 |
 |
 |
2017 birželio 21d.
Viskas vyko labai greitai. Brausinant Easyjet pigius skrydžius užmačiau tiesiog negalimą praleist variantą Ciurichas-Venecija, pasiūliau merginoms kalbos kursuose ir važiuojam!
Vyksta pasiruošimas - susidedu viską, ką norėčiau nešiotis - nauja raudona tašytė, stovas fotoaparatui, pats fotoaparatas ir jo krepšys su papildomais objektyvais... Suprantu, kad kažką reik keist arba palikt...
Išsiruošiu galų gale štai taip - kaip žmogus. Birželio pradžia, bus šilta, būsim penktadienio vakaras-sekmadienio pietūs tik, daiktų reikia nedaug.
Mano kompanija - rusakalbės Elena ir Aliona. Gera vis tik mokėt rusų - kitaip nebūtume draugės. Ir gerai, kad jų tikslai tokie patys - Venecijai pačiai šiek tiek dėmesio, tada, aplenkiant neįdomią Murano su jos stiklu, plaukti tiesiai į Burano spalvotų namukų salą. Svajoju ten patekt jau senai! Toliau planas - fotografuot, plepėt, vaikščiot ir gert vyną. Nerealu!
Penktadienio vakare atskridę, pasidedam daiktus viešbutyje ir einame pasivaikščioti po Veneciją. Neskubant, be jokių konkrečių planų, kaip labiausiai mėgstu.
Viena mūsų, centre, puikiai kalba itališkai. Kalbos mokėjimas atveria duris. Ir tiesiogiai, ir perkeltine prasme.
Kiemas :) Balkone sėdėjo vyriškis, gavo iš mūsų pagyrų itališkai - kaip jūs gražiai gyvenate, kokia vieta ir t.t. :) nusišypsojo.
Čia ateisime vakare valgyti. Ne pati jaukiausia vieta, spontaniškai išsirinkom. Masitas irgi nebuvo ypatingas, nors skelbėsi, kad turi daug įvairių žuvies patiekalų.
Balandžiai aikštėse... Gondolininkas pasakojo, kad venecijiečiai labiausiai vertina ne taip mano mėgstamas siauras gatveles, o aikštes, plačias, dideles...
Kampe Realto tiltas, vėl nepalikęs įspūdžio. Užtat veiksmas aplink jį patinka.
Kamštis Venecijoje ;) oficialiai patvirtinta - telpa trys gondolos.
Jau įsitaisėm vienoje iš jų. Gondolininkas plepus, klausau draugės ir jo italų kalbos, kaip muzikos. Kur tuščias langas - niekas negyvena. Kur gėlės ar skalbiniai - gyvenama.
Lendam po vienu iš šimtų tiltelių.
Pakėlus galvą aukštyn.
San Marco aikštė. Aš antrą kartą, bet vis tiek susižavėjus labai. Nuotaika puiki!
Nuostabioji Šv. Morkaus bazilika. Norėčiau kada į vidų užeiti...
Fotografuojam, vaikštom...
Temperamentas beveik itališkas.
Elena parodo naują triuką, kurį paskui taikysime visose kelionėse su merginomis. Užsukam į bariuką kokiom 10-20 min, po taurę šalto skanaus vynelio, menka užkandėlė ir vėl į kelią. Nuovargio kaip nebūta.
Vėl klaidžiojame po vakarinę Veneciją.
Kiekvienas kiemas - kaip iš itališko filmo.
Vakarienės laikas. Pavalgom brangiai ir neskaniai - vie dėl to, kad padavėja rusė, mes čia likome, šiaip man tokios vietos nepatika - popsinės, šalia Realto tilto, ko norėti.
Jaukus bariukas.
Kitą rytą išbandau savo krepšių turinį :) Tų, kuriuos matavausi ruošdamasi. Juose - fototechnika ir stovas, kuriuos tampysiu šiandien visą dieną. Šis kadras labiausiai patinka, nors lieku kiek nusivylusi - bandžiau tamsinamąjį filtrą, kad dieną galėčiau daryti ilgą išlaikymą, tai gavos kažkokia keista rausva juosta per visą kadrą... reik dar mokytis naudotis.
O čia jau normaliai. Mano draugės, belaukdamos manęs, vaikščiojo po visą aikštę, susitikom ir keliaujam link uosto - plauksim į Burano!
Mano silpnybė - padengti staliukai be žmonių... tvarka ir simetrija.
Prieš lipdamos į laivelį, nusprendėm pasistiprint. Na, vynas, užkandžiai, kaip visad.
Perkam bilietus į paprastą keltą, jungiantį Veneciją ir Murano, Burano salas.
Plaukiam su va tokiu panašiu. Vėliau išsiaiškinom, kad galėjom beveik nuo savo viešbučio plaukti, bet kažkokia paini ta jų viešojo transporto sistema...
Jau matosi mano svajonių Burano sala :) pasirodo, ji turi ir kažkokį kreivą bokštą! Sprogstu iš nekantrumo! Nėrinių ir spalvotų žvejų namelių sala - į svetimas nuotraukas jau senai varvinau seilę. Jos plotas tik 21 hektaras! O gyventojų beveik 3 tūkstančiai.
