 |
 |
 |
Šį rytą valgome pusryčius kartu paskutinį kartą - uošviai išvažiuoja Lietuvon. Vietinės gėrybės - apsivalgymas!
Likus vieniems liūdnoka, užeina kažkoks namų ilgesys... Einame apžiūrėti pliažiuko, kur nardė mūsų tėtis su savo tėčiu. Pakeliui vis akis badė skelbimas PARDUODAMA. Užsukam pažiūrėti, ką parduoda.
Namas - nuostabus, didelis, įdomios architektūros, sklypas tokioj vietoj, kad gniaužia kvapą... Viduržiemio jūra iš abiejų pusių. Baseinui duobė išbetonuota jau.
Langai - arkiniai, patinka.
O čia nuo kiemo dar vaizdas. Neesu aš nekilnojamo turto maniakė, kaip mano vyras, bet šitą imčiau. Grobis nerealus
Štai ir atėjome prie pliažiuko.
Štai - vyras žvejoja, moteris su vaiku kenčia.
Leidžiamės takeliu.
Bangos didžiulės - lyst į vandenį - savižudybė. Akmenų didelių pilna
Likę keturiese nusprendžiame pavažiuoti toliau - jau telpame į mašiną be grėsmės gauti baudą. Įdomu bent užmest akį į kitą pakrantę. Nors kilometrų nedaug, apie 160, jie eina lėtai, sala kalnuota, daug mažų gyvenviečių pakeliui. Kai kurių pavadinimai primena lietuvių smagius žodžius:
Nusipirkau pliažų knygutę. Nufotkinti virš 100 įvairių pliažų Sardinijoje, surašyta kur jie, pliusai, minusai. Važiuojame link Palau, į kitą salos pusę.
Iškišu nosį iš mašinos trumpam Palau uoste - iš čia plaukia keltai po Margaritos salas. Atrodo, kiekviena vieta čia reikalauja po savaitę apžiūrėti, o ne prabėgti ją... Vat Stintino ir tą dalį jau jaučiu, žinau, o čia... svetima teritorija. Norisi grįžti, pabūti.
Nusižiūrim kelis pliažus - neįmanoma privažiuoti, privatūs. Nors mano knygutė rašo, kad ne. Tuom nepatinka man čia. Iščiustyta, gražu ir neprieinama.
Didžiuliai įspūdingi akmenys, kai kurie tiesiog žmonių kiemuose, labai jaukus rajonas, bet vyras liepė nefotografuoti, o žiūrėti, kur važiuoti, ech... Mano knygutėje ir pliažai puikuojasi tokiais dideliais akmenimis, bet mes iki jų nerandam kelio...
Planuojame leistis žemyn, kol suprantame, kad tai nelabai įmanoma.
Pagaliau, nuvažiavę kitur, parkuojamės. Spiaggia di Barrabisa - mūsų maudymosi vieta šiandien.
Primena Nidą...
Milžiniško dydžio paplūdimys. Einame link ten, kur būtų įdomu nardyti, apsistojame ir vyras dingsta į vandenį.
Vaikai nuobodžiauja, maudytis nenori, o ir vanduo vėsesnis, nei "mūsų" krante.
Kitoj pliažo pusėj - banglentininkų mokykla. Dideli ir maži mokosi. Tėvai fotografuoja vaikus, vos pastovinčius ir krentančius į vandenį.
Pakuojamės, važiuosime į dar vieną mano nusižiūrėtą tašką.
Jei ne itališki užrašai, galima būtų pagalvoti, kad esi Kuršių Nerijoje... Tik klimatas kardinaliai kitoks.
Va taip va reikia leistis norint patenkti į Santa Teresa Gallura miestelį.
Paplūdimys iš vienos pusės. Toks be saulės ir liūdnokas atrodo, nors karšta.
Iš kitos pusės. Aš tempiu šeimą tuo takeliu dešinėje aukščiau - google maps prisižiūrėjau visokių įdomių akmenų, kažkur netoliese yra Mėnulio slėnis.
