 |
 |
 |
Kelias dienas važinėjome po jaukiuosius Andalūzijos kaimelius - Mijas, Juzcar, Gaucin, pravažiavom dar begalę kitų, kai kuriuose stabtelėjom, kai kurių tik foto pro važiuojančios mašinos langą padariau. Taip pat aplankėme ir gigantus Marbella, Estepona.
Pradėsime nuo Juzcar - jį pasižymėjau, kaip būtiną aplankyti dėl žydrų namukų. Visas visas kaimas žydras - mano mylimiausia spalva! Nuo Rondos gan netoli, keliasdešimt kilometrų, žinoma, žemėlapy pasitikslinu kokiu keliu reikia važiuoti, kad visą kaimą pamatyti ir nufotkinti iš atstumo. Mirador'ų (apžvalgos aikštelių) ten pilna.
Vingiuojame jaukiais serpantinais, jie saugesni, platesni, nei Sicilijoje...
Taigi, Juzcar. Googlemaps susirandu Mirador - vietą, nuo kurios matosi šis vaizdas ir vyrui tenka čia stot.
Visi namukai iš baltų tapo žydri 2011 metais kai Sony Pictures Juzcar kaimą išsirinko naujai išleistam Smurfų 3D filmo pristatymui. Kaimelį pasirinko dėl to, kad aplinkui auga daug grybų... Hmmm. Ne vienintelis tai kaimelis, aplink kurį daug grybų auga :) Na, graži aplinka, kalnai, šiltas oras, vienodi namukai, galbūt ir nedideli kaštai, palyginus.
Praėjus filmo prezentacijai gyventojai nusprendė palikti namelius žydrus, tai tapo miestelio išskirtinumu, kas traukia turistus ir jų pinigus.
Gale miestelio radome mažytę žaidimų aikštelę su panorama į kalnus.
Miestelis pilnas Smurfų atributikos, bet ne taip, kaip anksčiau - buvo visko daugiau, vietiniai žmonės vaikščiojo apsirengę Smurfais, miestelis oficialiai buvo Smurfų kaimelis. Bet Sony Pictures atsiėmė šias teises iš miestelio ir beliko tik keli vieniši smurfai ir nuostabi žydra spalva.
Šis dažytojas priminė vaikystėje skaitytą knygutę apie miestą, kuris buvo nespalvotas, liūdnas, ir tada atsirado spalvos, viskas po truputį nusispalvino, tapo linksma ir gražu... gaila, pamiršau pavadinimą :(
Toliau leidžiamės link Marbellos - kažkaip vyras panoro apžiūrėti šią dalį, paplūdimį, aš, skaičiusi, kad ten arabų šeichų pilys stovi, ir prabangios vilos, net neketinau ten lankytis. Na, bet jei vyras nori, aš irgi neprieštarauju. Apžiūrėsime.
Važiuojant tikrai matome gražuolių vilaičių, gaila, iš mašinos nepavyksta normaliai nufotkint, tai ir foto bele kokių nedėsiu. Net vyrui jos palieka įspūdį, apie viena sakė - ne vienas ir ne du milijonai ten įkišti. Aplink besileidžiant link pajūrio daug daug daug kompleksų namų, rajonų, vilų su baseinais ir be, ir statybos kur tik bepažvelgsi. Iliustruoti pasirinksiu foto, kurią spėjau pyšktelt, bet nespėjau įamžint šiame rajonėlyje esančio prabangaus didžiulio baseino. Ir taip panašiai atrodo visa pakrantė, kuo arčiau jūros, tuo labiau užsikišusi.
Išlipame Marbelloje požeminiame parkinge ir tik pakilus laipteliais užkalbina vyras, sako "ar jūs kalbate rusiškai?" Mes: "Taip". Tada pradeda, jis vargšas, blablabla, duokit pinigų. Įspūdis jau nekoks. Einame į krantinę, apžiūrėti pliažų. Įspūdis vėl ne koks. Šiukšlina, tamsus nešvarus smėlis, kaip stambus žvyras, paplūdimys platus, kažkokių sandėlių, garažų pristatyta šalia promenados ir pliažo, žmonių dar nedaug, saulė kepina. Pilna visokiausių gyvenamųjų kompleksų viešbučių ir t.t. vienų už kitą gražesnių. Užpavydėjau tik vieniems, sėdintiems džakudzi vonioje netoli promenados esančio viešbučio kieme šalia baseino.
Prašo ledų.
Pensininkas Marbeloje - nu gal ir nieko čia jam promenadoje sau sėdėti.
Mūsų zosės jau su ledais.
Prasieiname promenada truputį, įlendame į paplūdimį trumpam.
Lyginu su Cadiz rojumi - murzinoka... gavau prieš pora dienų žinutę iš pažįstamos "linkėjimai iš Marbelos", dabar jau žinosiu, kas ta Marbella.
Miestu varom iki mašinos ir kuo greičiau iš čia važiuojam. Marbella - nieko gero. Važiuojame link Esteponos - ten planuojame susirast pietus. Kelias šalia miesto gan simpatiškas.
