 |
 |
 |
Kitą dieną nuvažiavome link artimiausio pliažiuko... visai netikėtai patekome į labiausiai patikusį, žydru permatomu vandeniu, smulkių baltų akmenukų rojų :) ir žmonių normaliai, ant kranto nemažai pliažinasi, vandeny ne per daugiausiai, nors vanduo šiltutėlis! Šio rojaus vardas - Spiaggia delle Saline.
Joooo, tokiam pliaže negulėjau ir nesideginau - vienintelis jo minusas. Tik paimu skaityti knygą atsigulusi, tuoj kirba mintis - vaje, taigi kaip gražuuuuuuu, eik fotkinti! Ir einu.
Vaikai duodasi - mažė daug nardė kartu su tėvu ir dieduku, dičkė neišlipo iš rato ir ištisai vandenyje plūduriavo. Taip atrodo rojus.
Prašau vyro pafotkinti ir mane, ir mums besistengiant, anyta pykšteli telefonu nuostabią foto - ačiū!
Grįžtam po pusdienio namo - visai šalia mūsų namai. Kalbant apie grožį ir namus... Po tokio kiekio grožio, reikia šiek tiek kontrasto - visur taip sakoma. Tad pasakoju - vakar atvažiavę į savo būsimą vilą su baseinu, randame štai tokį vaizdą.
Einu į vidų, nieko nėra. Lipu į antrą aukštą, drybso ant sofos kažkoks diedas, nekalbantis angliškai. Murma itališkai. Nulipusi žemyn klausau pasipiktinusio vyro burbesius - tai einam, aš tikrai ČIA neliksiu! Žiūriu toliau - baseinas yra, vaizdas yra, namo vidus tvarkingas, kaip ir nuotraukose booking.com. Ir prižiūrėtoja pasirodo - atvažiuoja savo mašina. Išsiaiškinam, kad baseinas - tik mūsų, ir pirmas namo aukštas (taip, šalia to nebaigto statyt priedo) irgi mūsų.
Vila vadinasi Casa Albert Pool šalia Stintino esančiame privačių vilų rajone, kuris vadinasi Punta de su Turrione. Pažiūrėjau internete - vis dar apdairiai nufotografuota, nerodant tikrojo vaizdo.
Praėjus pirmam šokui, galiu pasakyti, kad visai gerai mes ten atostogavome - baseinas šiltas, švarus, ir tikrai tik mūsų, to diedo nematėme niekada, vidus namuko tvarkingas, virtuvė nauja, lovos patogios. Vienu metu tik užpuolę buvo skruzdėlės, bet per mūsų neapsižiūrėjimą - palikom vaisius lyg saldžius ir langą atvirą. Išsinaikinom.
Po sunkios pliažo dienos einame į Stintino - buvusį žvejų kaimelį, dabar - jaukus ramus kurortinis kaimiokas su daug visokių restoranėlių ir barų, gražiu veikiančiu uostu. Susižavim oleandrų tvora.
Gera nuotaika.
Vakarėja. Ieškosim kur užkąst ką.
Apžiūrim vietinių menininkų darbus.
Kai kam baigėsi batareikos. Nudegė saulėje mano jautrioji mažylė, nors ir tepėmės kremais, bet...
Prisėdame bariuke - vaizdas neblogas. Užsisakėm, sėdim, laukiam... Pradedam spėliot, kas ten per raudonuma kampe... ir tada pamatėm/supratom, kad tai mėnulis kyla! Vaizdui bare - 100 balų!
Aš nulėkiau fotkinti su išlaikymu, vienas turistas paklausė, ar tai saulė ar mėnulis... gal jau pasivaišinęs buvo kiek per daug...
Sekančiose dvejose foto matosi, ką iš vaiko padaro coca cola.
Ledai - norim. Šiltas vakaras, viskas dirba, vaikai nemiega, mažiukas miestelis, pilnas žmonių...
Sekančiai dienai buvo numatyta pavažiuoti kiek tolėliau ir aplankyti Isola Rossa ir Castelsardo miestelį su gražia pilimi ant kalno. Žinoma, susirasti ir pliažiuką. Bet rytas prasideda štai taip. Dievinu šiltą klimatą!
Pakeliui mažas kamštukas - ant kelio vėžlys ropoja. Vienas vyras nuneša jį į šalikelę, o mes sustojam apžiūrėt.
Matosi jau Isola Rossa mažas miesteliukas ir salos šalia jos.
Prisiparkuojam, sunkiai, bet randam kur įkišt mašiną. Einam apžiūrėti pakrantės. O ji tokia graži! Nardytojams čia patinka. Kitiems - nelabai.
Žodžiu, vyrai lieka nardyti, o moterys gauna štai tokį varlinyką. Juokaujau, nuostabus ramus pliažiukas miestelyje. Su vaikais svarbiausia, kad saugus.
Ilsimės, deginamės, šis paplūdimys toks paprastas, kad ir aš atsipalaiduoju ir pasideginu, paskaitau.
Grįžta mūsų narai, kaip pasakojo - per miestelį bėgo įkaitusiu asfaltu basi, bekikenant aplinkiniams. Dalinasi įspūdžiais. Skaitėme straipsnius apie nardymus - kur galima visko daugiausiai pamatyti, labai nenutolant nuo mūsų gyvenamos vietos. Ir Isola Rossa buvo paminėta, kaip nardymo verta vieta. Nors realiai dabar galvoju, kad visa Sardinija verta dėmesio tam.
Šis gražuolis dabar jaukiai įsitaisęs mūsų akvariume - parsivežėm saugiai.
Pakuojamės, važiuosim apžiūrėti Castelsardo ir užkąsti.
Štai mes ir Castelsardo. Apžiūrime pilį, ir sėdam pavalgyti picerijoje Il Fuco su vaizdu į pilį.
Pasistiprinę, einame apžiūrėti miestelio pilies ir senamiesčio - į kalną, laiptukais.
Kai kam tas visai nepatinka.
Bet į viršų lipti verta! Labai jauku, gražūs vaizdai aplink, jaukios suvenyrų parduotuvyčių pilnos gatvelės, restoranėliai, picerijos...
Šiltas vakaras, saulė leidžiasi, einam link pilies. Laikrodis pradeda mušti - atmosfera nereali!
Mano šeima.
Po truputį sukam link mašinos... laukia dar kelias namo. Į vieną pusę šiandien suvažinėjome apie 90km.
Vyro giminė negali ramiai praeiti pro nekilnojamo turto skelbimus. Jis kiek brangesnis, nei žemyninėje Italijoje.
Trumpam sėstelim miestelio aikštėje. Jauki - kaip ir visur, matyt, pietuose. Šiluma yra viskas.
Lekiu dar nufotografuoti pilies su išlaikymu, tik stovas namuose - tam pasitarnauja atbraila. Castelsardo - vertas apsistojimo miestelis, nusprendžiam.
