 |
 |
 |
Po nuostabiųjų ramybės ir grožio akimirkų važiuojant nuo Cadiz, priartėjame prie industrinio šurmulio pradedant Algeciras prieigomis, baigiant pačiu Gibraltaru. Iš pirmo žvilgsnio Gibraltaro kalnas sukelia gailestį - tiek susikimšusių namų vienas šalia kito dar neregėjau. Draugė pasakojo apie Monaką, kur ant stogų vilos statomos, tai čia panašiai, tik viloms pinigų nėra, tieisog daug daug daug namų jokio žolės plotelio - tokį įspūdį palieka Gibraltaro kalva.
Iš tolo atrodo dar gan tvarkingai ir patraukliai tas kalnas. Aš čia taip varau, bet iš tikro norėjosi užsidėt pliusiuką ir nusipirkt raktų pakabuką, o svarbiausia - vaikams parodyti laisvai gyvenančias beždžiones.
Artėjame, aplink industriniai rajonėliai, gal už tos mėlynos pertvaros ir gražesnis vaizdas atsiveria.
Buvau prisiskaičius, kad su nuomota mašina nevažiuokit, tikrinkite sutartį su nuomos agentūra ar leis sieną kirst, bet vyras varo ir įvaro. Pravažiuojame be jokių nutikimų, jokių stabdymų.
Tada nežinodami kas toliau, nardome tarp mašinų, spoksom, ieškom parkingo. Galų gale randam kažkokį, atsikratom mašinos ir ieškom kur čia viskas yr - beždžionės, arabiška mečetė, urvai kažkokie ir t.t. Taigi - TURISTINIAI DALYKAI YRA ANT KALNO! Beždžionės laisvos - irgi.
Einame link keltuvo. Žvalgomės - ženklai angliški, eismas ne kairiąja puse, o dešine, normalus.
Apsižiūrime prie keltuvo - ir nusprendžiame pirmiau pavalgyti, nes jau žarna žarną ryja.
Važiuojant prie Algeciras mačiau skelbimą apie piceriją Mamma Mia, esančią Gibraltare, dar pamaniau - nu jau būt britų teritorijoj ir valgyt picą, nesąmonė. Picą reik valgyt Italijoj. O anglai turi savo super gatvės maistukų, pvz. Fish and Chips, niam niam. Deja, spėkit, kur mes patekom tiesiu taikymu? Į tą pačią piceriją. O Mamma Mia!
Bet jau labai buvom alkani, kad nusileidom vaikams. Picerija šalia keltuvo, patogu. Kainos svarais, pagerintos tokios, aukštesnės, nei Ispanijoj, bet mažesnės, nei Šveicarijoj. Padavėjas kalba švariai angliškai, puiku.
Pasistiprinę, einame vėl link keltuvo. Perkam bilietus, suaugusiam pirmyn atgal 20.50 eu, vaikui (iki 13m) 8.50eu.
Privardinta visokių turistinių taškų, mus domina tik beždžionės, tad klausiam bilietų kasoj - kur jų eit ieškot? Sako - jos bus visur. Ok. Kadangi jau buvom kažkada nusivylę Varšuvoje, kai prisiskaičiau skiedalų apie parke lakstančias ir į rankas einančias voverytes, bijojau, kad ir čia bus 3 beždžionės, kurių reiks su žiburiu ieškoti.
Laukiant šveicarų pagaminto keltuvo, užrašai kelia smalsumąir šiek tiek neramu - net galvojau rankinę mašinoj palikti, tipo, pavogs beždžionės.
Na, ką, kylame. Atsiveria vaizdai iš viršaus. Čia dar Ispanijos dalis.
O čia jau Gibraltaras - kur žaluma? Vieni namynai aplink.
Visa žaluma - kalne. Princo Ferdinando patranka dar matosi - gal kokia relikvija iš kovų su ispanais. Kažkada seniau Ispanija norėjo susigrąžinti savo žemes, padarė referendumą Gibraltare ir gyventojai nubalsavo, kad palikti viską, kaip yra - žemė ir toliau lieka Anglijos kolonija.
Ten tikrai matosi Afrika! Yra ir vienos dienos ekskursijų į Maroko miestą Tanžerą, bet mes nesigundom.
Išlipus iš keltuvo pasitinka štai toks dėdė. Oi, bus linksma! Atrodo, dėl beždžionių nemelavo. Paskui perskaičiau, kad gyvūnai per pirmąjį pasaulinį karą buvo beveik išnykę, bet Vinstonas Čerčilis įsakė atgabenti jų papildomai iš Afrikos, kad vieta neprarastų savo unikalumo. Dabar pastoviai palaikomas beždžionėlių skaičius apie 200.
Ši jau ne tokia pikčiurna atrodo.
Palipam laipteliais ir sutinkame dar vieną gražuolę.
Keistuolė žuvėdra, lyg beperinti ten, kur didžiausias žmonių srautas.
Tuo pačiu žvilgteliu, kas kitoj pusėj - o ten įdomu! Namukai, mažiukai, kurių vienas vieno kambario kainuoja nuo 160 iki 220 000 svarų sterlingų, nuostabi pakrantė su pliažu - visai kitaip, nei susigrūdusioj šioj pusėj... bet paskui pažiūrėjus internete namukų vidų, idilės jausmas dingsta - mažiukai, britiškai sugrūsti...
Suprantame, kad beždžionių čia tikrai yra. Einam pasivaikščiot. Čia mažiukų teritorija - užuovėja. Pešasi, kaip mūsų vaikai.
