 |
 |
 |
Mes La Pelosa pliaže, kuris tituluojamas kaip pats pats - žydriausias, geriausias ir t.t. Lėtas gilėjimas. Žinoma, šiltas ir permatomas vanduo. Žmonių nemažai. Nors erdvės irgi daug, ant galvos niekas nelipa vandeny. Bet labiausiai nepatiko, lyginant su pernai Prancūzija, - nė vieno bendro dušo jūros vandeniui nusiplauti, tūlikai tik kai kur.
Nuotraukos iš skirtingų dienų šiame pliažiuke, nes mėgavomės juo kokius 3-4 kartus.
Aukščiau pliažo - keli viešbučiai su savo priėjimu prie vandens, su gultais.
Vanduo skaidrus, permatomas, nuostabus! Nededu čia dar 150 kadrų visais rakursais prifotkinto vandens...
Jūros ežių namai.
Čia naras rodo grobį - aštuonkojį ir...
Jis nešamas sugrąžint atgal į namus.
Mes tuo tarpu su dičke ėjome pasifotkinti, tik skirtumas tarp mūsų tas, kad rezultatas jai nerūpėjo.
Rekomenduoju prie šiltos jūros su maudytis dievinančiu vaiku nusipirkti tokią štai kepuraitę - kad galvos oda nenudegtų. Rimtai, tai buvo problema, kol neturėjom kepuraitės.
Mažė rodo savo grobį - judantį krabiuką kriauklėje.
Žaidžiu su ilgo išlaikymo fotografija. Vyrai, kaip visada, nardo, anyta plaukioja arba deginasi, abi užmetam akį į vaikus...
Menininkė-architektė procese.
Kur kojos, mamaaaa?
Visa kompanija miega, kol šeimininkės siaučia.
Palieku visus kiek anksčiau ir einu pafotkint iš viršaus - nuo gatvelės.
Bokštelis - daug tokių matėme. Tolumoje - Asinaros nacionalinis parkas. Galima išsinuomoti valtelę/jachtą ir paplaukioti.
Nurimęs veiksmas vakarop.
Įėjimai paprastiems mirtingiesiems. Tik kartoju - nepatiko, kad nėra tualetų, dušų jūros vandeniui nusiplauti. Arba mes jų neradome? Šiaip pliažas nuostabus. Ir narams buvo ką pamatyti.
Vakarop - į šalimais esantį Stintino, ir vėl. Ieškosim vakarienės.
Gražieji oleandrai.
Einant nuo parkingo į Stintino.
Šįkart einame į Tripadvisor paminėtą kaip labai gerą restoraną, visi nusiviliam. Aš - kad nėra vaizdo jokio, plastmasinė palapinė su vaizdu į uostą, kurio nesimato, kitiems nepatiko maistas... Il Portico ta užeiga vadinasi.
Prasukame pro saldumynų ir suvenyrų pardavėjus - miestelis vakare vėl pilnas veiksmo.
Gražūs laivų stiebų atspindžiai.
Mano gražuoliai spinduliukai.
Sugavom! Trumpam.
Ledai. Ech, gyvenčiau čia.
Sekanti diena skirta Neptuno grotai. Bet pradžiai mūsų akimirkos namuose.
Tinkamiausia aplinka skaityti Liusindos Riley romaniuką. Užsidėjus savo sportinius akinius, su jais atrodau kažkokia nepatenkinta, susiraukus :D
O čia jau nuo Neptuno olos vaizdai. Į olą galima patekti dviem būdais - atplaukti laiveliu iš Alghero arba lipti laipteliais, kurių yra 600 vnt - tiksliai neskaičiavome, bet užteko sočiai. Skaičiau apie juos - "jei kylantys į viršų žmonės su jumis džiugiai nesisveikins, nenustebkite".
Nepaisant to, lipti verta. Gali pailsėti, pasigerėti peizažu, paprašyti, kad tave nufotografuotų, pavydžiui. Mano šeima nukūrė žemyn, nespėjau pati įsiamžinti.
Statoka.
Spėjau "pagaut" uošvį.
Štai ir laivelis iš Alghero. Ir aš jau žemai, lendu į vėsumą pas laukiančią giminę. Šią olą 18a. atrado vietinis žvejys. Ji tęsiasi 6km, bet turistus įleidžia tik pirmus pora šimtų metrų.
