 |
 |
 |
Ryte, išvažiavę iš Sevilijos ir pasukę link Cadiz, atsiduriame mielame ir tuščiame, kaip iššluotame kaimeliuke Los Palacios y Villafranca. Tikslas - papusryčiauti.
Ant greičio prasieiname pro miegantį miestą.
Va, pirmasis žmogus su šuniu.
Čia saviškiai. Kaip gražu man tie juodo metalo ažūriniai balkoniukai, prifotkinau begalę.
Kur visi?
Vis tik gyvybės yra.
Cafetería La Chocolatera - mūsų nuostabusis pusryčių taškas. Įeiname į vidų - žinoma, niekas nekalba angliškai. Bet pasakius, kad norim kavos, sulčių, ir kažko užkąst, kažkaip susišnekam. Atneša parodo maišą bandelių, mes - ok, tinka! Duoda pakelį tepamo sūrio, pakelį sviesto, gaunam pašildytas pusiau perpjautas bandeles, kumpio, kavos, šviežių apelsinų sulčių - kaip buvo skanu!!!
Fotkinamės prie man patikusios sienos - šiandien apsirengiau labai tinkančiai. Į mus abejingai žiūri iš gretimos vaistinės išlindusios parūkyti pardavėjos, įsivaizduoju, ką jos galvoja.
Oras sušyla, mano nuotaika taip pat kyla.
Miestelis turi ir gražų parką, į kurį neužsukom... Sakau vaikams, atsisukit į kamerą, gal tai bus vienintelės foto su trumpom rankovėm.
Vietiniai.
Neilgai trukus priartėjame prie Cadiz. Įdomus tiltas į miestelio centrą.
Miesto senamiestį juosia tvora.
Jaučiasi šilto, saulės išdeginto pajūrio kurorto atmosfera.
Cadiz - svarbus uostamiestis, iš jo kažkada išplaukė Kristupas Kolumbas į savo antrąją kelionę kolonizuoti Amerikos.
Maloniai nustembame, kad mūsų nedidukas viešbutukas turi savo mini požeminį parkingą. Mūsų kambarius dar tvarko, tad paliekam daiktus ir einam į paplūdimį - 5 min nuo mūsų namų!
Miestelis pilnas veikiančių kavinukių.
Ne sezonas - nors yra besideginančių žmonių. Čia toks gražus pastatas - povandeninio archeologijos centro būstinė. Nieko sau!
Šią valtį mums ten būnant apie gerą pusvalandį fotografavo kokie 3 fotografai. Įskaitant ir mane.
Iš vienos pusės Playa de la Caleta pliažo viena pilis, iš kitos - kita, tolėliau kairėj. Atlantas ramus, žydras ir visai šiltas - vos neįlindom maudytis.
Prašau įamžint ir mane, kol vyras nenuėjo padirbėt "iš namų".
Sėduosi ant smėlio šalia kitų besideginančių įvairiai išsirengusių žmonių ir atsipalaiduoju, mėgaujuosi žaidžiančių vaikų vaizdu. Dar užgroja saksofonas iš šalia esančio bariuko... Rojus...
Mažylė sako - pagaliau atostogos! Ne prie širdies dideli miestai ir jai...
Kažkokie dalykai į vyro akvariumą - iš kiekvieno išvažiavimo stengiasi parsivežti kažką.
Rengiamės, aunamės, einam į viešbutuką. Paliksiu vaikus viešbutyje vyrui ir eisiu pasivaikščiot po miestą. Šilta, gera... Eidamos iš pliažo va taip, matom moterį su žiemine striuke...
Fone - antikinės ligoninės pastatas, google rašo - turistų atrakcija, gaila, neužėjom, man labai patinka tokie dalykai. Na, ir ta moteris, su žiemine striuke pateko.
Registratorius pasakė - jūsų kambarys 2E. Na, ir braižomės aplink visas duris su 2E - čia jau antrosios, o aukštų kokie 4, visuose yra 2E. Hm... Kol mums nurodė, kur eit, kol radom - 3 aukšte. Gerai, kad kituose kambariuose nebuvo žmonių. Čia labai fainas viešbutuko vidinis kiemelis, o visas viešbutukas - kaip gyvenamasis mini daugiaaukštis namas.
Apartamentos Plaza de la Luz Cádiz - patiko, rekomenduoju. Švaru, gražu, tvarkinga, patogios lovos, parkingas po viešbučiu, kuris pačiame senamiesčio centre 5 min iki paplūdimio. Tiesa, pusryčių nesiūlo, bet yra virtuvėlės kambariuose, taip pat ant stogo kavinukė su vaizdu į jūrą, tiesą pasakius, šiek tiek užstotą kitų namų. Bet atsistojus galima matyt jūrą.
Vidinis kiemelis.
Geriausias vaizdas iš viešbutuko terasos ant stogo
Išlindus į miestelį, einu link vandens ir nesusigaudau į kurią pusę - visur atrodo vanduo gatvelės gale. Randu kelią iki krantinės, kur matosi Katedra - prisižiūrėjau internete Cadizo vaizdų, ir štai matau juos gyvai. Katedra nusisukusi nugara, bet tai jos grožiui netrukdo.