Bandom susiorganizuoti nuotrauką, lyg pozuotume keturiese lyg niekur nieko su beždžione. Tiesa, trise, aš fotkinu. Sėlinam prie kandidato.
"Ech, ir vėl tie žmonės..."
"Nežiūrėsiu, apsimesiu, kad nematau."
Koks gražus šlaitinis takelis. Juo nesileidžiame. Bet Marokas matosi!
Labai jau daug džiaugsmo tie sutvėrimai suteikė vaikams, ir net mums su vyru.
Šoktelėjo viena.
Stebim kovą-žaidimą.
Žaidimas Gibraltaro uolos fone. Čia, befotografuojant, pro šalį, kliudydama mano šoną, praeina beždžionė - didoka, pajaučiu jos jėgą ir spygteliu žaibiškai stodamasi ir čiupinėdama rankinę. Fuuuu!... Išsigandau.
Tolumoje - beždžionėlių gimtinė matosi.
Čia iš mašinos išlipo gidai, siūlantys ekskursijas - už nemažus pinigus apvežioja visą salą greitai, ir turistam, girdėjome siūlo - padarykite tai per 3 val, o ne per 8! Tipo, apžiūrėkite salos kalno teritoriją iš jų džipų.
Gal papildomą bendravimą suorganizuoja tokiem ekskursijas perkantiem turistam? Mačiau, kaip merginos, išlipusios iš mašinos, stvarstėsi savo daiktų - ar visi vietoje.
Vyro įspūdžiai - kaip švelniai palietė!
Teko pabendrauti su viena artimiau. Pradžioje mažės užtrauktuku susidomėjo, vaikai euforijoj, aš irgi - dėl būsimų foto.
Išsigando mano mažė, beždžionėlė kiek grubiau ir staigiau bandė kąst (anot vaiko) - neįkando.
Atgal sumąstom leisti super stačiais, bet labaaai vaizdingais laipteliais.
Atsiveria visas įlankos grožis.
Maniškiai jau lipa. Tuoj jungsiuosi.
Lipom, lipom, labai statu, pakirto kojas. Kaip būna ir laipiojant po kalnus, supranti, kad užlipimas yra niekis - sunkiau leistis. Dirba visai kiti kojų raumenys, nei įprastai. Tad netrukus velkamės gan nemaloniai.
Apžvalgos aikštelėje darome pertrauką.
Maždaug ten mūsų mašina stovi.
Ir lipame toliau. Jau kiek kitokiais laipteliais, nebe tokiais stačiais.
Žiūriu į laikrodį - baigiasi mūsų mašinos stovėjimo laikas, jei taip lėtai eisime, nespėsime laiku. Pagreitintai eina vyras, anksčiau paims mašiną, atiduodu jam fotiką, reik susikaupt likusiam lipimui. Telefonas tuoj išsikraus. O dar prireiks navigacijos.
Lipam, lipam, ir vis tik neiškenčiu nenufotkinus keleto kadrų. Laiptai baigiasi vat taip gražiai išpiešti - pamatau atsisukus pažiūrėti, kur gi tie vaikai.
Telefoniukas dar dirba, navigacija veda link mašinos, jau tuoj, bet va dar arka... nieko ypatingo, bet vis britiška. Ant galvų važiuoja mašinos - labai daug ir visos labai kažkur skuba, gan nesaugu eiti šalikele.
Išvažiuojam iš Gibraltaro. Per visas beždžiones ir lipimus iš galvos išgaravo raktų pakabukas... nusimenu - vieta tai ypatinga, išskirtinė, kas, kad iš jos patiko tik beždžionės.
Užmatau dar dviaukščius autobusus.
Žmogus, einantis į Ispaniją iš Gibraltaro per lėktuvų pakilimo-nusileidimo taką.
Sukam į prekybcentrį, apsipirkti vakarienei - reikia nuvažiuoti dar apie 100km, dalis iš jų kalnų keliais, navigacija rodo 2 valandas kelio. Nebus noro paskui po barus valkiotis.
Mmmmmm, kiek alyvuogių rūšiųųųų....
Baigiasi autostrados kelias, sukam į rojų - kaimelius ir kalnus.
Prasideda baltieji Andalūzijos kaimeliai! Oho - ten kas per mūrai dešinėje, išsiaiškinau tik grįžusi googlemaps.com - mėgstamiausiu puslapiu. Čia kaimelis Cazares ir ten tiesiog blokinių namų gatvė, viduje - pakankamai jauki ir su bendru dideliu baseinu ant visų namukų.
Svajojau juos pamatyti!
Koks ramus kaimelis, viena didesnė gatvė, atrodo, niekas čia negyvena...
Ką čia bepasakyti - va tokie vaizdai džiugina mano akis... Ne, tokie, kaip Gibraltaro kalva ir jos visas turizmas niekada neprilygs šiai kaimelio ramybei ir grožiui. Čia pakeliui į Rondą - kaip smalsu, kokia gi ji bus...
O čia - norimas aplankyti Gaucin pirmąkart man taip pasirodė.
Vyras stabtelėjo aikštelėje - ačiū jam! - turiu nuostabų kadrą su saulėlydžio atšvaitais. Miestelis gražiu pavadinimu Atajate.
Atvažiavę apie 22 val į Rondą savo namuko šeimininkę sutinkame prie vartų jau laukiančią mūsų. Susižavim naujom valdom - apie jas kitam įraše.