Atplaukus iškart noriu lėkt, fotkint, žiūrėt, bet gerai, kai bent viena iš mūsų buvo racionali, kitaip, kaip mano vyras išssireiškė, reiktų parsivežt :D Susižiūrim, kada laivas atgal. Už poros valandų !!!!! Pagalvoju - nesąmonė, aš čia tikrai noriu ilgiau pabūt, nieko nespėsiu.
Pradžioje nuklystame į aikštę, bet man reikia kanalų.
Ir už posūkio - pagaliau! Nenuleidžiu fotiko! Tas bokštas labai fainai kreivas. Jis priklauso San Martino Vescovo parapijai.
Visos durys dengiamos tokiomis užuolaidomis.
Atrodo, italai derina savo skalbinius prie eksterjero.
Prisėdame bariuke trumpam... žadam planuojam grįžt čia, atsivežt vyrus, pasilikt nakvot Burano salelėje, tokia ji pasirodė idiliška...
Einam, grožimės... sala, kaip saldainiukas :) gal greičiau bambonkių pakelis :))))))) rojus man, kuriai niekada nepatiko ir nepatinka nespalvota fotografija. Spėjam ir pasiklysti, išeinam kartu su kitais turistais iš gatvelių labirinto.
Porelė su šunim, apsipykusi, taikiai susėdo ant slenksčio paspoksot į turistus.
Turistų gerokai mažiau, nei Venecijoje, ir kas labiausiai patiko, daugumoj jie vaikšto šešėliuotąja kanalo puse :) nes ant saulės karšta. Tad fotkinimui nemaišo niekas.
Norėjau padaryti kadrų su ilgu išlaikymu ir čia, bet salos žavesys nugalėjo, patingėjau vozotis su aparatūra... vaikščiojau ir mėgavaus, kaip paprasta turistė.
Susitinkame fotografus. Šiaip per visą kelionę sutikau begalę vyrų su stovais ir foto įranga. Šie buvo gal rimčiausi. Žinoma, mes galim užkalbint juos, dėka Elenos :) Pasirodo, dryžuotamaikis yra Veronoje esančios fotomokyklos savininkas, atvažiavęs čia su bendraminčių grupe pafotkinti.
Nusprendžiu, kad jau gana šiam kartui Burano grožių... reiks grįžt - faktas. Reik saulės iš kitos pusės, reik jos ryte, reik vakare ir reik naktinių šviesų... na :) o čia atsiminimui.
Pravertė stovas ir daugkartinė fotkinimo funkcija.
Ramus vakaras savam kieme... bet kaip filmo dekoracijose, nes aplink turistų. Skalbiniai nerealūs - baltas skalbimas.
Vaizdelis tiesiog kaip surežisuotas - spalvoti namukai, skalbiniai, šiltas vakaras, italės, sėdinčios kieme, krūvoje, ir kažką veikiančios... kai išsididinau foto ir pamačiau, kad kelios iš jų neria... ech :) pasaka čia!
Močiutė, nerianti kažką savo parduotuvėlėj...
Kaktusų mėgėjai čia gyvena.
Žodžiu, prisivaikštome, paklaidžiojame, pasiklystame, prisėdame bare išgert vyno, prisifotografuojame ir kaip nustembu, kai suspėjame į keltą, kuris turėjo būt už poros valandų ir man atrodė, jog laiko bus labai mažai. Viskam užteko.
Paskutinis žvilgsnis pro objektyvą į spalvotąją salą. Buvo labai smagu, noriu dar.
Valanda plaukimo, ir mes jau Venecijoj.
Vakarienei susirandame jaukų restoraniuką. Abu vakarus aptarnauja rusai. Mes kalbame rusiškai, tad ir padavėjai greit persiorientuoja, o jei kalbėčiau lietuviškai, tada padavėjai kalbėtų itališkai, o gal ir angliškai moka.
Ateinantysis dešinėje - restorano vadybininkas, jaučiasi panašus į Obamą. Mūsų italakalbė sako - ką, nesąmonė, jūs daug kartų gražesnis. Gaunam visos po Prosecco!
Vakaras baigiasi labai romatiškai - reikia nuo Realto tilto pereiti iki Romos aikštės, tai yra kirsti gatvių gatvelių labirintą. Ten mūsų laukia sutartu laiku viešbučio autobusiukas. Kiek kartų klausėme kelio šioje kelionėje, visada buvo atsakoma - siempre dritto - visada tiesiai :) Pabandyk tu Venecijoje paeiti tiesiai :) Dabar irgi bėgame, nespėjame į autobusiuką, nuklystam nuo turistinio maršruto, sužymėto rodyklėmis. Klausiam kelio praeinančios merginos - ji sako, einam kartu, nuvesiu. Ji buvo mūsų išgelbėtoja. Per 10 min nubėgam, klausiausi itališko pašnekesio, vėl tik kaip muzikos, vaizdai keičiasi, vingiuojame gatvelių, tiltelių labirintu , danguje žvaigždės, mėnulis kabo, ech... Mergina gyvena Venecijoje, ir studijuoja psichologiją, mėgsta Dostojevskį ir eina į susitikimą su draugais - šeštadienio vakaras juk...