Neilgai trukus prie manęs prisijungia ir šeima, einame apžiūrėti mažojo Cadiz senamiesčio gabaliuko.
Šie vyrai primena Smitą iš Matricos.
Aistė, nepatenkinta ispaniukės elgesiu, akivaizdžiai tą parodo. Bet veiksmų nesiima.
Katedros aikštė.
O štai ir pati katedra jau iš priekio.
Klaida - atsisėdom katedros aikštėje, vaikai ledų, mes alaus ir užkandžių.
O klaida tame, kad aptarnauja labai lėtai, maisto laukiam vos ne valandą, alų spėjam išgert, užkandžių dar laukiam, padavėjų nedaug, jų veidai keistoki - mieste matėm valkatų, tai vyras bamba, kad va "girtuoklių keletą nusamdė". Atrodo panašiai.
Bet mes sėdim gražioje aikštėje, aplink eina žmonės, vaikai gainioja balandžius - galim palaukti.
Pagaliau gavom savo užkandas - po kelių priminimų, pasimetusių žvilgsnių ir skubių nubėgimų į vidų supratom, kad mus pamiršo.
Einam toliau apžiūrinėti seniausio vakarų Europos miesto Cadiz, kuris įsikūręs ant siaurų žemės ruoželių, apsuptų vandenyno ir vienas burbuliukas - senamiestis, apjuostas aukšta siena. Kadaise tai buvo svarbus ir pagrindinis Ispanijos uostamiestis. Dabar iš Cadiz uosto galima nuplaukti į Kanarų salas - Gran Kanariją, Lanzarotę.
Negaliu praeit pro blizgius paviršius.
Viena iš Cadiz aikščių.
Kažko kaulija.
Mūsų išvaikščiotas senamiesčio gabaliukas.
Ši skulptūra šalia uostamiesčio. Sukame į viduriuką miestelio - prasieiti pro parduotuves.
Gal kam pakietinimo? Įvairių formų ir dydžių.
Atrandame fainą parduotuvę su komiksų tema išmargintom maikutėm, ir šiaip su visokiais bajeriais. Vyrui kaip tik reik atsinaujinti, renkamės ilgokai.
Akys raibsta nuo pasirinkimo, gaila, moteriškų nebuvo gražių maikių modelių - būčiau susigundžius.
Daugiau perkant gaunam nuolaidą, tad paimam dar vyro seserų berniukams dovanų.
Jau apsišopinę. Sukam link parko.
Aikštės pilnos veiksmo.
Jau arti Parque Genovés parkas.
O jis nedidukas, bet toooks įspūdingas! Skaičiau, kad medžius, ypač tuos aukštuosius, įmantrius Kolumbas atvežė iš "Naujojo pasaulio".
Žiūri į bananmedį.
Gale parko - didžiulis daugiaaukštis namas, jo butų kainos, manau, jau patikrintos maniškio. Vaikai lenda į žaidimų aikštelę, mane sužavi didžiulis gražus medis.
Toliau planuose susirasti vakarienės vietą ir dar noriu nueiti į krantinę prieš pat leidžiantis saulei - pafotografuoti.
Na, čia tai neisime, nors mano tėtei patiktų - užeiga vadinasi Munduras, pilna kariškių portretų ir pilna vietinių vyriškių mano tėtės amžiaus.
Mūsų būsimasis vakarienės taškas - užklydom ir radom netyčia.
Pradžia padaryta - gėrimus turime. Renkamės toliau.
Už šią vakarienę su vyno buteliu sumokėjome 48eu. Galvojam, kad tai labai neblogos kainos. Pasirinkti buvo įvairiausių jūros gėrybių - ryklys, sraigės, aštuonkojis, jūros aktinija, kalmarai, sepijos, moliuskai.
Sraigyčių bliūdelis 2eu - ragavau, puse bėdos, nors nepasakyčiau, kad norėčiau kitą kartą. Kai išėjau fotografuoti, palikau šeimą pabaigti vakarienės - vyras pasakojo, kad net vaikai valgė jas!!!!! Tie patys, kur negali net pažiūrėti į silkę, kugelį, svogūnus - visus tikrai gerus dalykus.
Ir aš keliauju į savo naktinę fotomedžioklę. Einu į krantinę, statau stovą ir fiksuoju gražuolės katedros nugarą.
Čia gyvena to ryžiko katino, kur fotkinau dieną, šeimyna.
Rezultatais lieku patenkinta.
Kai jau atrodo, kad turiu tuos kadrus, pakuojuosi ir einu link Katedros, pažiūrėti, kaip ji apšviesta vakare. O apšviesta nedaug... netraukiu jau kameros ir stovo, užteks telefono.
Suku link namų pro gražius pastatus...
Praeinu pro turgų.
Viduje dar veikia vieniši kioskeliai.
Vakariniu miestu einu nelabai jaukiai, bet, atrodo, niekam aš neįdomi.
Paskutinė foto iš jaukiojo viešbutuko, parsibeldus namo. Ryt laukia ilga diena - daug važiuosime vandenyno pakrante, Gibraltaras, nakvynė Rondoje.