Tas pats murzinas smėlis-žvyras ir Esteponoje, bet miestelis mažesnis, gal kiek jaukesnis, nei Marbela...
Ir masažai gan brangūs :D
Grįžtam į miestelį, vaikai zyzia Burger Kingo, ok suteikia joms tą malonumą, jų miestelyje net du, o patys eisime ieškoti kažko skanesnio.
Štai, laimingosios.
Vietinių merginų grupelė. Kiek teko pastebėti, pietietės ispanės gan apkūnios, jau jaunos panos tokios tvirtos.
Dvi gražuolytės ant dirbtinės žolytės.
Mano močiutės namai - restorano pavadinimas.
Štai šioje gatvėje mes randame savo maistą. Nebuvo ypatingai skanu, eilinis maistas, net pamiršau, ką valgiau. Sangrija irgi šiaip sau. Bet įdomu buvo stebėti gatvės spektaklį, šalia vyko baliukas po krikštynų, pasipuošę visi, vaikai irgi.
Laukiant, kol mums paruoš staliuką.
Jau sėdim, laukiam maisto. Tokia super turistinė vietelė, maistas bele koks, bet kai esi alkanas, sueina. Ta sangrija irgi tik iš idėjos, realiai geriau baltas vynas grynas.
Krikštynų "kaltininkė".
Pasipuošę vietiniai.
Jaukus skersgatvis, mes sėdim šalia jo.
Vaikai. Smalsu stebėt. Tas (ta) su raudonais šortais - ten gal mergaitė ar berniukas? Gražus vaikas.
Estepona kiek gražesnė, nei Marbella, bet irgi ne mūsų stiliaus kurortas. Mes įsimylėjom Cadiz.
Pavalgome ir vėl į mašiną - saulei besileidžiant noriu dar spėti į Gaucin - pakeliui į Rondą, kur nakvojame tris naktis. Vėl pravažuojame pro gražuolius kaimelius. Nežinau, kaip jų viduje, gal nykoka laiką leisti ir gyventi ar atostogauti, bet žiūrisi jie gražiai. Ir jei toks be ryšio paplūdimys, gal tada geriau gyvent tokiuose kaimeliuose šalia baseino? Sunkiai įsivaizduoju čia atostogas.
Štai Gaucin - jis ant didelio kalno, visos gatvelės nuolydyje ir matosi nuostabūs peizažai aplink.
Lipam, po dienos malimosi pavargę, vaikams žadam - iki bažnyčios.
Prieiname panoramą iš dar arčiau.
Sutariam iki kokios bažnyčios einam ir einam. Miestelis tuštokas, vietomis remontuojamas, bet jaukus, yra gražių kampelių.
Prieiname rodykles, mums - į kairę.
Jau Cinque Terre Italijoje matyto tipo kapinaitės.
Žiūrim į vaizdus su kompanija. Nuobodoka čia kažkaip, visą dieną prasimalę, nusikalę, sukam namo. Net maisto vakarienei siūlau nusipirkti parduotuvėje - tingisi kažkur belstis.
Gal net matosi jūra?
Besileisdami žemyn, abu su vyru norim nusukt šiek tiek kairiau pažiūrėt, vaikam sakom - eikit, tuoj pasivysime. Tos kaip nulekia, taip nulekia - einam ieškom, nerandam. Pasidalinam abu, einam į skirtingas gatves, jau buvom sunerimę, kai aš atradau gražuoles, gan tolokai nukeliavusias teisingu keliu. Žiūri į tėvą, zosės.
Štai ką turėjau galvoje rašydama, kad visos gatvelės veda nuo kalno žemyn su vaizdais... primena Siciliją...
Nuklystu į jaukų skersgatvį.
Vyras liepia nufotkint ir parodyt jo tėvams - dideliems sodų daržų mėgėjams - šios gėlės Lietuvoje žydi vidury vasaros, dabar - gegužės pradžia.
Miestelis tuščias.
Ir pamatom gyventoją! Ir ne bet kokią, o pasipuošusią. Gaila, man ranka sudrebėjo, jau taip gražiai ji stovėjo. Praeinant pamojavo. Niekaip negaliu taip naglai fotografuoti žmonių į akis... Mergaitė nesupyko. Jos mama buvo parduotuvėje, į kurią užėjome ir mes.
Apsiperkame šviežių ir skanių dalykėlių, vaisių, arbūzą, mango, apelsinų, sūrio ir kumpio pusryčiams - kiekvieną riekelę atpjauna spec. aparatu. Aptarnauja lėėėėėtaaaaaaai. Kaip mūsų Veiveriuose.
Jau beveik priėję mašiną, pamatome dar ir šventinę eiseną - kažkas vyksta, dėl to ir ta mergytė buvo pasipuošusi.
Grįžtant namo dar kartą fotogeniškieji kaimeliai - na, bent vienas. Vakarieniaujam, vakarą leidžiam namuose, ryt anksti į kelią.
