pusės Rondos šlaitai - matosi keli takeliai, vedantys žemyn.
Mažė neatsisuko - gal ledų buvo negavusi? Šantažistė.
Ir tada pradeda krapnoti žadėtas lietus. Einam link namų, slapstydamiesi po stogų atbrailom, įlysdami į suvenyrų parduotuves. Vaikai išsikaulija odinių piniginių - pilna gaminių iš odos. Aš nusiperku skarelių.
Lėkiau fotkindama ir savo foto Rondoje neturiu, prašau nufotkint kažkokiam skersgatvy...
Aikštė su restoranėliais netoli mūsų namų. Išbandyta vakare.
Nėr už ką, buvo įdomu.
Vaikai skuodžia namo su džiaugsmu - gaus savo Roblocks, aš su liūdesiu - norisi nesėdėt namuose...
Va kas pro balkoną matos.
Bet praėjus trim (!) valandom nušvinta saulutė!
Per tą laiką spėjau prisižiūrėt, kur nuvažiuot, paplepėt apie nekilnojamą turtą šalia Cadiz (čia dar bus dažna tema kokį mėnesį po kelionės), išgert kavos, peržiūrėt foto. Mūsų su vyru laiko stūmimas atrodo taip:
O vaikų - šalia šiukšlių dėžės, nes kitur negali pasikraut planšečių, ir viršuj jom netraukia internetas. Juokdarės.
Išsivyniojame pagaliau iš namų į gretimai esantį miestelį Setenil de las Bodegas, žymų tuo, kad didžiuliai akmenys kabo virš namų ir net skersai gatvės. Važiuojame dar tuščiomis, lietaus nuplautomis gatvėmis.
Privažiavę Setenil... sukam ratus aplinkui - jokių ženklų, kur čia tie žymieji akmenys kabo, nėra. Važiuojam didelį aplinkkelį, pravažiuojme Mirador - apžvalgos aikštelę, ir apsukę ratą randame daugiaaukštę stovėjimo aikštelę. Mašinų ten nulis, nuobodžiaujantys vietiniai paaugliai žiūri į mus abejingai, mokam centus už parkingą. Aš jau matau namukus po akmeniu, fotografuoju.
Čia spėjau pamatyt vilkšunį viduje - kažkur kitur, matyt, yra įėjimas į šį namuką.
Einame link centro. Ženklų jokių, vadovaujamės vyro nuojauta.
Visur tuščia, matyt, po lietaus dar visi neišlindo iš namų, turistų taip pat beveik nėra.
Teko matyt šią vietą, užiančią nuo žmonių - man labiau patiktų, nei taip - liūdna, laukianti...
Blaškomės po miestelį, iš esmės - palei upę, ieškodami TO akmens, kurio foto mačiau internete. Lyg šitas? Iš tos foto atrodė įspūdingiau...
Iš kitos pusės.
Vos išmaldauju, kad mane kas nufotkintų - visi kažkodėl pikti, nelaimingi, kažkur skubam...
Miestelis gal ir nieko, bet man palieka tokį šlapio, liūdno, tuščio įspūdį. Laukiančio kažko. Ir tų akmenų vos keletas palei šitą upę - nebent mes kažko dar nematėm. Grįžtam į parkingą, vakarui dar laukia planai Rondoje.
O planai mano tokie - nufotografuoti Rondos Naująjį tiltą vakarinėje saulėje. Iki saulės leidimosi nebe tiek daug laiko liko, važiuojame mašina iki žemai esančio foto taško. Pakeliui susiduriame su kliūtimi - šios moteriškės nė kiek nepagreitino žingsnio, taip ir slinkome su mašina joms iš paskos kokius 2-300 metrų gatve. Kai jas aplenkt pavyko, pasukę pamatėme dar vieną kliūtį - mašina priparkuota vidury siauros gatvelės, pravažiavimo nėra. Ir ką tu jiems? Lipu lauk iš mašinos, nueisiu pėstute. Susitariame susitikti bariuke pavakarieniauti.
Ir aš iškeliauju į savo mini foto nuotykį. Kaip man patinka! Einu nuostabiu kaimo keliuku saulė leidžiasi, šilta...
Ir pradeda matytis mano tikslas.
Štai! Pirmas kadras fotoaparatu - matuojuosi objektyvus. Šalia pagyvenusi prancūzų porelė šalia savo autobusiuko užkandžiauja ir geria vyną, aš pradrožiu pro juos ir lipu į šį kalnelį - vaizdas dar ne tas, kokio noriu.
Su plačiuoju objektyvu - nee, dar ne tas. Reik lipt aukščiau. Truputį.
Palipus aukščiau padarau keletą kadrų, bet vis dar ne tas atvirukinis vaizdas. Lipu dar - su krepšiais, fotiku ir išskleistu stovu, dar makaluojasi raudonas rankinukas - šitą priminsiu vakare.
Ir pagaliau! Randu reikiamą vietą. Fotkinu, fotkinu. Dar su telefonu - save.
Štai mano vaizdas!
Norimas vaizdas jau fotike, viduj - laimė ir pasitenkinimas, darbas atliktas. Reik galvot, kaip eit pas šeimą. Žemyn tikrai nelipsiu, užtruks, o dar apeiti aplink link miesto... Atėjusi slovakų šeima paprašo nufotkint, o aš klausiu, kiek lipt iki miesto į viršų. Sako, kokį pusvalandį. Kąąą!!!???? Lipu.
Susirašom sms su vyru - jie jau bare, rašo:” tai mes tavęs nelauksim”. Kaip tai nelauks???? Paskui paaiškino - nelauks, užsisakinės maistą. Lipu pagreitintai, uždusus, vos švokšciu, velnias, reik eit sportuot.
Sutinku jau žmonių, geras ženklas, civilizacija nebetoli. Pagaliau užsiropščiu! Fotkinu barą - ties juos reik leistis tam vaizdui iš visų atvirukų, jeigu ką. Dar gražus mini parkelis su apžvalgos aikštele šalia.
Dar paskubom su telefonu daryta foto nuo aikštelės viršaus.
Šeimą randu jaukiam restoranėly, pilnam vietinių, aikštėje šalia namų. Krentu į kėdę, o padavėja jau atneša raudono vyno butelį. Žvilgt į etiketę ir abu su vyru pradedam juoktis - juoda kalnų ožka su raudonu balionu- gera mano šio vakaro iliustracija :)
Tuom ir baigsiu apie Rondą, aplankyti verta, bet ta masė turistų nelabai patiko. Dar fotkinau nuo senojo tilto, nepasirodė taip įspūdinga, kaip nuo Naujojo ar laukuose prieš jį.
Čia matosi arabiškos pirtys.
Atsisveikinam su Ronda. Smagu ir įdomu buvo. Gražu. Pasivaikščiotume su malonumu po apylinkes ilgiau, daug takų, takelių.