Apsižiūrim, kaip atrodo prieigos ir laukiam, kol susirinks grupė, su kuria būsim įleisti į vidų.
Ir tada... leidžiamės žemyn, kaip uošvis juokavo "į rūsį bulvių" - laiptukai siauručiai, statūs. Ir patenkame į erdvią nuostabią olą! Tų stalaktitų stalagmitų olų esu mačiusi, bet šita pati didžiausia matyta.
Oloje tyvuliuoja 120m ilgio ežeras. Galima juo pasiplaukioti ir apžiūrėti olą. Gidas kažką pasakojo, nedaug kas išliko atminty. Pamenu, kad visi šie vandens padaryti grožiai skaičiuoja milijonus metų...
Na, daugiau foto nedėsiu, nemėgstu nekokybiškų. Grožio neperteiksiu. Bet tikrai verta aplankyti.
Išlendam iš vėsumos į karštį, negana to, laukia visi 600 laiptukų į viršų. Mano dičkės tik kojos sušvytruoja, ir ji jau viršuje. Aš neskubu. Šeima lieka apačioj.
Užsikorėm, užsimanėm išsimaudyti. Pakeliui namo nusižiūrėjome gražų pliažą, vėl su bokšteliu, bet... Kol aš fotografuoju šiuos vaizdus, šeima nusileidžia žemyn, pamato, kad vanduo su žolėm, nešvarus... Tenka užkopt aukštyn.
Pravažiuojam pro buvusį sidabro kasyklų miestą Argentiera, bet nestojam... Visas miestelis apleistas, net nesenos statybos vilos kažkokios liūdnos, su nuvytusiom palmėm...
Važiuojam namo ir atsigaivinam savo baseine.
Po baseino malonumų išsiruošėm į šalia esantį viešbutį, kurio programą kas vakarą girdėjome pro savo vonios langą.
Mano gražuolių chebrytė miega ant stalo.
Valgėm puse bėdos skonio labai brangias doradas. Galima sakyti, brangiausias ir neskaniausias pavalgymas. Kaip ir renginys - tragiška muzika ir riksmai "davai davai, judam!" tipo, skirti daugiau vaikams, kol tėvai geria aplink prie stalų. Mes su vyru pasibaisėjome.
Čia vyko kalbos, kad "neduok dieve italas žentas" - tų žentų lakstė koks šimtas dvidešimt aplinkui.
Pusrytukai ir naujas planuojamas maršrutas. Šios knygutės man patinka.
Šiandien "laisvas" laikas iki pavakario, o tada - į Sassari vakarienės.
Suvaikštome į viešbučio centrą užsisakyti picos. Miestelio vaizdų ta proga šiek tiek - ramybė, kaitra ir idiliškos vilos išpuoselėtais kiemais ir baseinais.
Mūsų didžioji pica išnyko akimirksniu.
Ir vykstame į Sassari. Tai mūsų rajono centras. Parkuojamės, einam pasivaikščioti po miestą. Kai pradėsim ieškot, kur pavalgyt, niekaip nerasim padorios užeigos, pamiršom apie šią gatvę...
Graži aikštė.
Egzotika. Uošvis vieną pakėlė - nelabai valgomi, žinoma, jų sezonas tik žiemą...
Graži bažnytėlė. Realiai čia ir baigiasi Sassari grožiai. Skaičiau, kad į Sardiniją reikia važiuoti norint pabūt gamtoj, pamatyt jūrą, o ne į miestelius... Nors tikrai yra perliukų iš to maž mums matyto šiaurinės dalies gabaliuko.
Einam, ieškom kažko valgomo, stebim aplinką.
Mamaaa, nufotkink Šikbobą miške!
Randam užeigą, siūlančią ir kažką rimčiau, ne tik užkandžius ir gėrimus.
Maistas labai skanus! Rekomenduoju šią vietą - bariukas Tritus, rasite feisbuke. Kalmarus tešloje vyras prisimena iki šiol.
Labaaaai patikusi Fokaccia.
Vakarinis miestas pasirodo mielesnis, gražesnis, gal tai priklauso nuo maisto kiekio skrandyje?
Dangus neįtikėtino gražumo mėlynos spalvos...
Visi linksmi einame link mašinos. Stabdau visus nuotraukai, pamačiusi spindinčią vitriną. Ryt iš ryto uošviai trauks jau link Lietuvos, o mes turim dar pora dienelių gražiojoje Europos Karibų saloje.