Noriu surast didelių jūros nugludintų akmenų pliažą ar vietą, čia paieškose... padarytas takelis, bet ne tas... kurį mačiau ir kurio ieškau...
Takas tikrai labai gražus, patogus, bet ne tas, ko aš ieškojau... Sukam link mašinos.
Kokie jie gražūs!
Vėl bokštukas.
Laikas užkąsti, grįžtam į Santa Teresa Galurra.
Gatvės maistas - gaila, taip ir neparagavom, faktas - reikės grįžt.
Jauki aikštė. Jaučiasi - turistų miestelis. Vieni grįžta iš pliažų, kiti jau persirengę vakarine apranga, ieško kur prisėst.
Mes gan skaniai pavalgom.
Nušvito saulė, ir paplūdimiai atrodo gerokai linksmesni, nei iš pradžių. Tik aš aukoju galimybę kartoti mūsų pasivaikščiojimą po akmenuotą taką vardan tikrojo Mėnulio slėnio.
Važiuojame link Capo Testa - tame iškyšulyje yra mano nusižiūrėtasis Mėnulio slėnis. Čia pravažiuojame pro namą, kurio kiemo stypso milžiniškas akmuo, gaila, nespėjau nufotkint iš kitos pusės.
Mėnulio slėnis va čia - tai krante stūksančios akmeninės uolos tikrai primena kitos planetos paviršių. Akmenys nugludinti, ir, regis, dar menantys kadaise juos skalavusį Viduržemio jūros vandenį.
Gamtos suformuotas foteliukas.
Aš dar neatsiblūdiju po šią nuostabią vietą - šviesa puiki, nenoriu išeiti.
Namučio važiuojant matom nerealų saulėlydį... Gaila, kad ryt - jau namo, į keltą. Laukia dvi kelionės dienos Sardinija-Genuja ir Genuja-Ciurichas.
Mūsų keltas plaukia iš Porto Torres. Kadangi savo laikinus namus turime priduoti anksti, vėl, kaip ir Genujoje, turime laisvą bastymosi netoli kelto dieną. Ją praleidžiame Porto Torres ir šalia esančiame pliaže.
Štai pliažas, besitęsiantis 12 km - jūra piktoka, vėjas, nors oras šiltas. Bet gultai tušti. O man jie toks grožis!
Ta spalvota simetrija...
Bangos - kaip mūsų Baltijoje. Tik kokį 20 laipsnių šilčiau.
Su savo brangiausiuoju.
Idiliška pavėsinė...
Čia man, karališka porcija :) grįžę negalim net pagalvot apie baltą žuvį ir jūros gėrybes - atsivalgėm...
Mažė laukia, kol bus supjaustyta jos pica ir saugo tėčio kalmarus. Šypsenėlė reikškia - cha, tai tikrai ne mano maistas!
Sukam į patį Porto Torres apsižvalgyti.
Plati alėja - joje buvo skubiai dėliojama kioskeliai, matyt, vakarop kažkas vyks.
Tuštoka, visur blūdija tokie patys, kaip mes - laukiantys kelto. Išgeriam įmantriai paruoštos kavos bariuke - susimokam juokingus pinigus. Nors šiaip baruose nepigu, bent jau tokiuose, į kuriuos mes ėjome. Pavalgymas 6 žmonėms neretai perkopdavo 100 eu - su vynu.
Va, mūsų keltas jau atvyko.
Netikėtai sau pripažįstame, kad Porto Tores - kuo puikiausias miestelis su gražiu jaukiu senamiesčiu ir gerais pliažais, tinkamais ir nardytojams, ir gulėtojams fotografams.
Įleiskit!!!
Net susiviliojau išsitraukti visą maudymosi amuniciją... Bet, deja, nebuvo laiko.
Įlipimo procedūra jau praėjo, mes viduje, pavargę, bet laimingi. Pro šalį plaukiant Sardinijos vaizdams atsisveikinu, gal iki kito karto.
